2011-11-07

Iš Žirmūnų į Vilniaus senamiestį... Toks mano kelias. Pakeliui ir knygynai. Vieno kito vitrinas apžvelgiu. Pilies gatvėje matau sau mielą ir artimą knygą. Pačiame kamputyje... Nuošalėje... Mažiausią...

Tai – Gintarės Adomaitytės „Paklydusi pasaka“.

Artima man knyga, nes artima yra  ir autorė. Koks blogas, koks netikęs būčiau recenzentas, jei slėpčiau, kad beveik ir mačiau, kaip ta „Paklydusi pasaka“ buvo rašoma.

Kelias buvo naujas. Naujutėlis. Ponas inžinierius juo labai didžiavosi. Tiesą sakant, didžiavosi jis anaiptol ne keliu, o savimi.
Dėl kelio jis nerimavo.
O, kiek kelių buvo nutiesęs tas inžinierius. Siaurų ir plačių. Vingiuotų ir tiesių – kaip styga.
Taigi kiek?
Gal penkis ar keturis. Šimtus – jei pradėsime istoriją nuo senų laikų. Nuo jo vaikystės.

Tai -  pasakos pradžia. Bet aš vis dar stoviu prie vitrinos – noriu kalbėti apie vaizdą. Apie viršelį... Ar atkreips skaitytojai dėmesį, kaip Aida Janonytė jautriai, smulkmeniškai, netiesmukai išpiešė tiek kelių kelelių? Kokia geležinkelio stotis! O tas stoties bokštas...

„Paklydusioje pasakoje“ – dvylika skyrių ir kiekvienas jų pradedamas juodai baltu vaizdu. Aida Janonytė tekstą perskaitė atidžiai. Tai juntama. Tik tas piešinys... paišinas. O jei būtų ėmusis tušo ir plunksnelės, tai  „Paklydusi pasaka“ klaidžiotų gal vaizdžiau?

O dabar....Cituoju tekstą, kurį parašė knygos redaktorė Auksė Žiūkienė.

Ši poetiška pasaka apie vardus, kuriuos turime prisijaukinti. Ir apie pavardes. Apie tuos, kurie laukia ir tikisi. Apie meilę. Trapias svajones ir pirmąjį bučinį. Jos herojai – jau seniai suaugę, bet vis dar nuklysta į svaigias vaikystės pievas, vis dar ieško kadaise prabėgusio savojo kelio. Tereikia lyg burtažodį ištarti: „Kai aš buvau mažas vaikas...“ – ir pasaka atveria savo vartus.

Stabtelsiu ties knygos žanru. Koks gi jis? Pasaka – apysaka. Alegoriška visa tai... Bet ar tik?

Kiek realizmo!

Ne visus takus kelelius kartu su Gintare išmindžiau, kol radosi „Paklydusi pasaka apie kelią, kuris kikeno ir ieškojo savo kelio“. Bet žinau: knygos autorė visada – ar mieste, ar miške – mes kelią dėl takelio. Štai kodėl tokia keista šios pasakos aistra.

Literatūros tyrėjai sutrinka: kam skirta pasaka?  Cituoju žinovę Astą Gustaitienę, šį tą iš jos apžvalgos žurnale „Rubinaitis“. 

„Paklydusi pasaka“ man labai patiko – taip, kaip patinka geras džiazas, kaip patinka asociacijų pyne paremta pasakojimo logika. (...) O  va, ar knyga taps artima vaikams, paaugliams, reikėtų patikrinti... 

Ir kaip gi Jūs, garbieji vaikų literatūros tyrėjai, tai patikrinate? Aš, skaitytojas tik taip: prisimindamas savo vaikystę.

Kai aš buvau vaikas, skaičiau knygas, kurias pikta bibliotekininkė draudė: „Tau dar negalima, tai ne keturiolikmečio knygos“ – liepė grąžinti į lentyną. Laimė, turėjau namų biblioteką, skaičiau ką radau. Rinkausi pagal viršelį. Niekas nestabdė - ačiū nedraudėjams. Skaitau ir šiandien, kartais, kaip bebūtų keista, ir vaikams skirtas knygas. 

Gintarė Adomaitytė – ir Hoffmanno, ir Anderseno ištikima skaitytoja. Nuo mažens. Ji nesuka galvos, kam skirtos pasakos. Ji rašo pasakas.

„Paklydusioje pasakoje“ gyvena siuvėja Ada. Ar pastebėjote, kad visi plentai, kuriais lekiame, yra dygsniuoti? Kas juos dygsniavo, kas prisiuvo? Vienišė Ada...

Skaitydami knygas ieškome savęs. Tapatinamės. Su parašytu, jau išspausdintu tekstu. O aš? Tapatinuosi su rašymu.

Alsuoju Gintarei Adomaitytei už jos nugaros ar jai į nugarą. Tyliai (gal tik šiūrendamas siūlais), regiu, kaip ji berašydama nebemato ir nebegirdi nieko. Taip mudu gyvename.

Taigi, kol Gintarė rašė tą pasaką apie siuvėją siuvinėtoją auksarankę Adą, spėjau numegzti jai megztinį... Ne Adai, Gintarei.

Kas yra pasakos Lijundra? Ar Ledo karalienės giminaitė? Ta miškų mergaitė, tėvų valia gavusi keisčiausią Lijundros vardą, paslaptingai keliauja knygos puslapiais – nuo savo kaimo iki tundros ir vėl... Atgal, į kaimą...

Bet inžinierius! Kelininkas! Jis persikūnija – tai nykus amatininkas, tai romantiškas įsimylėjėlis. Taip Gintarė tęsia – gal ir pati nesuvokdama – savo mylimo Hoffmanno tradiciją: pasaulis padalytas į dvi dalis; ir mes, žmonės, daugiau ar mažiau dvigubi.

Skaitydamas Gintarės Adomaitytės „Paklydusią pasaką“ suvoki, kad knygos siužetas nebūtinai turi būti vientisas -  jis gali būti ir dygsniuotas, arba... vesti atgalios, klaidinti, bauginti, gundyti ieškoti.
O man tai norisi skaityti tą pasaką paklydėlę... Kartą, kitą, trečią. Ir tada aš nebežinau, nebejaučiu kiek metų nei man, nei kitam – kas tik imsis Gintarės teksto.

Ne dėl kelio baiminuosi. Jo vingius matau kaip ant delno; kelią mes tuoj pat surasime. Dar pakikensime su juo, dar padžiūgausime.

Ir svarbiausia (o gal visai nesvarbu): ši pasaka dalyvauja Metų knygos rinkimuose.

Daugybę metų buvau pedagogas: Vilniaus kolegijoje ugdžiau šokių mokytojus. Tad ir įžvalgas apie knygą baigsiu šiokiais tokiais mentoriaus  patarimais.

„Paklydusi pasaka“ savyje talpina tiek spalvų, garsų ir judesių, kad... Linkiu jai atgyti – įgyti kitą gyvenimą – mokyklų scenose.

Ir ne tik mokyklų.   

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2