2011-11-28

Rašančiajam, kuriam labiau rūpi emocija ir impresija, patartina atsiriboti nuo informacijos, tampančios sausu faktų rinkiniu, gyvenimo darbų suvestine... Tačiau be jos niekaip neapsieisi. Tad ir šiuokart reikia nors trumpai pristatyti išeivijos ir Lietuvos meno kultūros istorikę, aktorės profesiją jaunystėje įgijusią Beatričę Kleizaitę-Vasaris. Kaip ir dauguma savanoriškų Vakarų tremtinių, atsidūrusi anapus „geležinės uždangos“, Beatričė sukaupė didelį gyvenimo patyrimą. Jai teko studijuoti ir gyventi Romoje, vėliau Lotynų Amerikoje, JAV ir Kanadoje. Išeivijoje B. Vasaris daug nuveikė teatro srityje. Itin aktyvi jos gyvenimo veikla prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jau 1989 m. B. Vasaris sugrįžo į Lietuvą, parveždama jai dovanų 150 žymaus išeivijos dailininko Adomo Galdiko kūrinių, kuriuos perdavė Lietuvos dailės muziejui. Ji buvo viena tarp nedaugelio išeivių, apsigyvenusių Lietuvoje (Vilniuje įsigijo butą) ir savo pavyzdžiu ugdė iš okupacinio režimo besivaduojančios meno inteligentijos dvasią.

Apsigyvenusi Vilniaus senamiestyje, B. Vasaris tapo tarsi pasiuntine tarp Lietuvos ir išeivijos menininkų. Per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ji iš Amerikos parvežė ir Lietuvos muziejams perdavė Vytauto Kašubos, Vytauto Igno, Albino Elskaus, jau minėto A. Galdiko tapybos, grafikos, skulptūros darbų kolekcijas. Kaip talentinga kultūros programų iniciatorė, suskato rūpintis, kad Vilniuje būtų pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Ji įsteigė paminklo šalpos fondą, tapo jo pirmininke, sukėlė didelę paramos paminklui pastatyti akciją, surinko iki tol neregėtas pinigų sumas. Ir V. Kašubos paminklas Vilniaus įkūrėjui jau 1996 m. iškilo Katedros aikštėje. Kartu ji aktyviai dalyvavo Lietuvos valdovų rūmų paramos fondo taryboje. Už nuopelnus Vilniaus ir Lietuvos kultūrai 2002 m. apdovanota Vilniaus savivaldybės įsteigtu Barboros Radvilaitės medaliu. Įteikdamas medalį tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas kalbėjo: „Gražiausia, ką Beatričė Vasaris parvežė į Lietuvą, yra energija, šiluma ir gebėjimas bendrauti.“ Tai savybės, kurias praradusi ištisa pokaryje gimusių Lietuvos vaikų karta. Ilgiau su Beatriče pabendravus, aiškėja, iš kur visa tai – tai ją globojančių angelų dovana...

Iš laiko perspektyvos žvelgiant į XX a. paskutiniajame dešimtmetyje nuveiktus jos darbus aiškėja, kad tai buvo tik startas imtis projektų, kurie Beatričės galvoje kirbėjo gal jau ne vieną dešimtmetį. 2004 m. ji parengė ir išleido solidžią knygą „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“. Tai jos kelionių po JAV ir Kanados bažnyčias fotografuojant ten esančius meno kūrinius ir bendravimo su jų autoriais išdava – menotyrinės įžvalgos ir drauge asmeniniai įspūdžiai, Lietuvos skaitytojui nepažįstamų menininkų gyvenimo ir kūrybos savotiška enciklopedija. 2009-aisiais, sulaukusi garbaus amžiaus, bet amžinai jaunatviškos sielos ponia Beatričė pristatė monografiją „Albinas Elskus: grožio ir vizijos dailininkas“. Knyga spindėjo vitražo kūrinių grožiu, joje publikuojamas šio visoje Amerikoje pripažinto vitražo meistro išsamus bei profesionalus darbų vertinimas.

Pagaliau šiemet, spalio 12 d., Vilniaus paveikslų galerijoje (buvusiuose didikų Chodkevičių rūmuose) pristatytas leidinys, kuriam  B. Vasaris kaupė medžiagą daugelį metų, pasvajodama, kad tikrai išleis galbūt viso savo kūrybinio gyvenimo darbų apvainikavimą – knygą „Angelai“, stebinančią studijiniu unikalumu ir savita temos traktuote. Beatričė tarp pasaulio angelologų, manyčiau, užima garbingą vietą. Ji atvirai skelbia, kad angelai jos gyvenime atlieka itin svarbų vaidmenį. Informaciniu svarumu, kompoziciniu užbaigtumu, temos dėstymo išradingumu ši knyga vainikuoja kultūros ir meno istorikės kūrybinį darbą. Kiekvienas susipažinęs su unikalia knyga pripažins, kad angelai lydėjo Beatričę per gyvenimą, matyt, nuo tų dienų, kai ji dar maža mergaitė buvo įrašyta į Angelo sargo vaikų sąjungą ir tapo angelaite.

Dauguma vyresnės kartos žmonių prisimena (tik ne visi prisipažįsta), kad paveikslėlis su vaikus globiančiu angelu sargu kabėdavo prie jų vaikiškos lovelės. Kad pirmoji malda, kurią mus išmokydavo mamos, būdavo skirta savajam angelui sargui. Tai buvo vieno sakinio trumpa maldelė: „Angelėli sargužėli, saugok mane mažytėlį/ę.“ Jau paaugus, maldos-kreipiniai į angelą sargą sudėtingėjo. Neužmirštamas ir per gyvenimą lydintis, vakare snūduriuojant iš pasąmonės išplaukiantis kun. Stasio Ylos ketureilis: „O Angele man skirtas, / šaukiuos nūnai tavęs; / Matai, esu netvirtas. / Tu būk arti manęs.“

Beatričės kelionė per gyvenimą su savo angelu sargu atvedė ją į tikrą dvasinės ramybės šventę – knygą „Angelai“. Ji auksinė visomis prasmėmis, papuošta daugybe puikių iliustracijų, pradedant šumerų civilizacijos laikais ir baigiant XX a. meno modernumu. Iliustracijos tvieskia auksine šviesa, nes visų laikų dailininkai, vaizduodami angelus, mėgo aukso spalvą: nuo švelniai blyškios, žybčiojančios dangiškų sferų sūkuriais, iki sodraus geltonio, pereinančio į prabangų raudonojo aukso švytėjimą.

Įžanga į šią knygą buvo pernykštis (2010 m.) įvykis Lietuvos muziejų gyvenime. Vasarai persiritus į antrą pusę, Anykščiuose atidarytas vienintelis Rytų Europoje Angelų muziejus, kurio idėją ir  sukauptą kolekciją (apie 100 angelų – skulptūrėlių ir tapybos, grafikos darbų) vėlgi padovanojo B. Vasaris. Muziejaus eksponatų skaičius vis gausėja, nes jo lankytojai ekspoziciją papildo savo dovanomis. Toks muziejus galėjo atsirasti tik gana jauno, bet, matyt, taip pat visą gyvenimą angelų globojamo Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus dėka. Angelų muziejuje daugiausia yra mūsų tautodailininkų meno dirbinių, taip pat – profesionalių tapytojų ir grafikų Beatričei dovanotų darbų. Žinodami B. Vasaris pomėgį, o gal net aistrą kolekcionuoti angelus kaip meno kūrinius, menininkai įvairiomis progomis mielai jai juos dovanodavo. Augantis ir populiarėjantis Angelų muziejus Anykščiuose yra lyg baigiančio sunykti, sovietmečiu labai populiarinto (labiau už M. K. Čiurlionio galeriją) dailininko A. Žmuidzinavičiaus velnių muziejaus antipodas. Į Velnių muziejų Kaune sovietmečiu garmėdavo „plačiosios  tėvynės“ turistai, o į Anykščius keliauja žmonės, norėdami pasisemti dvasinės šviesos, skalaujančios visą Anykščių gamtovaizdį ir ypač Angelų muziejų.

Knygos „Angelai“ pratarmėje Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis taikliai (tiksliau ir nenusakysi) apibūdina jos vertę. „Įstabu, kad knygoje Beatričė Kleizaitė-Vasaris sugebėjo aprėpti visumą – ir pateikti svarbiausias patikimas žinias apie angelus ne tik krikščionių religijoje, bet ir judėjų tikėjime bei islame, ir pristatyti angelų vaizdavimo mene vertingiausias ir įspūdingiausias išraiškas, ir paliudyti modernaus pasaulio žmonių liudijimus apie angelus, ir supažindinti su gausia šiuolaikine literatūra apie angelus. Gimusi Rytų Europoje, subrendusi Romoje, gyvenusi Lotynų Amerikoje ir Kanadoje bei JAV, knygą apie angelus B. Kleizaitė-Vasaris kūrė tiek gimtojoje Lietuvoje – Vilniaus senamiesčio erdvėje bei Dzūkijos kaimo tyloje, tiek viešėdama JAV netoli Atlanto šalia Bostono, tiek Ispanijoje, žvelgdama į Viduržemio jūros platybes. Gal todėl jos knyga yra toks erdvus ir tikras pasaulio patirtį sukaupusio žmogaus žvilgsnis į angelus. (...) Knyga kviečia mus ne tik pažinti ir pajusti per amžius žmogų lydinčių angelų pasaulį, bet ir įsiklausyti į savo sielą, kurioje lemtingais momentais prabyla ir angelo sargo balsas.“

Atgal Komentarai