2011-10-21

Stop stop, suskubsiu paprašyti: neapsigaukite ir įtariai neieškokite čia kokios nors užmaskuotos intrigos. Nepabėkite nuo šio teksto į kitą internetinį tinklalapį. Neskaitykite reklamų. Mielaširdingai sukluskite. Šiandien ir būtent šiame tekste baimė ir neapykanta (B ir N) nėra mums visiems žinomos neigiamos emocijos, kuriomis užsikrečia žmonės. Tai greičiau gaivi proto būsena, staiga užslinkusi prieš ilgąjį PDR 2011 savaitgalį. Tai nukvėšimas, kurį buvo įmanoma jausti besisklaidant rudens atmosferoje. Tai krūva vitražinių lapų krituolių, migla už lango ir ilgtelėjęs kelias link Svajonės. Ne amerikietiškos, o poetiškos. Taigi B ir N priimkite kaip gryną pozityvą, dionisišką siausmą, kuris mus aplankė jau penktadienio rytmetį. Nesusiriša mazgai? Sutinku, visiškai. Bet todėl ir mečiau šalin bendras sąvokas irgi logiškas grandis bei pamėginau kuo lengvabūdiškiau sukurpti nedidelį kelių parų dienoraštį. Pradžią jūs jau skaitote, ačiū už tai.

Pirmieji kvėštelėjimai prasidėjo Sirvydo g., belaukiant autobuso. Pastarojo vėlavimas irgi turėjo žavesio. Statybininkas Frankenšteinas, pametęs varžtą; skrupulingas lentų rūšiuotojas; netoliese šmėkščiojantis saugumo agentas; automobilis su oranžiniu bokšteliu priekyje. Kažkokios klejonės, pasibjaurėsite. Teisybė, tačiau be jokių narkotinių medžiagų, ginkdie. Po geros pusantros valandos Svajonės ieškotojai pajudėjo į druskos ir ramybės miestą. Autobuse ne arba visai tikėtai pakvipo rudeniškais aromatais: apyniais, vynuogėmis, slyvomis. Visi tie kvapai garmėjo skystais pavidalais iš paslaptingų kolbų, žadindami pirminį kelionės kvaitulį. Tada ir nutarėm pavadinti patiriamą viziją pagal Hunterio S. Thompsono romaną (savotiškas B ir N Las Vegase koveris). Stabtelėjimai, rūktelėjimai, šnektelėjimai. Pagaliau pasiekiame rudeniškus Druskininkus. Spusteliu rec. ir jau pildosi pirmasis įrašas. Šis įrašinėjimo procesas tęsėsi dvi paras, čia šiokie tokie nepakeisti, autentiški šnekų pabyrėjimai.

Spalio 7 d.

12:30. Autorius: Jo, dabar įrašinėjam. Dabar galim pakalbėt. Sakom labą dieną. (Su bičiuliu Mantu savo laikinųjų namų laiptinėje susitinkame poetę Sibila Petlevski). Nice to meet you. (Susipažįstame, angliškai lemename, kad įrašinėjame naujienas). Poetė: What kind of news? (Viešniai labai smalsu). Just news, just news! (Tas sutrikimas... Sibila žvilgteli į mūsų vardines korteles ir pamėgina įsiminti jose įspaustas tapatybes. Draugiškai atsilabiname). Vakarėlis prasidėjo taip. Pusė pirmos. Įrašinėjame.

13:08. Autorius: Mes sėdim „Širdelėj“... (autorius – PDR debiutantas, vietinių geografinių taškų dar nepažįsta). Kur mes sėdim? Ernestas: Sėdim kitam pastate. Mantas: Ernestas pasiūlė pirma valgyti sriubą, o ne antrą patiekalą. Čia yra racijos. (Vadinasi, jau pietūs. Aptariame Ernesto publikaciją „Nemune“. Aplink blyksi iš kažkur atsiradę fotoaparatai. Vėliau prasideda žaidimai su saldžia kava, o tai, beje, kiek vėliau turės gana kurioziškų pasekmių).

Netrukus pasisveikiname su prozininku Sauliumi, kuris perduoda įrašo žiūrovams (!) labų dienų. Saulius (apie kelionę į Druskininkus): Nieko, atvažiavom su „Lexus“ kaip buržujai... Turėk omeny: klasė. Niekas labai stipriai tuo nesusižavi.

13:57. Autorius: Stovime po išlakiais medžiais, netoli „Širdelės“. Šiek tiek prieš 14 val. Matome gražią architektūrą, gražius pakalinėjimus, pamaustymus, paskardinimus... ir panašiai. (Įrašas ilgai netrunka, nes laukia vynuoginio gėrimo testas).

Ernestas suskuba padėkoti Viktorui Rudžianskui už publikaciją „Nemune“. Ernestas apie pokalbį su V. R.: Na ką, sako, graži publikacija, sako, lauki lauki ir sulauki. (Argi ne pats geriausias būdas skleistis kūrybai? Iš laukimo būsenos. Užsukam į kavinę, Ernesto kišenėj tūno užtaisas, galintis mus išnešioti 200 metrų spinduliu; grožimės „Kalnapilio“ skėčiais ir lapais krituoliais).

14:26. Autorius: Vyksta istorinė šachmatų partija tarp Vytauto Stankaus ir Manto Balakausko. Čiuožyklos principu. (Juokas iš šalies). Vytautas: Man atrodo aš tuoj užpulsiu jo arklį. Ernestas: Manto tvartą. (Neva sąmojis. O tokių daug, kai šifravau įrašus, kai kurių jau nebebuvo įmanoma suprasti).

16:29. Autorius: Ernestui iš kaklo kaupiasi (?) kraujas... Bando jį sustabdyti servetėle, bet nieko neišeina. Ernestas: Pažiūrėk, dar kaupiasi (!)? Autorius: Kaupiasi.

Maždaug po pusvalandžio staiga imu abejoti savo (ir kitų) tekstų skaitymo sugebėjimais, o „Jaunųjų skaitymai“ artėja nenumaldomai greitai... Pertrauka, išsivalymas, šiek tiek nugaravimo.

18:43. Autorius: Nereikia numinti savo ribos. (Dar viena sąmojinga kalbinė konstrukcija...). Ir pasigirsiu: geriu šeštą puodelį kavos. (Štai. Ta riba, kurią numynęs ilgą vakarą maniakiškai, net nemirksėdamas, žiopsojau į vieną tašką ir klausiausi liūdnai kalenančios, kofeino potvynyje skęstančios širdies. Sakiau: jei išgyvensiu, pažadu – rišu. Paskui prie kavos prisiliečiau tik po kelių parų).

19:16. Džiaugsmas kambaryje aptikus pandos rankšluosčius. Už spintos aptinkame dar vieną išėjimą, kurį pavadiname Suvokimo durimis. Po keliolikos minučių įvyksta dar viena šachmatų partija (Saulius Vasiliauskas vs. Vytautas Stankus). Saulius: In vino veritas. (Akys ir judesiai tai iš tikrųjų išduoda).

20:21. Autorius: Artėja skaitymai. Esame savo mažame kambarėlyje. Čia yra knygų lentyna, kuri niekada nebus užpildyta knygomis. Yra spinta, kurioje nebus drabužių. Yra paveikslas, kuris simbolizuoja meskalino patirtį. Yra evuakacinis planas. Mes turim ir veidrodį. Ernestas: Tikrai, čia niekad neužpildytum knygų lentynos, kad pateisintum jos buvimą (!) neprisivežtum tiek drabužių savaitgaliui. Gerai, atsiveši tris knygas, ką, tu jas perskaitysi?! Gal tada reikia mažytės lentinytės vienai knygai? (Kažkodėl nedrįstu suabejoti šiuo įžvalgumu).

Susirenkame į „Jaunųjų skaitymus“. Pakalbinu vakaro vedėją, poetą Mindaugą Nastaravičių, kuris karts nuo karto į kavinės erdvę ūbteli bubo bubo (didžiojo apuoko) įterpinius. Mindaugas: Aš manau, kad V. R. (Minimas kūrėjas autoriui ir kitiems žinomas) yra vienas skirtingų poetų jauniesiems poetams (?!)... Ir ta laikysena... Ta prasme, aš galėjau pasakyti. Ta prasme, kai žiūriu į veidrodį, matau savo tapatybės jausmą (!). Ta prasme, tokį tapatumą jaučiu. (Nuoširdus gonzo pasakojimo stilius, kitaip nepavadinsi. Konkretu, talpu, su daugybe interpretacijų).

Trumpai glaustai: skaitymai praeina sklandžiai. Džiūva burna, muša karštai šaltas prakaitas. Žudantis kavos poveikis pamažu blėsta.

Spalio 8 d.

01:07. Pasirodo, kai kurie skandinavai vis dar galvoja, kad mes taip ir neatgavome Nepriklausomybės, neturime laisvių, neturime gyvenimo. Prieš „Širdelės“ apsireiškia gerokai įsismarkavęs drūtas žuvėdas, šauksmingai ir aršiai deklaruodamas, kad laisvė yra kelias į gyvenimą. Vyksta svečio tramdymas. Verta dar sykį įsiklausyti. True. Kodėl gi tas banalus šūkis negali būti kokio manifesto pradžia?

05:08. Aivaras Veiknys (reaguoja į B ir N): Baimė ir neapykanta? Kažkaip nejaučiu, žinai, PDR džiaugsmas man yra. Jokios baimės ar neapykantos. Tiek. (Ne ta būsena. O tada kaip su Zombių Taukais kitą dieną?). Apskritai tą baimę ir neapykantą jaučia tie, kurie ateina sau... Autorius: Aivarai, čia yra pagal filmą... Mantas: Leisk žmogui sakyti ką nori! Aivaras: PDR'e iš tikrųjų yra tokia situacija, kad su žmonėmis susipažįsti mušdamasis, o ne sveikindamasis... (Tai ką, čia tada ne B ir N?.. Kita vertus, kas buvo netoliese, žino, koks šio pasakojimo kontekstas; redakcijai tai irgi žinoma, skaitančiajam – cinkelis išsiaiškinti pačiam).

05:56. Pirmos dienos (!) hepiendas. Visi slenka miegoti.

11:07. Vietinė centinė parduotuvė. Skaniųjų, gaiviųjų resursų papildymas. Atrodo, kad įrašai tampa vis labiau fragmentiškesni, nes B ir N stiprėja. Gerąja prasme, savaime suprantama. Autorius: Mūsų planai nėra žinomi, nieko negalime pasakyti... Mantas: Atsiprašau, sekundę, aš dar apie pabudimą... Atsiprašau. Turėjom miegoti ilgiau, bet sagos kaip skląsčiai skambėjo per visą kambarį. (Čia minimas Saulius V., kuris mus pažadino per anksti, nes labai garsiai sagstėsi savo baltus, krakmolytus marškinius. Štai toks gali būti tas poetinis jautrumas aplinkai).

17:07. Autorius: Susipažinome su daug įdomių žmonių. Vienas jų – Saulius Pedikas. (Neskubėkite murmėti: čia nieko necenzūruoto ar smerkiančio, kurstančio ar netolerantiško; liudininkai patvirtins, kad tą šeštadienio pavakarę „Širdelėje“ pabendravome su vyruku, kuris mums pats tokiu vardu prisistatė. Šis žmogus yra kadaise griežęs smuiku, o pastaruoju metu, laisvalaikiu, su kolega gamina maikes, kaip pats pabrėžė, ir ne bet kaip, o kilometrais jas štampuoja (!). Buvome draugiškai pakviesti nuvykti pas Sauliaus P. draugą ir pasimėgauti jacuzzi malonumais. Tik tąsyk visi mandagiai atsisakė). Saulius – realus asmuo. O čia jo pokalbio fragmentas, įrašytas į diktofoną. Saulius P.: Kadangi viskas yra užfiksuota, aš ką tik oficialiai gavau pakvietimą į savo klasioko... (pauzė) dalyką tokį (?)... Saulius mums paliko butelį gardaus šampanizuoto vyno ir maloniai atsisveikino. Juk pasiseka retsykiais sutikti tokių dosnių ir draugiškai nusiteikusių žmonių, tiesa?

18:49. Vakarienė. Ekspromtiniai pokalbiai apie Zombių Taukus. Autorius: Niekada negali būti tikras dėl to, kas yra aplink tave. Visada patikrink savo draugą, savo kaimyną. Nes niekada nežinai, ko galima tikėtis. (Visai įmanoma pokalbio nuotrupa iš filmo apie zombius).

Spalio 9 d.

01:23. Autorius: Tai gali būti paskutinis įrašas. Pradėjom kalbėti angliškai, nes... Pradėjau nesuvokti lietuvių kalbos. Atsiprašau... (Aplink skamba daugybė balsų, kurių savininkai pagaliau panoro įsirašyti. Periodiškai vis nuskamba necenzūrinė frazė iš vieno Youtube filmuko apie Kūlverstuką ir krokodilą Geną). Čia baimė ir neapykanta Druskininkuose, 2011-ųjų metų spalio aštunta diena. Balsas: Devinta? Autorius: Aštunta... Dar vienas, bosinis balsas: Devinta! Autorius: Devinta. Tas pats balsas: O gal ir aštunta. (Saulius V. dar pacituoja vieną fragmentą iš poeto Donaldo Kajoko eilėraščio). Saulius V.: Ai dar įrašinėja... Ir pabaigai. Trečiojo Reicho berniukai negalėjo pakarti kelių Dachau kalinių. Jie buvo per lengvi. (Iš pradžių nesuvokiau, apie ką kalbama ir koks viso šio reikalo kontekstas. O tai buvo eilėraščio citata. Šį tekstą D. K. knygoje „Kurčiam asiliukui“ perskaičiau tik kitą savaitę, nuslūgus Poetinio Druskininkų rudens karštinei).

03:33. Autorius: Trysvalandostrimtrysminutės! Sėdim ant sofkutės prie kambario, kalbamės apie laiškus (?). Aš nieko negalvoju. Aš tiesiog galvoju, kad įrašinėju. Yra trisdešimt trys po trečios, labai gražus skaičius Kristaus (?)... Mmm... „Širdelėje“ siautėja Saulius Pedikas, kaip Robinas Hudas panašiai... Už kiek, pavyzdžiui, pirktum kilometrą maikės? (Nežinia kieno atsakymas; labai neaiškus atsakančiojo balsas susimaišo su aplinkiniu klegesiu, įrašas neiššifruojamas. Diktofonas išjungiamas).

10:20. Autorius: Labas rytas. Spalio devintoji... Spėju... Rūkas. Norisi deklmuoti mažas eiles (!). Haiku. Nesikeikt. Bet kas yra keisčiausia, kad... (Gana ilga pauzė). Tai sekasi, vienu žodžiu! Jeigu gausim pusryčius, viskas bus labai gerai. O šiandien yra įspūdingai gražus rudens rytas. Įspūdingai gražus. Aš noriu su jumis atsisveikinti. Čia buvo B ir N Druskininkuose. Kiek buvo baimės, kiek buvo neapykantos – mes kol kas dar negalim pasakyti. Tai yra kažkas tokio, ko (?)... verta patirti. Viso geriausio.

Finaliniame įraše įsiamžina Haroldas Baubinas. Jo nuotrupa: Ryte šalta man labai galvoj. Čia jau gaunasi, supranti, ne lingvistinė poezija (!)...
Autorius: ...ir tai yra užfiksuota.

* * *

Štai ir kelias atgal. Kaip visuomet trumpesnis, kaip visuomet margai išsilydantis vaizdams lekiant už stiklo. Savaitgalis pražygiavo žaibišku žingsniu. Kaip ir visi geri dalykai, tai turėjo pasibaigti. Žvelgiu pro autobuso langą į rūke panirusį ežerą, kurio viduryje, tarytum mažas kiniškas hieroglifas, lengvai plevena susiliejęs valties ir žmogaus siluetas. Tobula rudens atspalvių misterija, grįžimas namo. Mintys – begalybė kaprizingų miniatiūrių, kurias dėlioju vieną šalia kitos, šitaip paversdamas jas būsimais prisiminimais. Kiek čia parašiau? O kiek ne? Ką mano vietoje būtų įrašinėjęs vienas ar kitas žmogus? Poetas, prozininkas, dailininkas?.. Kaip išgirsčiau jų kvėštelėjimus ir perskaityčiau jų veržlų B ir N aprašą? Dabar turiu tik savo atmintį, lyg vieną, tuoj išryškėsiančią polaroidinę PDR užkulisių fotografiją. Ja nuoširdžiai su jumis dalinuosi. Net ir grįžęs į rutiną, retkarčiais vis prisiminsiu, kad labai norint vis dar įmanoma nublukinti ribas tarp to, ką esame įpratę suvokti ir to, ką suvokiame. Apversti apibrėžimus ir formas. Sumaišyti vaizdus ir balsus keistam sąmonės filmo scenarijui. Žodžiu: blaiviai išprotėti. Tebūnie lieka ta baimė ir neapykanta. Kaip erdvus simbolis. Nes svarbiausia, kad kuo puikiausiai žinojome, ką jis mums reiškia. 

2011 m. spalio 15 d.

Sondros Simanaitienės nuotraukos

Taip skaitykite: Sondra Simanaitienė. Jau numetė lapus poetas Druskininkų rudeny. Tiktai... >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai