2011-09-28

Kriminaliniai romanai yra nuotykis, atitraukiantis nuo kitų nuotykių, pavyzdžiui, gaudyti žiedmuses, nusikirpti plaukus, išsiaiškinti, iš kur virtuvės spintelėje atsirado vikšrelis: jis kabo spintelės viršuje ir bejėgiškai raitosi, nors gal tai tik akimirkos bejėgiškumas, prieš leidžiantis žemyn ir susitinkant su ryžių stiklainyje įsitaisiusiais bendrais; viešpatie, jei paaiškėtų, kad ten yra šimtai vikšrelių? Geriau jau kriminalinis romanas, suryjantis keturias valandas, o ne mano ryžius.

Kriminalinį romaną skaitome tada, kai norime laimingos pabaigos (nusikaltėlis išaiškintas), bet nepernelyg laimingos – antraip įsijungtume romantinę komediją. Nuspėjamas siužetas būtų nedovanotina kliautis kriminaliniam romanui, tačiau atsiversdami šio žanro knygą, paprastai jau turime šiokių tokių lūkesčių (panašiai kaip eidami į filmą apie kovojančius robotus tikimės specialiųjų efektų). Detektyvas, padėjėjas, nusikaltėlis ir bylos išaiškinimas – „artimieji“, skirtingais pavidalais pasitinkantys kriminalinio romano skaitytoją.

Pagrindinis personažas: vadinkime jį Detektyvu. Jį / ją pamatome iš pat pradžių. Detektyvas atsiranda mūsų akiratyje kasdieniškai, šiek tiek droviai. Tai svarbu: juk tapatinsimės būtent su juo, o mes esame šiek tiek drovūs (antraip, kodėl sėdime lovoje ir skaitome kriminalinį romaną, kai virtuvės spintelėje pilna vikršrų, o telefono ekrane mirkčioja praleisti skambučiai). Detektyvas vairuoja mašiną ir išpila kavą, nerimauja dėl dukterėčios, kosti ir neatsako į viršininko skambučius, kartais turi kokį nors riktą („Rilskis atkakliai kartojo savo nereikalingą „aišku“, vis dar nepagaudamas mano žvilgsnio” (J. Kristeva „Apsėdimai“). Pasitaiko, kad Detektyvas įeina į sceną drąsiai ir tvirtai, telefonu šaukdamas ant pavaldinių, tačiau jo kojos dreba, signalizuodamos apie artritą arba užslėptus vaikystės išgyvenimus.

Svarbu, kaip apibūdinama Detektyvo išvaizda. Paprastai naudojamos dvi formulės: „nebuvo gražus (-i), bet turėjo kažką Tokio“ ir „buvo gražus (-i), tačiau to tarsi nepastebėdavo“ („Jai ruošiantis vežti kūną į morgą Bobis man sušnibždėjo: galėčiau numirti, jei ji ant manęs uždėtų savo rankutes. O aš ir sakau: o, gerai, kai numirsi, pasirūpinsiu, kad ji atidarytų tavo kiaušą pažiūrėti, ar ten tikrai esti smegenų“ (P. Cornwell „Grobuonis“). Šie apibūdinimai mus itin džiugina, nes savo išvaizdos nelaikome tobula, tačiau puoselėjame viltį turį „kažką Tokio“ - šito nepaneigsi, nes niekas nežino, kas yra „kažkas Tas“. Jei nesitapatiname su Detektyvu, o mieliau „įsimylime“ jį, ši formulė irgi tinka: Detektyvas mums patinka (nes yra gražus) ir yra pasiekiamas (nes nesuvokia savo patrauklumo). Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Detektyvui būtinai turi nesisekti meilėje: jo partneriai būna mirę (J. Katzenbach „Analitikas“) arba jų visai nebūna, kartais jų daug ir jie nesvarbūs, kartais – vienas, bet tolimas (A. Camilleri „Vandens forma“). O mes tuo metu galime be konkurencijos mylėti Detektyvą arba tapatintis su juo, nesigėdydami savo vienatvės.
Šis personažas yra dinamiškas, jam leidžiamos abejonės, jis išmoksta kovoti su savo silpnybėmis, mąstyti kaip nusikaltėlis, susitaikyti su praradimu ir visokių kitokių dalykų, kurių neleidžiama išmokti kitiems veikėjams, pavyzdžiui, Padėjėjui.

Padėjėjo darbas – papildyti Detektyvą ir kontrastuoti su juo. Su Padėjėju mes nesitapatiname, todėl šiam leidžiama būti tvarkingam, kvailam arba erzinančiam („Danglaras, kurio išsilavinimas kartais atrodydavo beribis ir kone kenkėjiškas. Kapitoną ištikdavo ūmūs žinių proveržiai, tiek pat dažni, kiek ir nevaldomi – kažkas panašaus į arklį, kuris prunkštauja, tankiai virpėdamas“ (F. Vargas „Neptūno vėjai“). Jo neįsimylime, taigi Padėjėjas gali turėti laimingą šeimą. Padėjėjas sėdi archyvuose, analizuoja pirštų atspaudus ir traukia Detektyvą iš nemalonių situacijų. Sprendžiant iš kriminalinių romanų, Padėjėjo darbas yra daug sudėtingesnis, reikalauja daugiau kvalifikacijos ir tikrai turėtų būti geriau apmokamas, negu Detektyvo. Tačiau jiedu gerai sugyvena ir tikriausiai suktųsi tobulame būties rate, papildydami vienas kitą, jei ne Nusikaltėlis.

Nusikaltėlis – destruktyvusis elementas, kurį būtina nukenksminti. Nukenksminti, o ne sunaikinti, nes pastaruoju atveju destrukcija nedingtų (tiesiog persikeltų kitur). Nukenksminimas įvyksta per pažinimą: tada, kai įspėjame Nusikaltėlio tapatybę, belieka skubiai jį suimti, geriausiu atveju – ištraukiant paskutinę auką tiesiai jam iš nagų.
Smagiausia, kad Nusikaltėlis gali būti bet kas: psichopatas, apsimetinėjantis padoriu piliečiu, šaltas pragmatikas, apsimetinėjantis psichopatu, palikta mylimoji, valdanti likimo ranką, blogas policininkas, mėtantis pėdas, ir taip toliau. Jis yra mįslingasis Kitas, kurį galime stebėti tik per jo veiksmų rezultatus („Žinau tik tiek, kiek rašoma policijos ataskaitoje ir ligos istorijoje. (…) Nuo kurio momento jūs nieko neprisimenate?“ (K. Altvegen „Išdavystė“). Iš šių pėdsakų dėliojame mozaiką, kurios atsakymas – Nusikaltėlio identifikavimas. Įgijęs identitetą, iš Kito jis virsta vardu ir pavarde, kurie uždaromi už grotų.

Taigi Detektyvas (aš) per įvairius ženklus bando pažinti Nusikaltėlį (kitą), kad jį nukenksmintų. Norint, kad skaitytojas labiau įsijaustų, Detektyvo ir Nusikaltėlio pasauliai turi susikirsti: kartais Nusikaltėlis yra artimas Detektyvo aplinkos narys, kartais jo taikinyje atsiranda pats Detektyvas, pasitaiko, jog Nusikaltėlis yra kaip nors susijęs su ankstesniais Detektyvo išgyvenimais (arba atvirkščiai) („Taigi žaisime tokį žaidimą. Pradedant rytojumi, šešta valanda ryto, turite lygiai penkiolika dienų atspėti, kas aš. (…) O jei ne, tuomet... Na, čia ir prasideda linksmybės” (J. Katzenbach “Analitikas”).  Taigi mes užsimanome ištirti bylą kuo greičiau – juk kėsinamasi į Detektyvo (mūsų) asmenį, aplinką arba prisiminimus! Todėl Detektyvas turi „nugalėti save“, išmokti naujų dalykų, kad patirtų palengvėjimą  ir atsikratytų destruktyvaus elemento. Viskas, knyga perskaityta, likusias tris valandas iki ryto miegosime.

Sykiais, perskaičius gerą knygą, tarsi pasikeičia žiūros taškas: erdvė aplink tave išsigaubia, jos sienomis šliaužioja anksčiau nepastebėti krebždesiai, mintyse skamba neįprasti žodžiai, apima nerimas. Neatidarai virtuvės spintelės ne dėl to, jog ten gali būti vikšras, priešingai – bijai, jog jo ten gali nebūti. Pasaulis yra persimainęs, o tavo vienatvė jame yra laiminga vienatvė. Visai kitoks nerimas apima perskaičius kriminalinį romaną: kiek baisu, kad kažkur tavęs tyko Kitas, tačiau žinai, jog jis yra iš kūno ir kraujo. Kurį laiką mąstai kitokios struktūros sakiniais, bet pasaulio daiktai dėl to nesusikeičia vietomis. Kriminalinis romanas yra nuotykis, po kurio ramiai grįžti prie kitų nuotykių: mušti uodus, šukuotis plaukus, išmesti pasenusius ryžius.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 7