2011-09-22

Manau, ,,Nemuno“ skaitytojas vis dėlto turėtų žinoti, kad šiame atsiminimų fragmente komentuojamas leidinys – tai Alfonso Bieliausko penktoji (paskutinė) memuarų knyga „Basas per duženas“, kurią 2002 m. išleido „Pradų“ leidykla. Visos citatos tikslios (turiu atspaudą su pažymėtais knygos puslapiais), jose nepakeistas nė vienas žodis.

Šitoje „citatų novelėje“ šykštokai rašoma apie pašnekovą Balį Davidavičių – jam daugiau dėmesio skiriama kitose mano atsiminimų dalyse (pvz., „Prislopintos mintys“ – „Šiaurės Atėnai“, 2011-06-17, Nr. 23). Manyčiau, šie atsiminimai kiek neįprasti dėl kritinio (feljetoninio) jų pobūdžio.

Noli tangere...

Išliko atmintyje toks paveikslas: didelėje tuščioje pievoje, Nemuno pusėje, tolėliau nuo miesto ir žmonių, sėdėjome dviese ant šiurkščios marškos, pakaitomis vartydami storą blizgią knygą – sovietinio rašytojo atsiminimus, kokių dar keletas mėtėsi šalimais.

Kalbėjomės 2003 metų pavasarį, jau ne pirmą kartą šioje ramioje vietoje, o mano pašnekovas buvo politinis kalinys Balys Davidavičius, tuo metu gyvenęs Prienų pensione, beje, seniai įkalbėjęs mane vadinti jį vardu.

Jo sėdėjimo poza man šiek tiek priminė mokyklinius laikus, kai Ilgižių parko pakraštyje jis pasakojo apie Sokratą, stambiomis rankomis pamaldžiai, tarsi klūpomis, laikydamas Platono knygelę, tik dabar mums rūpėjo ne Platonas: aš įdėmiai, retkarčiais gerokai karščiuodamasis, komentavau neseniai perskaitytus puslapius, iš anksto mano primargintus visokiais ženklais ir šauktukais.

Parodytos atsiminimų mintys jam kartais tarsi atimdavo žadą: jis sustingdavo ir tyloje rūsčiai nusigręždavo į kairę ar dešinę, nežinodamas, ką sakyti. Mažai užrašiau Balio atsiliepimų, vis tikėdamasis, kad jis pats juos užrašys ir vienąkart išleis savo memuarus – tada, kai susidarys tinkamesnės sąlygos ir aplinkybės. Tačiau savo minčių jis neužrašė. Ilgainiui išsklido ir tai, ką man kalbėjo. Bet štai išliko tai, ką skaitė...

Pažvelkime į sovietinius atsiminimus politinio kalinio akimis.

Ar galėjo jam patikti šie samprotavimai ir teiginiai?

„Reikėjo juk parengti 13 neplonų tomų, kai kuriuos iš visai naujų, pastaraisiais metais parašytų ar tų tomo leidimo laiku „pakeliui“ rašomų kūrinių...“

„Kaip sunkiai aš ėjau į šią dieną!“

„Aišku, tai buvo Sizifo darbas, tačiau ar aš kaltas, kad visada stūmiau akmenis?..“

„Grumsimės už savo knygas.“

„Prieš tai šis romanas rusiškai buvo išleistas leidyklos „Sovietskij pisatelj“ 30000 egz. tiražu.“

„Noli tangere circulos meos!.. – Neliesk mano skritulių (apskritimų)! O aš išmintingojo protėvio žodžius išsiverčiau šitaip: leiskite man – bet kokiomis sąlygomis – dirbti savo darbą!..“

„1940-aisiais mes atėjom į švarų idėjų pasaulį.“

„Duoti komunistą, kuris atstovauja tautai, liaudžiai, išgyvena dėl nacijos reikalų...“

„Glavlite turimas gal kokių septynių šimtų puslapių draudžiamų skelbti temų ir dalykų rejestras.“

„Liaudies komisaras?.. – Taip, tačiau pirmiausia: rašytojas... Saugumo šefas?... – Taip... deja...“

„Kadangi rašytojas, – žinokit tai, – visada liks teisus: ką jis nedarytų, kaip negalvotų...
Tiesa, žmogui reikia garbės, ypač menininkui.“

„Teks prastumti į spaudą.“

„Gyvenimas toks, koks yra ir jo gražinti netenka: viską, kas tau priklauso, tenka išsikovoti. Kitu atveju tavo dalis bus atiduota kitam.“

„Taigi: kaip mokėsim, taip ir šoksim; kaip galėsim – taip gyvensim... Taip rašysim. Leisimės. Grumsimės už savo knygas. Už savo likimą, taip.“

„Reikia mokėti gyventi.“

„Šis pavasaris atnešė man sąjunginę premiją už geriausią kūrinį apie šiuolaikinę darbininkų klasę.“

„Premija gauta sunkiai.“

„Aišku, kad LTSR RS valdyba mano romano konkursui nepristatė...“

„Bet „mažasis žiuri“: Markovas, Beliajevas, Zemlianikovas nutarė premiją skirti man...“

„Atvyko iš Maskvos Georgijus Sviridovas – TSRS rašytojų sąjungos ir sąjunginės profesinių sąjungų Centro tarybos literatūrinio konkurso žiuri atsakingasis sekretorius.“

„Žodžiu, dalyvavau konkurse individualiai...“

„Premiją paskyrė man.“

„VPSCT pirmininkas Šibajevas iškilmingai įteikė (Maskvoje) premijas.“

„Taigi – vienas etapas aiškus. Kai knyga išeis „Sovietskij pisatelj“, ją leis ir „Profizdatas“. Premija 500 rb. ir diplomas, kurį gavau net su kopija...“

„Ir iš viso – kiekvienas žingsnis eina per kovą, kasdien vis sunkesnę ir atkaklesnę. Nors tylią.“

„Ką gi – kelius mes pasirenkam patys; aš visada – sunkiausius.“

„Ir visada tas tarpsnis vertinamas pačiais reikliausiais visuomeniniais kriterijais.“

„Ir vėl vaikščiojau dėl to „kooperatinio“ ir pas Ministrų Tarybos Pirmininką, ir pas miesto Vykdomojo komiteto pirmininką, ir pas kooperatinių butų bendrijos pirmininką; pas tą patekti buvę bene sunkiausia...“

„Paskyriau, menu, tam pobūviui visą 2700 rublių honorarą, gautą už eilinę Serijos knygą; pakviečiau apie du šimtus svečių bei jaunystės bičiulių, ūžė visos („alaus“, „saldumynų“ ir kitos) tos „Vilijos“ valgyklos salės; šokiams grojo orkestras...“

„Marksas įrodė, jog ir mažas gali tapti dideliu.“

„Rusija, tasai „milžinas molinėmis kojomis“, pasijuto taip pat esanti prispausta ir nepilnateisė...“

„Niekas – nei Maskvoje, nei Vilniuje, nei kur Vladivostoke ar Murmanske – nežinojo: ką nutarti?..“

„O iš Maskvos išvykome vis dėlto nusivylę, neišgirdę paties svarbiausio: tai kaip mes, rašytojai, elgsimės toliau?..“

„Blogi, aišku, visi, kurie kuo nors yra buvę tarybiniais metais (o kas galėjo per tą penkiasdešimtmetį nebūti niekuo?)...“

„O tada kitų anksčiau užgirti tavo gerumai jau išvirs smerktinais negerumais...“

„Ir žmogui, ir tautai visad jaučiausi atsakingas... Buvau pareigos žmogus... O gal net – esu...“

„Žmonės atkutę, – menu įrašiau knygelėje, – kažko ieško, kažko siekia.“

„Būtina viską apskaičiuoti – kiek bus naudos, kiek žalos.“

„Sėdi ten mergaitė, gniaužo bananą, čia pat trys lentynos: „5 knygos už 1 LT“, „3 KN už...“, „2 KN už...“, 1 KN už 1 LT... Nupigintos, nors vertingos...“

„Politinis romanas gali būti ir apie vidaus politiką, ne vien apie užsienius, – pasakė 1987 10 01 sąjunginėje konferencijoje, skirtoje Spalio 70-čiui, TSRS rašytojų sąjungos valdybos sekretorius J. Surovcevas.“

„Susitikome su ja tik 1989-ųjų metų spaly, mano paskutiniosios kelionės į Vokietiją (ir po Vokietiją) metu...“

„O kartais, menu, ji staigiai dirstelėdavo į langus, šalia kurių paprastai sėdėdavusi, – kai gatvėje pasigirsdavo kokie tomis dienomis jau balsingai ir piktai triukšmavusių demonstrantų šūksniai...“

„Noriu baigti!.. – menu, sakė ji man, priėjusi per vieno tokio susirinkimo pertraukėlę. – Noriu pabaigti savo mokslinį darbą apie jus!.. Bet labai bijau pavėluoti!.. Nes tai – mano gyvenimo tikslas!.. Visos viltys!.. Ateitis!..“

„Berlyno laikraštis „Der Morgen“ (1989 11 05) šia proga įdėjo ir besišypsančio lietuvio rašytojo nuotrauką.“

„Nepriklausomybės metais ant savo namų stogo laužą susikūręs ir ten savo ankstesnes – tarybinių laikų – knygas deginęs garsus anų laikų kritikas...“

„Kaip matot: niekad ir dėl nieko man nereikėjo per daug keistis, gal kartais tik stabtelti ir įvertinti...“

„Nereikalingas? Buvęs? – Kažin.“

„O jeigu, pavyzdžiui, aš nejaučiu reikalo atgailauti, jeigu neturiu dėl ko?..“

Pakaks: knygoje brūkšnių daug, nenorime varginti savo skaitytojo.

O tąkart, išklausęs mano karštą skundą, taip akivaizdžiai pagrįstą citatomis, Balys netikėtai manęs paklausė:

– Kas įvertins šį puikybės ir demagogijos srautą?..

Po valandėlės susimąstęs pridūrė:
– Ir kas tik necituoja Noli tangere... Neklystantieji!.. Taip atsirado ir „Tiesos“ laikraščio pavadinimas...

Paskui kiek linksmiau pasakė:
– Ar gali nors vienas sovietinis veikėjas parašyti atsiminimus, nesižavėdamas savimi?..

Mums grįžtant į pensioną, Balys prisiminė Servanteso „Don Kichotą“, šios knygos pradžią, kurioje išvardyta daugybė romanų – bene visa iškilioji to meto Ispanijos literatūra. (Šį epizodą jam priminė „laužas ant stogo“.) Koridoriuje prie savo kambario Balys pasikalbėjo su senuku, kuris netrukus atnešė jam pirmąjį garsiojo romano tomą, ir mes įnikome į VI perskyrimą.

Linksmai aptarėme, kaip Servanteso romane kunigas, kirpėjas ir šeimininkė herojaus buveinėje, tiksliau sakant, didžiulėje jo bibliotekoje, padaro kratą – sviedžia pro langą ir kieme degina stambiąsias ir brangiąsias knygas, nelaukdami, kol tai padarys patys atsikvošėję autoriai ar kitame kambaryje miegantis įspūdingasis pirkėjas, dėl jų pardavęs net savo ariamas žemes... Šie smarkieji tikrintojai negailestingai išmeta į ugnį netgi „visas pasakas apie Šlovės Pilį“! O kai juos kiek sutrikdo ypač kilni antraštė, jie ištaria:

„– Dėl švento šios knygos vardo galima būtų dovanoti jos autoriui už tamsumą, bet, kaip sakoma, „už kryžiaus slypi velnias“. Į ugnį!“

Tik mažesnes palieka gyvuoti, ypač pagaili poezijos knygelių, nusprendę, kad šios „nepadarys tiek pikta, kiek padarė riterinės“.

Atgal Komentarai