2011-06-16

Apie savo pirmąją knygą – apsakymų romaną „Einantis kalnas“ – mintimis dalijasi literatūros kritikė ir rašytoja Sondra Simanaitienė.

Einantis kalnas: apsakymų romanas / Sondra Simana. – Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2010. 190 p.

Tavo knygos veikėją Antaną Antonionį, sukūrusį tobulą vitražą, kuris vaizduoja besilaukiančių Marijos ir Elžbietos susitikimą, užvaldo savotiška neapykanta savajam kūriniui. Kaip jautiesi laikydama rankose knygą, tam tikra prasme Tau nebepriklausančią, o vis dėl to – Tavo?

Pakiliai ir visiškai skirtingai nei Antonionis. Man patinka knygos dizainas. Ačiū Gyčiui Skudžinskui ir keramikei Daivai Ložytei, kurios Mona, vaikštinėjanti po naktinį miestą, puošia viršelį. Knygos rūbas išpildė, išbaigė parašytą istoriją.

Knyga yra stotelė, kurios pavadinimas „Einantis kalnas“. Visi, kas išlips šioje stotelėje, kažką ras, atpažins, prisimins, kad ir pvz., gimdymo potyrį, ir keliaus toliau. Taip ir aš. Išlipau. Dar tebesėdžiu po stikliniu gaubtu, nelyja, nekaršta, planuoju knygos pristatymą menininkų grupės „Žuvies akis“ šokių salėje birželio 30 d.

Džiaugiuosi, kad Skaistė, KKKC projektų vadovė, parašė paraišką ir gavo pinigų knygai, kad draugė ir redaktorė Julija skaitė ir išgyveno tekstą, kad žmonės, kuriems daviau rankraštį, pasakė naudingų patarimų. Visada laviruoju  tarp vienvaldystės ir demokratijos sondriškoje valstybėje.

Į knygą – kaip liudija publikacijos bei įvairi literatūrinė veikla – eita neskubriai, atkakliai, nesiblaškant. Vis dėlto, kaip veikėjai, jų likimai, istorijos sulipo į vienį („Einantį kalną“)? Kaip atsirado struktūra? Kas tapo postūmiu tokiai struktūrai, knygos formai rastis?

Jau žinau, kas man yra svarbu rašant – suderinti istorijos (romano) pasakotojo objektyvų balsą ir asmeninį (esė) jausmingą balsą. Nepatinka atviras sentimentalumas, bet vargina ir grynasis aprašymas. Manau, kad knygos struktūra, ypač pirmoji, ilgiausia dalis, taip ir sudaryta. Istoriją vis pertraukia Jonijos komentarai, prisiminimai. Koliažas būdingas postmodernistinei literatūrai. Jis leidžia vienu metu vystyti daugiasluoksnį diskursą. Prisimenu, kaip nušvitau, kai staiga supratau, kad neprivalau tik objektyviai pasakoti, kad tuo pačiu galiu ir reaguoti į vykstantį veiksmą, išstumti, iškalbėti santykį trumpais įsiterpimais. Atradau teksto struktūrą ir iškart buvo aišku, kad atradau būdą, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeniško ir istorinio pasakojimo. Man patiko rašyti su intarpais.

Kalbant apie knygos žanrą – apsakymų romaną, manau, kad jis motyvuotas. Pavadinti tik romanu negalėjau, nes trys tekstai labai skirtingi – gyvenimo istorija, draugystės anatomija ir gimdymo aprašymas. Iš pradžių nedrįsau rašyti romanas, pavadinau – apsakymai. Paskui supratau, kad tai melas, nes juos visus jungia pagrindinės veikėjos – Ema ir Jonija, ir jų santykis. Feministinės teorijos atstovės pastebėjo, kad sovietmečiu moterys vengdavo savo ilgus kūrinius vadinti romanais, nedrįsdavo, pvz., D. Urnevičiūtės „Leona“ dabar vadinama romanu, tada – apysaka. Nutariau nesismulkinti ir iškart išdrįsti.

O be to ir laikas greitesnis – nėra kada skaityti talmudus, šiuolaikiniai romanai trumpesni. Gal tai ir mados reikalai.

Vieni autoriai kategoriškai neigia galimus autobiografiškumo momentus, kasdienį gyvenimą kaip kūrybinio peno teikiantį šaltinį; kiti atvirkščiai, masina tikrais, neišgalvotais faktais, likimais, realiais veikėjų prototipais. Mano akimis žiūrint, knygos veikėja Jonija daug kuo lygiuojasi į Tave... Koks Tavo, kaip rašytojos, menininkės, santykis su kasdienybe (realybe)?

Menininkas nebėga nuo savo patirties. Jis ją perkuria. Miksas – asmeninė patirtis, svetimos istorijos, vaizduotė, stilius, – kūrinys. Autobiografiniai momentai romane labai ryškūs. Nesistengiau pasislėpti, nes tai yra tik praeities drabužiai. S. Parulskis teisus sakydamas – nuogi drabužiai. Visada literatūra bus tik drabužiai, mažiau ar labiau nuogi. Pats žmogus neria vis giliau ir giliau į triušio olą. Mano knygoje nuogų drabužių metaforą keičia svogūno ir nuolat byrančių lukštų vaizdinys. Kai knygos redaktorė Julija perskaitė, prisiminė, kad G. Grasas yra naudojęs svogūno įvaizdį kalbėdamas apie žmogaus slapstymąsi nuo kitų ir savęs, nelengvą lukštenimąsi iš praeities. Man buvo svarbu kalbėti sąžiningai savojo išgyvenimo akivaizdoje, nebijant, kad kažkas ne taip supras. Jeigu taip galima pasakyti, sąžinę aprengiau nuogais drabužiais. Suprantu, kad kvepia fikcija, bet tokia mano meninė tikrovė.

Tavo knyga patraukia nuoširdumu, atvirumu, jausmingumu, fiksuojamomis savistabos būsenomis. Nebijai būti banali? Iš kur (kaip) randasi toks rašymo stilius, toks kalbėjimo būdas?

Ir bijau, ir nebijau. Baimė – nebaimė. Daugiau nebaimė, nes kitaip nerašyčiau. Rašymo stilius randasi, kaip gerai pasakei, berašant. Pirmiausia užrašau istoriją, išgyvenimą. Paskui vėl rašau, kol tekstas apauga pasąmoniniais vaizdiniais. Pasąmonė – didžioji vaizdinių kūrėja, perdirbanti mūsų baimes, kompleksus, aistras. Manau, kad kai rašau, labiausiai dirba pasąmonė. Tačiau nesu ta, kuri sako: nežinau, kaip viskas ateina. Žinau, kad turiu sąmoningai darbuotis kol pasąmonės fabrikėlis pristato savo produkciją. Prieš sėsdama rašyti galvoje neturiu jokio plano – švaru. Tiesiog sėdu ir rašau, todėl man patinka kūrybinio rašymo seminarai, kai kuriama grupėje čia ir dabar.

Jei egzistuoja vyrų ir moterų literatūra, tai Tavąją priskirčiau pastarajai grupei. Ar sutinki su tokia literatūros „klasifikacija“?

Tematiškai mano literatūra yra moteriška. Juk ir knygos pradžioje parašyta – skiriu draugėms. Sutinku su tokiu skirstymu, kai kalbama apie temas. Nesutinku, kai kalbama apie stilių, kokybę.

„Einančiame kalne“ artikuliuojama tokia tema kaip moterų (mergaičių) draugystė. Tai ne tik bendrumo, artumo siekiamybė, bet ir skausmingas aktas, stimuliuojantis savirefleksijai, žadinantis išdidumą, net pyktį. Atrodo, kad ir šioje „sąjungoje“ (turiu omenyje moterų draugystę) egzistuoja tam tikra hierarchija, primenanti vyro ir moters ryšį. Kaip tai nutinka (atsitinka)?

Tiesiog kartais taip nutinka. Aistringai prisirišama prie kito(s). Knygos šerdis yra dviejų moterų draugystė ir skausmingas negalėjimas būti drauge. Toks jausmas pažįstamas kiekvienai mergaitei, bet tarp subrendusių, šeimas sukūrusių moterų, pasitaiko retai. Knygos herojė keturiasdešimtmetė Jonija yra pritrenkta, sukrėsta, kad visa griaunantis draugystės (meilės) potyris gali taip stipriai paveikti jos kasdienybę. Draugystė kaip liga, nuo kurios reikia pasveikti, kaip priklausomybė, nuo kurios būtina išsivaduoti, kaip iliuzija, kurią reikia atpažinti, kitaip galima sugriauti visa, kas buvo iki tol. Moterų bendrystė yra psichinė stichija, kažkas panašaus į tai, kai vyrus apsėda idėjos realizacija. Moteris ir moteris / vyras ir idėja.

Ką Tau reiškia knygos pavadinimas?

Knygos pavadinimas turi kelias kryptis. Pirmiausia – tai nėščios moters vaizdinys, ypač prieš pat gimdymą, judantis pilvo kalnas. Kita kryptis – evangelinė. Evangelijoje rašoma, kad jei turėsi tikėjimą nors garstyčios grūdelio didumo, tarsi „eik, kalne“ ir kalnas pajudės. Ši mintis, užkoduota knygos pavadinime, nusako veikėjų dievoieškos situaciją.

Norėčiau ir aš išjudinti mažytį mažytį kalnelį...

Esi ir literatūros kritikė. Kokius kriterijus keli kritikui (-ai)? Ar įdomūs Tau Tavo pačios kūrybos vertinimai?

Žmogui, rašančiam apie įvairius kūrinius, dabar keliu vieną reikalavimą – suprasti. Kritikas turi ne vertinti, bet ieškoti santykio. Asmeninio ir profesinio. Man patiko amžiną atilsį kino kritikas Skirmantas Valiulis, apie kurį kolegos sakydavo, kad jis gali surasti teigiamų dalykų ten, kur kiti jau nieko gero nebeįžiūri. Aišku, tai žmogiškasis aspektas, kai profesinė kokybė nėra pats stipriausias argumentas, bet man svarbus asmeninis santykis su tuo, apie ką žmogus kalba ir rašo. Visada patikdavo A. Andriuškevičius.

Pasidžiaugiu kiekvieno, kuris perskaitė mano knygą, nuomone. Šiais laikais, kai tiek gerų knygų, kažkas randa laiko ir tavo istorijai. Ypač svarbi nuomonė žmonių, kuriais pasitikiu. Bet žinau, kad visiems neįtiksi, todėl normaliai žiūriu, kai pažįstama pavarto knygą, padeda į šalį ir mandagiai patyli. Matau, kad jai nepatiko, jos neužkabino. Bet ir neturi visų kabinti, nes tuomet tai būtų ne vietoj įtaisytas kablys, o ne autobusų stotelė „Einantis kalnas“, kurioje galima išlipti arba ne.

Dėkoju už atsakymus. Linkiu sėkmės!

Kalbino Gitana Gugevičiūtė

Jono Tučkaus nuotrauka

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 7