2011-06-03

Gabija Grušaitė. „Neišsipildymas“. Vilnius, Baltos Lankos, 2011, 175 psl.

Prisipažinsiu: nekantravau perskaityti šį gausiai leidyklos reklamuotą romaną, nes norėjau pagaliau įsitikinti, kad Lietuvos šiuolaikinėje literatūroje yra naujų, stiprių autorių. Merginų, kurios skirtingai nuo įsišaknijusios tradicijos, rašytų ką nors kitą nei Pelenės istorijas ar tokių žurnalų kaip „Viltys ir likimai“ vertus tekstus. Šiuo atžvilgiu romanas žadėjo būti itin sukrečiamas, kaip ketvirtajame viršelyje rašo pati autorė – turintis patikti „visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo“. Išsipildymas čia suprantamas kaip asmeninis tobulėjimas ir laiminga meilė. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai išties atrodo neįprasta istorija: jauna vilnietė, kartu su nemylimu vaikinu klajojanti po pasaulį, sutinka talentingą muzikantę Ugnę ir ją įsimyli, tačiau judviejų santykiams nelemta pasiekti „gyveno ilgai ir laimingai“ stadijos. Galiausiai Ugnės paliekama Rugilė pirmą kartą gyvenime patiria kančią, kuri ją pastūmėja tapti savarankiškesne, ieškoti kitokių ryšių su žmonėmis ir skausmingai pripažinti pasaulio nepakeičiamumą.

Deja, perskaičius romaną – kuo labiau artėjau prie pabaigos, tuo sunkiau buvo prisiversti skaityti – padariau išvadą, kad labiausiai jis turėtų patikti prisižiūrėjusiems serialų paaugliams, dar nepatyrusiems tikrų gyvenimiškų sukrėtimų ir tokiose vietose kaip „Coffee Inn“ audringai aptarinėjantiems svetimas aistras, lyg jos būtų visą planetą sukrečiantys įvykiai. Tekstas yra toks nepriekaištingai estetiškas, kad labiausiai tinka skaityti prieš miegą: tos nesibaigiančios gudrios metaforos ir rafinuoti palyginimai užliūliuoja neprasčiau nei lopšinė. Jaučiasi, kad autorė neblogai išsilavinusi, tačiau jos žinios daugiausiai apsiriboja brangių interjero detalių ir viešbučių aprašymais. Jos veikėja Rugilė į žmones žvelgia vienu metu naiviai ir ciniškai, kaip ir į pačią save: jos akimis, visi sutiktieji yra ne daugiau nei gyvenime „nudegę sparnus“ drugeliai ir todėl dabar nykiai stumia savo dienas prabangioje aplinkojes ieškodami, kuo prablaškyti nuobodulį. Stebuklingu būdu Ugnės ir Rugilės (kuri pripažįsta save esant viso labo muzikantės šešėliu ir visiška vidutinybe) pora akimirksniu patraukia visų dėmesį, yra gausiai vaišinama, globojama, išlaikoma ir mėgstama. Pačios merginos primena šiltnamio gėles, paskendusias savo nuobodulyje ir mažai besidominčios aplinka: visi Rugilės aprašomi miestai (tradiciškai – Londonas, Paryžius, Barselona...) mažai kuo skiriasi tarpusavyje. Vienatvė Paryžiuje – kas tik nėra apie tai rašęs?! Tiesa, neverta tikėtis, kad į tą tragišką būseną bus deramai įsigilinta: už tokių skambių žodžių romane paprastai nieko neslypi. Jausmai neanalizuojami, tik probėgšmais pažymimi tarsi privalomi punktai geram romanui privalomųjų savybių sąraše. Gerai, vienatvė, išsiskyrimas, ašaros, kas ten toliau? Išties, „nėra didesnės kančios nei pusryčiauti vienam auksinėmis užuolaidomis puoštame viešbučio vestibiulyje“ (P. 96)

Toliau – Barselonos skvotas, į kurį Rugilę nuveda atsitiktinai sutikti jaunieji maištautojai, kaip tyčia – visi garbingų giminių palikuonys, per anksti nusivylę gyvenimu, kovojantys už gyvūnų teises, kurių pagrindinis užsiėmimas – „nuolatinis mūšis prieš didžiausią XXI a. priešą – Nuobodulį“ (P. 129). Pasakotojos žvilgsnis tarsi visą laiką slysta paviršiumi, nė viena paliečiama tema neišplėtojama, personažai kažkokie beasmeniai, vis tikimasi, kad gyvenimas savaime atneš svarbių sukrėtimų ir pokyčių, tačiau, kai iš tikrųjų įvyksta drama, ji pasirodo tik televizijos ekrane.
Estetiškai nepriekaištingai apipavidalintam tekstui trūksta paprasčiausių žemiškų, buitinių detalių, ne rafinuotų, o natūralių emocijų. Knygoje neįtikėtinai daug ir subtiliai pozuojama, gražios metaforos įpinamos tik dėl skambesio: „Geltonas rūkas negali įgyti formos, nes virtęs žmogumi jis taptų nuodingas“ (P. 74), „Šiaip ar taip, esame vieninteliai kaltinamieji savo pačių mirties byloje, nes buvome tie, kurie iššvaistė visą iki mirties likusį laiką“ (p. 96) Tokioms frazėms pavydėtų netgi į išminčiaus vietą pretenduojantis Paulo Coelho, rašantis pamokamąsias istorijėles moralės temomis. Susidaro įspūdis, kad kuriama dėl „gražumo“ – autorė gerai žino, kokie žodžiai dabar madingi, kokios erdvės suintriguotų skaitytoją, tačiau patekus į šias erdves jos fantazija sustoja ir apsiribojama klišėmis, įprastais štampais, egzaltuotais jausmais, kurie išoriškai gražiai atrodo, bet niekur personažų nenuveda. Net artimo draugo savižudybė aprašoma atsainiai, tarsi vienintelio atodūsio verta eilutė rytiniame laikraštyje.

Tuo pačiu Rugilė turi užmojų tapti savo kartos balsu: kartos, kuri pripratinta veidmainiauti ir paklusti gero gyvenimo stereotipams, trokšta surasti savo gyvenimo tiesą. Tačiau su jos vaizduojamų veikėjų karta sunku susitapatinti žmonėms, kurie neturi „Apple“ kompiuterių, nesirengia „vintage“ parduotuvėse ir nekeliauja po pasaulį lėktuvais užsidirbdami iš kūrybos reklamos agentūroms. Tiems, kurie savo kailiu patyrė artimo žmogaus savižudybę, kurių gerbėjai ir globėjai neišlaikė prabangiuose viešbučiuose, kuriems netampa neįtikėtinu atradimu tas faktas, jog „gyvenimas turėjo formą, kryptį ir paskirtį, jis buvo kažkas daugiau nei laikas, kurį turi praleisti taupydamas naujam aipodui ar eidamas į pasimatymus“ (P. 166). Greičiau jau drįsčiau teigti, kad romane vaizduojama ne tam tikros kartos, o klasės atstovai, kurie nelabai tarpusavyje skiriasi, ar gyventų Nicoje, ar Vilniuje, ar Indonezijoje.

Kritikė G. Kazlauskaitė net sugalvojo naują terminą apibūdinti tokioms knygoms kaip „Neišsipildymas“ – „nimforomanas“. Kaip ir G. Kazlauskaitė, turiu paneigti ketvirtajame viršelyje skelbiamą mintį, jog Ugnės ir Rugilės „istorijos buvo tokios nenacionalinės, nelietuviškos, netikros, kad neturėjo likti nepapasakotos...[...] buvome gyvos, stiprios ir pasmerktos ištverti savo likimą“. Kažkodėl man atrodo, kad būtent tokių istorijų – vengiant savo tiesioginės, „gražumo“ neprisodrintos patirties aprašymų – gali prirašyti kiekvienas Vilniaus snobas, jei tik įtemps fantaziją ir turės po ranka pasiruošęs madingų temų bei į poetiškumą pretenduojančių frazių rinkinį.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai