2011-03-09

Index Librorum Prohibitorum – Vatikano uždraustų knygų sąrašas – kelia įvairias asociacijas: viduramžiai, teologinė valstybė, krikščionybė, laisvės varžymas ir t. t. Indeksas oficialiai buvo panaikintas 1966 metais popiežiaus Jono VI, tačiau iki šių dienų Vatikanas išleidžia įvairius ediktus, ne tiek smerkdamas vieną ar kitą knygą, o stipriai nerekomenduodamas jos skaityti katalikui. Graikų filosofo bei rašytojo Niko Kazantzakio knyga Paskutinis gundymas susilaukė būtent tokios reakcijos. Ar ji buvo pagrįsta? Gyvenantieji liberaliose demokratijose dažnai yra linkę išjuokti bei pašiepti draudimus skaityti vieną ar kitą knygą. Ar gali draudimas skaityti vieną ar kitą knygą tikinčiajam būti pagrįstas?

Knygos siužeto neįmanoma neišduoti jau vien dėl to, kad pastarasis pažįstamas visiems krikščionims ir daugeliui nereligingų bei kitų religijų žmonių. Knygoje tiesiog aprašomas paskutinių kelerių metų Kristaus gyvenimas. Fabula per daug nenutolsta nuo Šventojo Rašto. Bėda ta, jog romano centre – kūno ir dvasios kova, vykstanti kiekviename mūsų, vyksta ir Kristuje. Jis kovoja ne tik prieš šėtoną, bet ir prieš dieviškąją savo prigimtį, kol vieną dieną, paragintas Judo, išeina skelbti savojo mokymo. Pakeliui jis sutinka visus Šventajame Rašte minimus žmones – savo mokinius, Mariją Magdalietę, Motiną Mariją, Lozorių, jo seseris ir kitus. Kristaus mokiniai yra vaizduojami kaip nemokšos, sekantys Jėzaus mokymu daugiausia dėl tamsumo, nesupratimo, naudos ar turtų troškimo. Daugelyje knygos vietų Kristus išjuokiamas minios, jo mokymui romane neteikiama didelės reikšmės, nors vartojamos Šventajame Rašte minimos Kristaus metaforos. Negana to, jis varžo savo aistrą Marijai, paleistuvei iš Magdalos. Kristus patiria daug gundymų, tarp jų – patį paskutinį, laimingo gyvenimo šeimoje, kūniško gyvenimo tenkinant savo aistras ir malonumus. Galų gale jis atsilaiko prieš visus gundymus ir įvykdo tai, ką turėjo padaryti – paaukoja save, idant atpirktų žmonijos nuodėmes. Natūralu, jog toks Kristaus gyvenimo vaizdavimas papiktino Bažnyčią – tai visai kitokia Biblijos interpretacija, paties Kristaus nužeminimas iki mūsų – mirtingųjų. Nors pats Nikas Kazantzakis teigia, jog jis verkė rašydamas romaną, verkė iš atjautos Kristui, iš tikrųjų suprasdamas Jėzaus kančią. Autorius tikisi, jog kiekvienas, perskaitęs jo romaną, dar labiau pamils Kristų. Bet ar turime mylėti Kristų būtent dėl to, jog jis esą patyrė tokius pat nuodėmės gundymus, kokius patiriame kasdieniame gyvenime ir mes – aistrą, abejonę, baimę – ir kentė tą pačią kūno ir dvasios troškimų kovą?

Kazantzakio Kristus neturi tikrų sekėjų, jis lieka vienas kovoje ir tik savo valios stiprumu sugeba ne tik atsispirti pagundoms, bet kartu ir skelbti naują tikėjimą bei naujas vertybes. Paskutiniame gundyme Kristus primena Friedricho Nietzsche’s knygoje Antikristas aptartą paveikslą. Kristus vaizduojamas nesuprastas – ir mokinių, ir rabinų, ir savo šeimos. Nietzsche taip pat teigia, jog Kristaus mokymas buvo nesuprastas – visos vėlesnės kartos neteisingai interpretavo jo mokymą. Romane pabrėžiamas Jėzaus vienišumas vertybiniu aspektu: jis pats susikūrė savo vertybes ir skelbė jas. Būtent tai, pasak Nietzsche’s ir padaro Kristų vieninteliu tikru krikščioniu, būtent tai bus būdinga antžmogiui – žmogui su tokia stipria valia, jog jis pats bus Dievas. Religija jam nebus reikalinga. Knygoje vaizduojamas Kristus būtent toks – individualis-tas. Neatrodo, jog autoriui svarbi išganymo ir visų nuodėmių atpirkimo idėja Kristaus kančioje. Nikas Kazantzakis vaizduoja Kristaus gyvenimą lyg jo centre būtų paties Kristaus asmeninė kova su savo prigimtimi ir lyg jo vertybės būtų jo paties reikalas, taip, lyg jis nebūtų Dievo Sūnus (nors knygoje aiškiai pabrėžiama kova su Kristaus nenoru būti Dievo Sūnumi, lyg tai būtų jo pasirinkimas, priklausąs nuo jo valios). Kristaus kančia yra kažkas daugiau nei individualistinė kova ar vertybių pasirinkimas. Vertybė krikščioniui yra neišvengiamai susijusi su religine bendruomene ir kaip tik tai neleidžia mums skelbti ar rinktis vertybių, kaip tai darė Kristus, ir neleidžia net lyginti (nesvarbu, kokiu aspektu) Kristaus gyvenimo su žmogiškuoju. Atrodo, jei Jėzus priartinamas prie žmogaus, tai ir žmogus turi „pakilti“ – galėti pats susikurti savo vertybes ir jų laikytis. Nietzsche’i galbūt tai priimtina, krikščioniui – ne. Kristus yra Dievas, vienas iš Trijų, ir tai suteikia teisę Bažnyčiai jautriai reaguoti į Paskutinį gundymą.

Literatūra vis dar gali būti pavojinga, ypač jei rašai apie Dievą. Puikaus romano Šėtoniškosios eilės autorius Salmanas Rushdie sulaukė fatvos – mirties nuosprendžio – iš Irano dvasinio lyderio už islamo išniekinimą. Tai sąlygojo Irano diplomatinių ryšių nutraukimą su Jungtine Karalyste, kur gyveno autorius. Literatūra pavojina ir skaitančiam. Autorius privalo tai suprasti ir suvokti, kokias idėjas sėja skaitytojo galvoje. Dažnai grožinė literatūra yra paveikesnė ir labiau įsimenanti nei įvairios paskaitos, faktai ar netgi Šventojo Rašto skaitymai. Geriau apsisaugoti nuo tam tikrų idėjų ir atidėti knygas į šalį.

Kultūros gyvenimo žurnalas PAŠVAISTĖ, 2011 / 2

Atgal Komentarai 1