2010-08-27

Mitologinis Šėtono vaizdinys atsirado senovės Antikoje. Šėtonas buvo laikomas blogio įsikūnijimu, turinčiu galią naikinti bei griauti, ir ši samprata išliko nepakitusi iki šiol. Net ir modernybės laikais šėtoniškumas suvokiamas kaip išskirtinė blogio išraiška. Šėtonišku gali būti vadinamas elgesys, charakteris ar atskiri žmogaus bruožai: pagieža aplinkiniam pasauliui, polinkis į destrukciją ir savidestrukciją, neapykanta ar keršto troškimas. Senajame Testamente Šėtonas savo veiklą pradeda tuo, kad „kategoriškai reikalauja teisingumo”[1], kurį vykdo žiauriomis priemonėmis.

Žmogus, kurį geriausiai motyvuoja pagiežos ir destrukcijos mechanizmas, vadinamas šėtoniška asmenybe. Tai asmenybė, kurią valdo keršto troškimas ir pagieža visam supančiam pasauliui. Toks asmuo nesugeba patirti meilės, neturi aiškios moralinių vertybių gradacijos, jam nepasiekiamas dvasinis tobulėjimas.

Šėtoniškai asmenybei svarbiausia patenkinti kūniškuosius poreikius, patirti malonumą. Kultūrologas Vytautas Kavolis šėtoniškuoju mechanizmu vadina vergavimą savo kūnui, biologinės prigimties ribotumui. Šėtoniškai asmenybei, pasak jo, būdingas piktavalis negatyvizmas, griaunantis, destruktyvus požiūris į aplinkinį pasaulį ir save.

Jurgos Ivanauskaitės romanų veikėjų moterų personažuose įkūnijami beveik visi šėtoniškajai asmenybei būdingi bruožai. Straipsnyje detaliau kalbama apie du autorės romanus: „Ragana ir lietus“ (1993) ir „Placebas“ (2003).

Viktorijos („Ragana ir lietus“) ir Julijos („Placebas“) šėtoniški bruožai atsiskleidžia jų polinkyje į savidestrukciją. Abi veikėjos nusižudo, nepajėgdamos susitaikyti su nelaimingai pasibaigusia meile. Jas vienija ir kitas šėtonišku laikomas bruožas: „Šėtonas egzistuoja tik savo viešpaties dėka. [...] Jis neturi savo paties potencijos, nepriklausomos egzistencijos”[2], o suvokia save kaip absoliutus tarnas. Tai būdinga ir J. Ivanauskaitės kuriamoms veikėjoms: jos pernelyg sureikšmina, „sudievina“ mylimus vyrus, suteikia jiems teisę lemti savo likimus. Nuo vyrų valios priklauso ne tik jų laimės pojūtis, bet ir gyvenimo prasmė. Nusivylimas meile baigiasi destrukcija: Julija nusižudo; Viktorija sunaikina ne tik save, bet ir ją įskaudinusį vyrą.

 Viktorija iš sukurtų veikėjų turi didžiausią polinkį į šėtoniškumą. Tai atskleidžia ne tik jos savinaika romano pabaigoje, mylimojo sudievinimas, bet ir jaučiama neapykanta Pauliui, vėliau virstanti kerštu. Būtent keršto troškimas ir neapykanta laikomi esminiais šėtoniškos asmenybės bruožais, kurie dominuoja ir veikėjos naratyve. Kaip sako pati Viktorija: „neapykanta – labai stiprus jausmas. Kažkodėl visi tai užmiršta. Toks pat stiprus kaip ir meilė” (p. 123). Po nebesuskaičiuojamų bandymų susitaikyti su geidžiamu kunigu veikėjos neapykanta virsta kerštavimu ne tik Pauliui, bet ir kitiems jos kelyje pasipainiojusiems vyrams. Toks keršto troškimas – vienas šėtoniškos asmenybės bruožų, nes ji siekia teisingumo visais įmanomais būdais, negailestingai bausdama nusidėjusiuosius. Pauliui skiriama pati didžiausia bausmė – mirtis.

Palikta mylimojo keršto planus rezga ir kita romano „Placebas“ veikėja Rita. Tačiau ji nenaikina savęs, o nukreipia neigiamą energiją į ją palikusį vyrą: „Rita net nepravirko. Išsiraudos, išsibliaus, išsiklyks vėliau. Arba niekada. Juk yra ne maža mergaitė, o suaugusi moteris, beveik senė. Suėstas dar vienas vis trumpėjančio gyvenimo tarpsnis. Norėjo keršyti” (p. 10). Pyktis virsta kuriančia jėga, pasitarnaujančia veikėjos savikūrai. Ji sugeba atsitiesti ir toliau sėkmingai konstruoja savo ateitį: ima glaudžiau bendrauti su savo šeimos nariais, tobulina išvaizdą, rūpinasi karjera.

Viktorija nuo kitų romanų veikėjų skiriasi ne tik šėtoniškais vadinamais vidiniais bruožais, bet ir savo išvaizda. Ji panaši į raganą, kuri Antikos mitologijoje, kaip ir Šėtonas, laikoma tamsiųjų jėgų skleidėja. Veikėja apšaukiama ragana troleibuse, jos butą padegęs buvęs meilužis linki jai supleškėti kaip raganai.

Kita romano „Ragana ir lietus“ veikėja Marija Viktorija taip pat lyginama su ragana, bet jos „raganiškumą“ lemia ne išvaizda, o vaizduojamas gyvenamasis laikas – viduramžiai, kuomet kiekvienai protingesnei, gražesnei ar tiesiog neįtikusiai visuomenei moteriai buvo klijuojama raganos etiketė, reiškusi savotišką bilietą į mirtį.

Kaip ir dera „raganoms“, dauguma J. Ivanauskaitės romanų veikėjų užsiima magija. Julija („Placebas“) buria kortomis, domisi metafizika. Marija Magdalietė būrimui naudoja knygą (Bestariumą): „ji vėl regėjo save, vos prieš valandą palinkusią prie masyvaus „Bestariumo“ folianto ir žvakės ryškiai apšviestą. Iš kur ji gavo šitą puošnią, į jaučio odą įrištą, variu apkaustytą knygą, kurios kiekvieno lapo pakraštėlis – paauksuotas? […] Ar Marija Viktorija „Bestariumą“ naudojo burtams, ar tik malšina savo smalsumą?” (p. 33). Jų bandymai praskleisti nežinios šydą, pažvelgti į ateitį – smalsumo, žingeidumo patenkinimas, nesiekiant paveikti kito žmogaus, niekam nekenkiant. Julijai būrimas tampa pragyvenimo šaltiniu, būti būrėja romane – ne hobis, o profesija.

Tiesa, J. Ivanauskaitės, moderniųjų laikų rašytojos, romanuose ragana suvokiama kitaip, nei senuosiuose raštuose: „J. Ivanauskaitės moteris yra ,,ragana“ tik tiek, kiek reiškia socialiai pavojingą, marginalizuotą, konvencinei moralei nepaklūstančią, galbūt seksualiai kiek laisvesnę moterį, bet jau nebe deivę”.[3]

 Viename interviu paklausta, kas jai yra ragana, ką jai reiškia raganos personažas, J. Ivanauskaitė atsakė: „Vienu metu raganomis tikrai domėjausi, tačiau ne pasakų personažais, o tomis kadaise ant laužų degintomis nelaimėlėmis, kurios buvo tiesiog išmintingos, daugiau nei aplinkiniai matančios moterys. Ragana – regėti”.[4] Raganiškumas jos romanuose – marginalios, amoralios ir seksualiai laisvos asmenybės bruožas. Ragana nebelaikoma antgamtine būtybe: taip galima vadinti kiekvieną moterį, kurios moteriškumas intensyvus, stipriai veikiantis.

Dėl dažno raganiškumo sąvokos vartojimo raganos etiketė buvo prilipusi ir pačiai rašytojai. Viktorija Daujotytė yra pastebėjusi, kad „pačios Jurgos likime yra kažkas, ką bandome apibūdinti kaip išskirtines galias, raganiškas“.[5] Asmuo, turintis raganiškų galių, viduramžiais buvo baudžiamas mirtimi. Modernybės laikais raganiškumas tampa savotišku komplimentu, rodo žmogaus sugebėjimą išsiskirti iš beveidės minios.

Moteris, turinti raganiškų galių, gebanti regėti J. Ivanauskaitės prozoje vertinama labiau už tas, kurios rezignuoja pilkoje rutinoje, nebandydamos prisiliesti prie būties paslapčių. Regintis pasaulį asmuo gali jį kurti, bet gali ir naikinti. J. Ivanauskaitės romanuose, net ir apdovanotos išskirtinėmis, „raganiškomis“ galiomis, moterys nesugeba sukurti jokios vertybės. Veikiamos griaunančio šėtoniškojo mechanizmo jos iššvaisto save neapykantai, pagiežai, savinaikai, destrukcijai.

[1] Kavolis V. Kultūrinė psichologija, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 131.

[2] Ten pat, 136.

[3] Daugirdaitė S. Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, 240 p.

[4] Daugirdaitė S. Vakaras su rašytoja Jurga Ivanauskaite. http://www.moterys.lt.

[5] Daujotytė V. „Salomėja ir Jurga: likimo kūryba“, Metai, 2009, Nr. 4, 103.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai