2010-08-25

Šio komentaro pavadinimas neatsitiktinai primena pasakos pavadinimą. Prieš kelias savaites Kultūrpolio portale pasirodęs Pauliaus Kliševičiaus tekstas „Titanai niekados nesusiduria“ yra lyg pasaka, kurią autorius nori pasekti skaitytojui. Kodėl? Nes siūlomas labai konfliktinis santykis su Klaipėdoje leistomis knygomis: „Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius“ ir Vydūno „Mūsų uždavinys“. Gera pasaka įtikima tada, kai sekant ją yra priešprieša – neabejotinas „pliusas“ ir „minusas“. P. Kliševičius pasirinko „minusą“ su „pliusu“ tarp eilučių. Tačiau manęs ši pasaka neįtikino, nes pernelyg primena, tiesiai šviesiai sakant, popsą: stengiamasi formuoti konfliktą ten, kur jo tiesiog nėra. Gal ir pateisinama diskusija dėl diskusijos... Bet A. Zalatorius man atrodo ne pati tinkamiausia tam persona. Bandysiu padėti knygų apžvalgos autoriui, nes jis to primygtinai prašo... O ir pats tekstas prašosi reakcijos.

Viena svarbiausių apžvalgininko straipsnio problemų: ar jis pats skaitė knygas, apie kurias parašė. Neveltui užduodamas klausimas – kam skaityti? Ir iš tiesų, kam skaityti, jei jautiesi knygos turinį įsisąmoninęs, vien perversdamas ją?! Panašu, kad paskaitęs „Lituanistikos keleivį“, P. Kliševičius neturėtų tiek laisvės savo stiliui, kuris yra neabejotinai originalus ir „užkabinantis“. P. Kliševičius iškelia įdomų klausimą: kiek galima mutuoti mintis, kurias perskaitai? Kadangi, skirtingai nei apžvalgininkas, esu skaitęs „Lituanistikos keleivį“, pabandysiu savaip mutuoti P. Kliševičiaus mintis. Mano galva, Petro Bražėno straipsnis apie A. Zalatorių tikrai nėra pati didžiausia „Lituanistikos keleivio“ vertybė. Juk cituojamas mintis galima labai sėkmingai pritaikyti ir Vytautui Kubiliui, ir dar keliems lituanistikos titanams. Dėmesys P. Bražėno tekstui rodo, kad P. Kliševičiui imponuoja patetika, stilius dėl stiliaus. Bet gal apžvalgininkas yra tobulas postmodernistas, kuriam patinka pastišas (stilistinės kaukės, po kuriomis neslypi jokios vertybės)?! Būtent vertybių įskaitymo, manyčiau, labiausiai ir trūksta apžvalgai apie „Lituanistikos keleivį“. Mokslinis stilius, kuris leidžia skleistis vertybiškumui, P. Kliševičiui atrodo nuobodus ir nieko nesakantis. Toliau apžvalgininkas meta priekaištą, kad tekstai nesutampa su asmeniu, apie kurį rašoma. Taip ir maga paklausti P. Kliševičiaus: argi prisiminimai kada nors sutampa su asmeniu, kuris prisimenamas? Manyčiau, būtent todėl knyga yra mokslinė, nes tokios rūšies tekstai teikia mažiausiai galimybių „prikurti“. Apžvalgininkui norėčiau priminti sovietinių veikėjų memuarus, kuriuose aiškiai iškraipoma istorinė tiesa: jei žmogus pats į save negeba žvelgti objektyviai, ar galima tikėtis, kad knygos sudarymo procese dalyvaujant daugiau nei dešimčiai asmenų, objektyvumas bus išlaikytas? Pats P. Kliševičius ir atsako į šį klausimą: skaitymas – tai veidrodis, padedantis skaitančiajam pamatyti save. Taigi, lygiai kaip P. Kliševičius turi teisę matyti save, taip ir Vanda Juknaitė ar kiti straipsnių autoriai turi lygiai tokią pat teisę – per A. Zalatorių geriau suprasti save. Kiekvienas randa tai, kas jam svarbiausia, tai, ką rodo jo veidrodis. Tačiau ar verta niekinamai kalbėti apie kitų („Lituanistikos keleivio“ tekstų autorių) veidrodžius? Neabejotina, kad P. Kliševičiaus apžvalga skatina skaityti. Gal kada paskatins ir patį P. Kliševičių... Ir ne tik skaityti, bet ir sudarinėti kitų autorių knygas, kad suprastų, koks tai sunkus darbas. Kol taip nėra, būtina bent jau pagarba reiškiniui, kurio tiesiog nesupranti.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai