2010-08-23

Georgi Gospodinov. Natūralus romanas. Iš bulgarų kalbos vertė Gintarė Kubilickaitė. – Vilnius: Baltos lankos. – 2010, 144 p.

Vargu ar Lietuvos skaitytojai gali pasigirti, kad pažįsta Rytų ir Vidurio Europos šalių literatūrą – juolab kad yra skaitę žymiausių jų autorių kūrinius. (Žinoma, tokių tikrai yra, tačiau juos galima labai nesunkiai suskaičiuoti). Prieš beveik dvidešimt metų įvykęs ilgai lauktas sprintas iš Sovietų sąjungos į Vakarų pasaulį, atvėręs neaprėpiamus Vakarų kultūros lobius ir „išlaisvinęs“ mūsų norus, nesąmoningai užvėrė mums artimų ir panašias istorines lemtis bei lūžius patyrusių tautų kultūrą. Panašu, kad „suvakarėjome“ ir „išlaisvėjome“ ne pačia geriausia prasme, taip įsikinkydami į dar vieną keistą kompleksą – vengti visko, kas nekvepia Vakarais. „Nevakarietiškųjų“ Europos šalių literatūros kūriniai yra savotiškas galvosopis bei avantiūra leidėjams, mat niekas jų pirkti ir jais džiaugtis neskuba. Tačiau norisi labai viltingai tikėti, kad šįkart viskas bus kitaip ir Baltų lankų išleistas vieno populiariausių šiuolaikinių bulgarų rašytojų Georgi Gospodinovo Natūralus romanas nepatirs šios lemties, o skaitytojas nepabūgs gal kiek netikėto lietuviškojo knygos viršelio, „nukloto“ tualetinio popieriaus ritinėlių fotografijomis. Natūralus viršelis turi liudyti natūralų tekstą, ir niekaip kitaip.

Natūralus romanas - pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su plačiajame pasaulyje jau pažįstamu bulgarų rašytoju G. Gospodinovu. Savo literatūrinį kelią pradėjęs poezijos rinkiniais tikrosios šlovės ir pripažinimo autorius sulaukė 1999 m., parašęs pirmąjį ir garsiausią savo prozos kūrinį – Natūralų romaną. Kūrinio epigrafas skaitytojui žadamas paprastas ir lengvas skaitymo-atpažinimo malonumas: „Natūrali istorija yra ne kas kita kaip įvardijimas to, ką matai. Todėl ji akivaizdžiai paprasta ir veikėjų elgesys atrodo naivus – čia jis paprastas ir sukurtas iš daiktų akivaizdumo“. Tačiau, kaip matyti iš viso romano perspektyvos, šis epigrafas – tik dar viena ir būtinoji žaidimo su skaitytoju dalis, nes akivaizdumo ir paprastumo kategorijos šiame romane paslaptingai praranda savo skaidrią prigimtį.

G. Gospodinovas romaną konstruoja kaip skirtingų istorijų, arba siužetinių plotmių, dėlionę. Rašytojas nesikuklina ir lygindamas savo misiją su Flaubert’o ir Prousto kūryba atvirai prisipažįsta norįs sukurti romaną vien tik iš pradžių. Sudėlioti romaną „iš galybės smulkių dalelyčių, iš pirminių elementų, t. y. pradžių, kurios sudaro begalinius derinius“. Tad tikėtis nuoseklios fabulos tokiame romane neverta, kita vertus, nepaisant atomiško, bet struktūriško tekstų segmentų judėjimo, galime atsekti kelias pagrindines linijas: išsiskyrusio vyro istorija, leidėjo intarpas, natūrali istorija apie muses, natūralisto užrašai, malonumų sąrašas ir daugybė skirtingų bei keistų epigrafų, kuriančių įdomias intertekstines sąsajas, „sukabinančias“ tekstą. Viena svarbiausių siužeto linijų – išsiskyrusio vyriškio istorija, „įsileidžianti“ į save kitas istorijas, tampa ne tik savotišku pradžios, visada susijusios su pabaiga, simboliu, bet ir įdomia metafora, liudijančia rašymo proceso neapibrėžtumą. 

G. Gospodinovo romane taikiai sugyvena ir antikinės natūrfilosofų įžvalgos, tampančios romano filosofiniu pamatu (iš Antikos pasiskolinta pirminė natūralumo samprata), ir postmodernistinės teksto strategijos. Pats rašytojas viename interviu yra pripažinęs, kad iš visų knygą bandančių apibūdinti įvardijimų, jam mieliausias yra „istorijų mašina“.

Natūralus romanas atskleidžia galingą mechanizmą, generuojantį įvairiausius istorijų variantus – prasidedančius, nutrūkstančius, atsinaujinančius, besibaigiančius. Romano pasakotojas, išsiskaidantis į kelis skirtingus veikėjus, kurių vieno vardas ir pavardė sutampa su autoriaus, tvirtina, kad „Pradžių romanas nieko neaprašys. Jis tik duos pirmąjį postūmį ir pasitrauks į kitos pradžios šešėlį, palikdamas herojus susijungti kaip pakliuvo. Tai ir pavadinčiau Natūraliuoju romanu“. Atrodo, kad visas romanas ir liudija pradžių postūmį ir sąjungas, pateikiamas pasaulį regint it pro didelę musės akį. O kas lieka skaitytojui? Sujungti pradžias į galimas istorijas ir jų nepamesti iki paskutinio romano taško. 

G. Gospodinovo Natūralus romanas buvo savotiška literatūrinė bomba Bulgarijoje – nes niekas iki tol nebuvo taip rašęs. Autoriui pavyko sukurti tekstą, kurio beveik neįmanoma atpasakoti ar juo labiau identifikuoti. (Skaitant romaną neapleido įkyri mintis, kad Natūralus romanas yra originali naujojo romano alternatyva.) Tai knyga, parodanti Kalbos ir Teksto visagalybę, ir sykiu kvestionuojanti Autoriaus instanciją – ne mes valdome tekstus, o tekstai, lygiai kaip ir žodžiai, žaidžia su mumis. (Žinoma, jei mes leidžiame jiems žaisti.) Tekstai gimdo vieni kitus ir vieni kitus marina arba nugramzdina. Tokia daugiasluoksnė romano struktūra su(si)kuria ir daugiabriaunį stilių – kartais itin poetišką ir pakilų, kartais – itin aiškų, skaidrų ir paprastai tikslų, neretai – ironišką ir paradoksišką. Kitaip tariant, romano stilius yra natūraliai prisitaikantis prie skirtingų istorijų bei veikėjų.

Romano pabaigoje klausiama „kodėl viskas nėra taip paprasta kaip abėcėlėje“? – perskaičius šį G. Gospodinovo romaną norisi klausti to paties, net ir žinant, kad abėcėlės paprastumas tėra jos išorė, o visa gelmė su įvairiausių istorijų galimybės veriasi pradėjus jungti skirtingas abėcėlės raides į žodžius, visada natūraliai pradedančius ir pabaigiančius skirtingas istorijas. O jos Natūraliame romane negali būti tokios paprastos kaip abėcėlė, nes, anot G. Gospodinovo, yra suregztos iš abejonių – tai jau nepaprasta ir netgi labai įdomu.   

Atgal Komentarai