2010-08-15

Akmens amžiuje ant sienų piešdavo Poetus, kurie stebi krintančias žvaigždes. Viskam tobulėjant, Poetai buvo pradėti vaizduoti ant įvairiausių vyno puodynių etc. Tad nekeista, kodėl šiais laikais rašymo magai yra tarsi nulipę nuo sienos ir, protiškai suvokdami vyno svarbą kepenų cirozės lėtiniam progresui, jį padaro stabu ir kiekvieną dieną atsargiai priverčia medituoti skrandį ir skonio receptorius. Matyt, kitaip žvaigždės būtų per daug ryškios. Jie ilgai stebi lyjantį dangų. Dairosi į visokiausias S. Dali degančias žirafas ir elementais kvepiančias moteris. Nors pačioje pradžioje jos tiesiog kvepėjo pigiais kvepalais su "šūstru" pavadinimu. O moterys irgi žvaigždės, kol pradeda įsivaizduoti, kad jos iš tikrųjų žvaigždės, tada jos jau tampa krintančiomis.

Prozininkai irgi mėgsta stebėti žvaigždžių lietų, tačiau keista, bet akmens amžiuje jie nebuvo piešiami ant olų sienų, matyt, juos sunkiau pavaizduoti. Kai poetus pradėjo aprašinėti chrestomatijose, tik tuomet prozininkus pradėjo piešti ant sienų. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol visa atbukuomenė suprato, kas tai per reiškinys. O žvaigždžių lietaus nesupranta ir iki šiol. Ilgasakiniai nestebi dangaus grakščia akim, jie spokso į tą mėlyną kemsyną apsamanojusį ryškuliais įtemtę atmerktutes. Būtina būti kuo plačiau atmerkus akis, kad išeitų sumąstyti kuo ilgesnį sakinį. O poetai tiesiog stebi ir daug mirksi, todėl mintys sugula vienodu skiemenų skaičiumi į trumpas eilutes. Žinoma, jei poetai dairosi į degančias žirafas, tai prozininkai, kaip suprantama, turėtų žvilgčioti į žirafos pelenus, bet negi dabar dėl jų imsi ir visiškai sudeginsi tą gražią ilgakaklę. (Kaip tyčia, prisiminiau, su draugu kalbėjome apie skaičių abstraktumą. Jis man sakė, kad parodyčiau realybėje skaičių 2. Dabar supratau, gal tai žirafa?). Todėl prozininkams galima duoti nebent jonvabalį. Jie visada tokie keistai ryškūs, lyg būtų pabėgę iš žvaigždžių kalėjimo, kur misdavo mažų mergaičių svajonėmis. Tie jonvabaliai ne tokie, kokius visi įpratę matyti. Jie su dantimis ir mąsto ilgais sakiniais. Poetai dėl to nesibaimina. Jie nesvajoja, jie rašo, todėl joks piktas Jono vabalas nesurys jų dvasios gabalėlio pasibarstęs cukrumi.

Keistesnis pasitaikantis atvejis - tai žmonių lietus, kurį stebi ryškiagalvės žvaigždės savo vandens akutėm. Deja, bet žmonių lietaus iškrenta daug daugiau už žvaigždžių lietų. Greičiausiai dėl to, kad žmonės vaikšto gatvėmis, kuriose gausybė ne vietoje, bet laiku iškilusių plytelių, už kurių smagu užkliūti. Visokiausių ant suolelių išlindusių vinių, už kurių užsikabina vasariškai gėlėtos moterų suknelės ir ant vinies pasilieka žydėti medžiaginė rožė. Žmonių lietus - tai reiškinys, kuris dar nėra labai suprastas sinoptik(i)ų.Jie spėja, kad žmonių debesis atneša rugsėjo vėjai, todėl lietus dažniausiai pasitaiko šiltą rudenį, kai gelta susirgusios gatvės dar nespėja atvėsti.

Poetai žmonių lietaus irgi nesuvokia. Jie gali suprasti žiogų lietų, vyno lietų, medžių lietų,(įrašyti bet kokį daiktavardį)lietų, bet tik ne žmonių lietų. Prozininkai - atvirkščiai. Jie gali suprasti tik žmonių lietų. Gal todėl, kad švelniais rudens vakarais slampinėja miestų pakampėse, o užkliuvę už ne laiku, bet vietoje išlindusios plytelės nusikeikia ilgu rusišku sakiniu. Ir tai nereiškia, kad jie rusai, tai reiškia, kad jie prozininkai. Tačiau nereikia manyti, kad poetai kartais nelyja. Jie kartais taip palyja, kad virsta upėmis ar balomis prie parkų suolelių, bendrabučio kambaryje, ar iš baimės prie balto lapo. Laikas nuo laiko besikartojant žmonių lietui, mokslininkai nepasakė nieko moksliško, todėl buvo sukurta tam reiškiniui apibrėžti daina, kuri vadinasi "I'ts raining man". Tai buvo hitas, ir visi galėjo drąsiai lyti. Visi lijo ir lijo, paskui vėl lijo ir lijo, kol pabodo.Tada nusprendė visi pabendrauti telepatemom paspaudę mygtuką "mentalinis rėžimas" ir visi masiškai liovėsi. Visada gražiau žiūrėti, kai masiškai viskas prasideda, net riaušės ar ant vaismedžio kriaušės, bet yra kaip yra. Tai buvo stipri lietaus žmonių karta. O liko tik "kartą..."

Taip ir būna, kai rugpjūtį lauki lietaus, o karštis toks poetiškai keliantis miražus ir proziškai ilgas. Todėl lyja tik dangūs. Holivudo dangūs. Bolivudo dangūs. (įrašyti bet kokią raidę)dangūs. Poetai visada stebės žvaigždžių lietų, prozininkai visada stebės stebinčius poetus, žvaigždės visada stebės stebinčius prozininkus, kurie stebi stebinčius poetus, bet galvoja apie stebinčius prozininkus, kuriuos stebi žvaigždės. O jei jau žvaigždės stebi, tai žirafa išskrido į mėnulį skinti vynuogių. Jei gerai įsižiūrėsi , gali pamatyti kaip mėnulio krateris išlanksto iš žvaigždės šviesos žirafos degančią galvą. Ir jei tai nesibaigs, manau, kad greitai turėtų pradėti lyti ir degančiom žirafom.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai