EUGENIJUS ALIŠANKA atsako į KORNELIJAUS PLATELIO klausimus

2010-08-09

Šiemet užsieniuose pasirodė dvi Tavo knygos. Austrijos leidykla išleido esė rinkinį, parašytą kartu su slovėnų poetu Alešu Debeljaku, o olandai – poezijos rinkinį, verstą Jo Govaerts. Gal gali apie jas plačiau papasakoti? Darbas su kitos šalies poetu turėjo būti ypač įdomus.

Pirmąją Tavo minimą knygą išleido austrų leidykla „Edition Thanhäuser“, ji vadinasi „Baltische Adria“, lietuviškai būtų „Baltijos Adrija“. Kiek keistokas pavadinimas yra netiesioginė nuoroda į knygos pobūdį – tai dviejų rašytojų, vieno nuo Baltijos, kito nuo Adrijos jūros krantų, pašnekesys ar dialogas. Ši knyga yra įdomaus projekto dalis. Ji išleista serijoje „RanitzDialog“, ir tai yra trečioji šios serijos knyga. Pagrindinė serijos idėja – Europos rašytojų dialogas. Dviejų autorių dialogas laisva forma, nebūtinai klausimų ir atsakymų pavidalu. Pavyzdžiui, pirmąją serijos knygą sudaro Joko Tavados, japonų kilmės rašytojo, gyvenančio Vokietijoje, ir žymaus vengrų romanisto László Mártono laiškai vienas kitam. Mudviejų su Alešu Debeljaku knyga yra dvi didelės apimties esė, adresuotos vienas kitam, kuriose paliečiamos pačios įvairiausios temos –­ kelionės, vaikystė, literatūra, dialogo partnerio kūryba ir panašiai. Mano esė vadinasi „Iš žemėlapių istorijos, arba laiškas, kurio galėjo nebūti“. Su Alešu šioje knygoje kartu atsidūrėme neatsitiktinai – esame seni bičiuliai, esu išvertęs jo poezijos knygą, bendraujame laiškais, susitinkame literatūros renginiuose.

Beje, serijos knygos išoriškai atrodo labai santūriai, tačiau viduje jos iliustruotos grafikos darbais, kuriuos kuria pats leidyklos vadovas ir dailininkas Christianas Thanhäuseris. Mano esė į vokiečių kalbą vertė Kornelius Hellis.

Antroji knyga – poezijos, kurią išleido Belgijos leidykla labai paprastu pavadinimu „P“. Leidykla šiandien išsiskiria Belgijos leidybiniame gyvenime ypač dideliu dėmesiu poezijai, yra nemažai išleidusi belgų ir užsienio poetų knygų. Mano dvikalbė knyga vadinasi „Iš neparašytų laiškų archyvo“, joje atrinkti eilėraščiai iš trijų mano knygų. Atranką darė ir eilėraščius vertė Jo Govaerts, olandiškai kalbanti poetė ir vertėja.

Prieš porą metų mane nustebino elektroninis jos laiškas, kuriame Jo rašė apie ketinimus versti mano poeziją. Iki tol nebuvau girdėjęs, kad esama poezijos vertėjų į olandų kalbą. Pasirodo, kad Jo Govaerts lietuvių kalbą pramoko atsitiktinai – ji dirbo Europos Komisijoje vertėja iš didžiųjų kalbų, kai vertėjų grupės vadovai pareiškė, kad jiems reikėtų vertėjų ir iš daugiau kalbų – veng­rų, lietuvių et cetera. Jo buvo nusiteikusi imtis vengrų kalbos, bet ją aplenkė kita kolegė, tad jai beliko lietuvių... Praėjusiais metais ji buvo gavusi „Lietuviškų knygų“ stipendiją ir lankėsi Lietuvoje. Jos viešnagės metu mes gana intensyviai darbavomės prie mano būsimos knygos. Nežinau, ar tai tiesa, bet Jo sakė, kad mano knyga yra pirmoji lietuviška knyga olandų kalba. Taigi yra vilčių, kad olandų kalba pasirodys ir daugiau knygų. Nors, kiek žinau, Jo neseniai kartu su šeima persikėlė gyventi į Italiją, kur šiuo metu intensyviai studijuoja italų kalbą...

Olandiškas rinkinys buvo pristatytas viename prestižiškiausių pasaulyje Roterdamo festivalyje. Gal gali plačiau apie jį papasakoti mūsų skaitytojams?

Roterdamo festivalis paliko labai gerą įspūdį. Vienas prestižiškiausių pasaulyje? Galbūt, esu ir aš girdėjęs panašių nuomonių. Kas sukuria tą prestižą? Manau, kad ne tik griežta autorių atranka, didesnė žinomų vardų koncentracija ar keturių žvaigždučių viešbutis. Greičiau tai festivalio atmosfera, kurios molekules savo snapuose po visą pasaulį išnešioja patys poetai. Reikia pripažinti, festivalio organizatoriai moka kurti poezijai ir poetams palankią atmosferą. Iš pirmo žvilgsnio tai eilinis festivalis, vyksta gana tradiciniai skaitymai, niekas nestovi ant galvos. Savotiška analogija su automobiliais – kai sakai „japoniška kokybė“, niekam nekyla abejonių, nors išoriškai tos kokybės pernelyg nesimato. Kažkas panašaus su Roterdamo festivaliu.

Festivalis jau yra senas vilkas tarp Europos festivalių – šiemet vyko 41-asis, kurio tema – poezija ir proza, tad autoriai buvo skatinami pristatyti savo eilėraščių proza, vyko diskusija ta tema. Roterdamo festivalis nėra rekordininkas nei pagal kviestų svečių skaičių, nei pagal festivalio trukmę. Jame dalyvavo 24 poetai iš viso pasaulio, renginiai vyko savaitę. Organizatoriai išleido dalyvių poezijos antologiją olandų kalba, be to, kiekvieno autoriaus kūryba buvo pristatyta atskiromis knygelėmis trimis kalbomis –­ originalo, anglų ir olandų. Renginių metu autoriai skaitydavo gimtąja kalba, o ekrane eilėraščių eilutės slinkdavo kitomis dviem kalbomis. Kiekvieno autoriaus pristatymą lydėjo ir jo parinktos nuotraukos, iš anksto atsiųstos festivalio rengėjų prašymu.

Visas festivalio gyvenimas sukosi aplink Roterdamo teatrą – Roterdamse Schouwburg. Neretai vienu metu Didžiojoje ir Mažojoje salėse vykdavo du renginiai, sutraukdavę išties nemažą auditoriją. Vienoje iš antro aukšto fojė buvo įsikūręs festivalio štabas, kur vykdavo darbiniai susitikimai, kur buvo galima išgerti kavos ir numalšinti alkį. Pagrindinėje teatro fojė gyvenimas virdavo vakarais – viename kampe vykdavo diskusijos, kitame veikė baras. Kiekvieną vakarą lankytojus kviesdavo poezijos teatras: vienuolika baltai apsirengusių basų aktorių užimdavo specialiai pastatytos medinės konstrukcijos nišas ir laukdavo klausytojų. Aktorius asmeniškai kiekvienam priėjusiam lankytojui tete-a-tete perskaitydavo eilėraštį iš Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“. Įspūdis išties ypatingas –­ poezija virsta intymumo aktu, gal net pernelyg intymiu. Po fojė važinėjo per nuotolį valdomi vazonėliai su gėlėmis –­ vienas iš tiesų buvo serbento krūmas. Pageidaujantieji išgirsti dvidešimtojo amžiaus poetų balsų galėjo pasinaudoti „muzikine dėžute“. Su malonumu klausiausi Celano, Miłoszo, Ginsbergo skaitomų eilėraščių. Ant milžiniškų teatro langų kasdien gausėjo festivalio dalyvių nuotraukų, taip pat milžiniškų. Jas organizatoriai po festivalio dovanojo poetams. Veikė knygynėlis, prekiaujantis festivalio svečių (ir ne tik) knygomis. Šalia knygynėlio vyko ir mano knygos pristatymas. Visa tai vardiju dėl to, kad nors formaliai įsivazduotum festivalio renginių atmosferą.

Šalia tradicinių skaitymų vyko ir teminiai vakarai, kuriuose skaitė ir diskutavo vienaip ar kitaip su ta tema susiję autoriai. Sakykim, vienas vakaras buvo skirtas rytietiškai Leilos ir Madžuno meilės istorijai, kitaip sakant, persų poe­tinei tradicijai, kitas – Wallace’ui Stevensui, trečias – Wisławai Szymborskai, ketvirtas – Fernandui Pessoa. Festivalio metu vyko ir vertėjų dirbtuvės, poetai iš pažodinių vertimų į anglų kalbą vertė du rengėjų pasiūlytus autorius – Carlosą Lopezą Degregori iš Peru ir Tomą Lieske iš Olandijos, bendravo su autoriais. Įvairios diskusijos, vieši interviu, fotosesijos –­ visko neišvardysi.

Nors dar vieną dalyką reikėtų paminėti. Festivalis turi puikų internetinį puslapį, jame galima rasti daugybę informacijos apie festivalį, jis buvo atnaujinamas kiekvieną dieną. Jame veikė ir „blogas“, kuriame savo mintis reiškė festivalio svečiai. „Blogas“ pradėjo veikti dar gerokai iki festivalio, ir kasdien pasipildydavo naujais tekstais bei nuotraukomis. Deja, lietuviškieji festivaliai neišnaudoja interneto galimybių, informacija dažniausiai įdedama, švelniai kalbant, pavėluotai.

O kaip ten buvo sutikta Tavo poezijos knyga?

Apie knygą kalbėti turbūt per anksti, nes ji atkeliavo į Roterdamą tiesiai iš spaustuvės. Tačiau po savo vakaro sulaukiau – belieka girtis – puikių atsiliepimų, buvo nupirkta nemažai mano knygų.

Nesi pirmas lietuvių poetas, skaitęs Roterdame, ir šis festivalis nebuvo Tau pirmas, tad kaip atrodo mūsų poezija, žvelgiant iš pasaulio festivaliuose skaitomos poezijos perspektyvos?

Nemanyčiau, kad egzistuoja festivaliuose skaitoma poezija ir kažkokia kita, „tikroji“. Tokia skirtis kažkodėl vis dar yra gyvybinga Lietuvoje, nors, man regis, niekuo nepagrįsta, išskyrus kompleksais. Gerų festivalių užduotis – surasti tą „tikrąją“ poeziją ir ją pristatyti. Todėl literatūros festivaliai, lygiai taip kaip kino ar teatro festivaliai, pagaliau kaip ir knygų mugės, atlieka tą patį darbą. Mūsų poezijai iš tiesų nėra ko labai kuklintis, nors neverta ir užsižiūrėti į veidrodėlį, laukiant atsakymo, kas yra gražiausias.

Atgal Komentarai