2010-07-29

Kai paskaitinėji knygą, atsitiktinai patekusią į rankas, ir lyg be didelių svarstymų tekstas užkabina, į ją žvelgti kritiškai – sudėtinga. Tikiu, kad atsiras žmonių, kurie tai padarys už mane, todėl dėl subjektyvių priežasčių atsisakau ją vertinti kritiškai, tiesą sakant, ranka nekyla įmesti šaukštą deguto į tokį literatūriškai gardų medų. Taip, tai bus eilinė panegirika egzistencinei sąmonei pagerbti.

Jean-Paul Sartre „Šleiktulys“ – buvusio istorijos dėstytojo Antuano Rokanteno egzistencinės paieškos, pateiktos dienoraščio forma, kurią galima suskirstyti į dvi plotmes: pirmoji (buitiškoji) – pasakojimo pagrindas, žemiškojo gyvavimo kontekstas, antroji (sąmonės) – Antuano Rokanteno emocingi pamintijimai, ieškant atsakymų į jam parūpusius klausimus.

Knygos veikėjas – išskirtinis asmuo, jei ne išvaizda, tai galvosenos keistumu. Savo vidinį pasaulį jis vertina, tačiau kartais kyla noras pritapti prie aplinkos, joje jaustis savu, saugiu ir „normaliu“, negalvoti apie tai, apie ką nuolatos mąsto, tačiau kai imasi savo esybės analizės, suvokia, kad jo mąstymas nėra ir nebus toks, kokį (anot jo) turi kiti. Dėl šios priežasties Antuaną kartais apima psichologinė agonija, ateina suvokimas, kad savasties, t.y. prigimtinio mąstymo būdo ir veikimo pagrindo nepakeisi. Mintys – laisvi paukščiai, tai ateinantys, tai išeinantys, ir nesupaisysi jų vaikštinėjimo ypatumų. Būtent minčių kontrolės nebuvimas trikdo personažui pasijausti stabiliau (nors... gal tai jam ir nepatiktų?..). Žinoma, savianalizė ir po jos sekantis suvokimas, kad reiktų remtis kitais idealais – nepaviršinių galvojimų įrodymas, tačiau toks mąstymas tampa cikliškas ir hermetiškas: kad ir kokiu keliu bekeliautum, kad ir kokias priemones išbandytum – vis tiek kelio pabaigoje sutiksi tą patį žmogų, t. y. save, ir ne tokį, kokį norėtum matyti pats, bet tokį, koks esi iš tikrųjų. Kaskart sugrįžus mintims apie „normalumą“, suima šleikštulys, nes yra suvokiama savoji tuštybė (taip teigiama), tačiau vėlgi ta tuštybė, galima sakyti, gana reliatyvi, tai ne ta tikroji tuštybė. Šis žodis knygoje tarsi atsiskiria nuo savo prasmės, turima galvoje tokia tuštybė, kuri yra suvokiama tik jam vienam. Tai tuštybė, atsirandanti dėl socialinių reiškinių – kraštutinumas tarp pilnatvės ir tuštybės, nes, paprastai kalbant, nėra jokio mato pamatuoti tokioms būsenoms, todėl ilgai nesvarstoma apie to žodžio prasmę ir pasiliekama prie visuomenės normų nustatytos tuštybės reikšmės. Tokiu būdu susidaro gana prieštaringa situacija, nes tie „pilnieji“, palyginus su dienoraščio savininku, dvasiškai turi žymiai mažiau. Ir pati kartais susimąstau apie šį reiškinį visuomenėje, vis keliu klausimą, ko jie turi mažiau? Tačiau pati į jį neatsakau. Gal iš tingumo, o gal dėl socialinės gėdos...

J.-P. Sartre knygoje stebina didžiulės veikėjo pastangos įsiklausyti į save. Aprašomas asmeninių pokyčių laikotarpis panašus į eksperimentą su savimi. Šiam eksperimentui talkina ne tik paties Antuano sąmonė, bet ir erdvės, miestelio, gyventojai, kurie užgrobę tas erdves. Tačiau minėtos erdvės ir žmonės (jų elgesys, išvaizda, kasdieninis gyvenimas ir pan.) nėra pateikiami kaip savarankiška pasakojimo dalis: vaizdai ir antraeiliai veikėjai tampa priemone pagrindiniam veikėjui apmąstyti save. Kitaip tariant – Antuanas Rokantenas tampa stebėtoju, tačiau ne šiaip sau, o tam, kad svetimus patyrimus galėtų perleisti per savo mąstymo prizmę ir susumavęs padaryti bendresnio pobūdžio išvadas. Painu, tiesa? Tačiau personažas neatsitiktinai pasirenka sudėtingesnį ieškojimų kelią, taip jis elgiasi vardan kokybės, o ne kiekybės, nes tai, kas tikra, visada sunkiau pasakoma.

Įprasta, kad filosofinio pobūdžio knygose didžiausias dėmesys sutelkiamas į būties, sąmonės dalykus. Įdomu, kad Antuanas Rokantenas stengiasi suvokti ne tik savo mintis, bet ir fiziškai tas mintis sieti su savo materialiuoju pavidalu – kūnu. Žengiant tolyn į siužetines knygos tankumas, matoma, kad toks visapusiškas savęs suvokimas yra sudėtingas, ir jei pavyksta tai padaryti, tas jausmas, kad esi materialus kūnas, tiesiog užvaldo, ima persekioti, kankinti: „Net jeigu pasiliksiu, net jeigu tyliai susigūšiu kamputyje, savęs nepamiršiu. Aš būsiu, slėgsiu grindis. Aš esu.“  Per fizinį savęs pajutimą personažas ieško tikrosios būties, savo egzistencijos įrodymo. Noras jausti save išsipildo, tačiau to rezultatas ne kitoks, nei prieš tai – išlieka savotiška moralinė kančia, nes vienos problemos sprendimas dar nereiškia visų problemų baigties. Antuanas save suvokia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, galų gale visapusiškai save pajunta, tačiau jo netenkina nei kūnas, nei to kūno nematerialus turinys: „Mintys – pats bjauriausias dalykas. Bjauresnis už kūną. Jos driekiasi be galo ir palieka keistą skonį.“ Reziumė: kad ir kiek yra ieškoma, vis susiduriama su naujais klausimais ir kliūtimis. Anksčiau minėtas eksperimentas su savimi tik įrodo, kad egzistuoja tam tikras cikliškumas ir neįmanoma pabėgti nuo būties, kuri dėl mąstymo procesų nepertraukiamumo plevena ir plevens mąstančio individo viduje. Tokių išvadų realumas akivaizdus, todėl yra patiriama dvasinė kančia, nepasitenkinimas savo prigimtimi, kad neįmanoma jos pakoreguoti taip, kaip norėtųsi, taip, kad mažiau skaudėtų ir draskytų. Tuomet iškyla savotiškas pavydas tiems, kurie tiesiog gyvena savo banalius gyvenimus ir nė kiek nesirūpina būties klausimais. Klausimas: ar verta jiems pavydėti? Atsakymas: jiems ant akių užsidėjusi apsauginė plėvelė (blogai), tačiau jiems neskauda (gerai).

Antuanas Rokantenas kitoniškai suvokia laiko svarbą ir prasmę. Jis negali pasprukti nuo dabarties, ir tai jį slegia. Tačiau sprukti nori ne dėl to, kad jam blogai, bet todėl, kad jis suvokia dabarties nepakeisiantis. Anot jo, galima koreguoti tik ateitį. Dabartis yra per daug mažas laiko tarpsnis, kad spėtum pasijausti kitaip. O praeities personažas nesureikšmina, ji jam tiesiog nutekėjęs vanduo, kuris, regis, yra per daug miglotas, kad apie tai būtų galima mąstyti čia ir dabar. Vėlgi kyla konfliktas: vertinga tik dabartis, tačiau žmogus yra nuo jos priklausomas, lieka neišpildytas prigimtinis laisvės troškimas. Dėl šios prieštaros atsiranda apmaudas, Antuaną kamuoja jausmas, kad jis įstrigęs savo paties gyvenimo gniaužtuose, kad galimos gyvenimo koregavimo perspektyvos toli nesiekia, todėl svarstoma, ar apskritai verta imtis korekcijų. Pats vertingiausias laiko tarpsnis – akimirka. Knygoje yra daug akimirksnių epizodų, kurie savo specifika kiek primena prustiškas pyragėlio valgymo apeigas ir teikia didelio malonumo ne tik knygos žmogui, bet ir skaitytojui, nes taiklus akimirksnio nusakymas dažniausiai pakursto žavėtis rašytojo žodžio galia, gebėjimu trumpam sukrėsti, pastebėti ir kūrybiškai aprašyti iš pirmo žvilgsnio paprastas gyvenimo detales: „Vakar man taip patiko dangus, - žemas, nuo lietaus apniukęs dangus, kuris glaudėsi prie lango tarsi juokingas, jaudinantis veidas“. Tokie ir panašūs paralelizuoti minčių perliukai itin žavi. Gal dėl to, kad ateina suvokimas, kad tai, ką regi, jauti, patiri pats, patiria ir kiti, tačiau mato (ir mąsto apie tai) savaip.  Žinoma, Sartro pyragėliai ir jų valgymo niuansai yra kitokie, tačiau estetine prasme tokie pat įspūdingi, kaip ir Prusto.

Savotiška dienoraščio savininko dvasinė būsena driekiasi per visą kūrinį. Šiuolaikinėje literatūroje dažniausiai galima sutikti personažą, kurio sąmonė balansuoja ant egzistencijos ribos, tačiau  ši knyga pranoksta tokį skaitytojo lūkesį. Antuano vidinei būsenai nusakyti labiausiai tiktų stoikų vartotas tobulos egzistencijos terminas – apatija. Tačiau, priešingai nei stoikai, Antuanas nesijaučia pasiekęs dvasinės nirvanos. Kaip asmuo jis jaučiasi NIEKAIP, yra pasidavęs natūraliai gyvenimo tėkmei, kartais vaikšto gatvėmis be tikslo, tiesiog eina ten, kur akys mato ir jaučiasi bejėgis ką nors pakeisti, nes lyg kažkokia nematoma jėga jį vedžioja, tampo už siūlų lyg marionetę. Tokia (tarkim) nulinė būsena jam leidžia išlikti stebėtoju (ir analitiku), jis įsilieja į sociumą ir tyliai tūno fotografuodamas savimi kitų kasdienę egzistenciją. Tokiu būdu Antuanas bando suvokti save aplinkoje ir įvertinti asmeninį naudingumo / vertingumo lygį bendrame žmonių kontekste, siekia kiek įmanoma didesnio objektyvumo: „Keista, prirašiau dešimt puslapių, bet taip ir nepasakiau tiesos – bent jau ne visą tiesą“. Toks savimatos kampas yra neįprastas, sudėtingas, bet, mano galva, gana veiksmingas ir svarbiausia – naudingas, jei  pavyksta pagauti tokią nesvarumo būseną. Nepaisant tos (tarkime) apatiškos būsenos, vis tiek į paviršių karts nuo karto išlenda ir patys žemiškiausi jausmai, kurie yra neišvengiama kiekvieno žmogaus dalis, Antuanas atpažįsta tuos anksčiau patirtus jausmus, pavyzdžiui: vienatvinio liūdesio, baimės, tingulio, pasitenkinimo nuotrupas. Kodėl nuotrupas? Todėl, kad šie jausmai taip stipriai jo nebevaldo, jie tik sušmėžuoja personažo viduje ir vėl dingsta, jis tiesiog nebežino, kaip su jais elgtis, tarsi gyvena paraleliniame pasaulyje.

Kiekvienas žmogus savo egzistencijos prasmės ieško savaip, kiekvienam savęs pajautimas kitoniškai ir ateina. Aptariamos knygos personažą šiame kelyje apniko keistas ir nepaaiškinamas jausmas – šleikštulys. Atrodo, kas čia galėtų būti nepaaiškinamo ar keisto, šleikštulys ir tiek... Tačiau Antuano išgyvenamas šleikštulys tampa tarsi savarankišku, kasdieniniu jausmu, kuris užplūsta natūraliai tarsi alkis ar miego poreikis. Būna, kad šleikštulio būsena ateina savaime, tačiau pasitaiko, kad ją išprovokuoja kiti žmonės (jų būdas, elgesys, kalbėjimo manieros ar pan.). Vienas iš tokių provokatorių – Savamokslis. Tai perdėtai mandagus, (tariamai!) itin išsilavinęs vaikinas, kasdien ateinantis į biblioteką ir skaitantis (kaip suprato Antuanas) visas knygas iš eilės abėcėlės tvarka. Tiesą sakant, Savamokslio personažas man pasirodė puikiai sukurtas. Gal dėl apsiskaitymo stokos ar šiaip dėl kitokių priežasčių (o gal ir dėl to, kad taip iš tiesų ir yra?), jokioje knygoje nebuvau sutikusi tokio personažo. Apie Savamokslį subjektyviai kalbama ne itin daug, jis tiesiog pateikiamas iš šalies, be jokių išankstinių Antuano vertinimų, leidžiama skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę apie šį personažą ir pamąstyti, kodėl bendraujant su juo Antuaną aplanko šleikštulys. Likau maloniai nustebinta, kad ne tik man, bet ir autoriui, kuris sukūrė tokį personažą, kelia keistas jausenas itin mandagūs knygiai, kurie dėl per didelio apsiskaitymo tarsi praranda savaiminio kalbėjimo ir mąstymo dovanas, jų kalba deformuojasi ir tampa (tarkime) prisiminimais apie skaitytas knygas. Pati stabtelėjau ir pagalvojau: kad ir kaip skambėtų absurdiškai, bet reikia pripažinti, kad iš tiesų pasitaiko tokių mokslo sužalotų žmonių, kurie daro negarbę padoriems knygų mėgėjams. Nenoriu atskleisti per daug, todėl prasitarsiu tik tiek, kad manau, jog verta gilintis į minėtą personažą ne tik kaip knygoje pateiktą fenomeną. Visada jaučiau tokių tipų egzistavimą, bet nemokėjau apibrėžti jų charakteristikos – eureka – tai padarė Sartre!

Šleikštulio semantika šiame diskurse įdomi, tačiau paini ir nevienasluoksnė. Atsakymo į klausimą, kodėl šleikštulys ateina, nėra pateikta, skaitytojui paliktas uždavinys su keliais nežinomaisiais ir jis pats sprendžia, kokį būdą pasirinkti, o gal viską taip ir palikti estetinio įspūdžio lygmenyje.
Atsisveikindamas su senuoju savo gyvenimu, kuris jo nebepriėmė (o naujasis dar nepažinojo), jis pasakė: „Aš irgi norėjau būti. Tiek ir tenorėjau: štai šios istorijos esmė“. Paprasta. Gražu. Verta apmąstymo.

Jean-Paul Sartre knyga „Šleiktulys“ – egzistencialistinė egzotika. Beskaitydama vis pagalvodavau, gal kai kurie žodžiai yra praradę / išplėtę / pakeitę savo reikšmes, nes kilo nuojauta, kad kūrinys parašytas ne eilutėmis, o egzistencinės sąmonės intarpais tarp jų, apnikdavo toks jausmas, kad skaitau viena, tačiau suvokiu visiškai kita. O gal tai buvo mano asmeninio šleikštulio užuomazgos?...

Tikriausiai nesuklysčiau sakydama, kad šis kūrinys skirtas filosofinės literatūros gurmanams ar šiaip gurmanams. Prieš ragaujant, patartina pasigaląsti peilius, nes kyla grėsmė likti tik musę kandus.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai