Tarp Klaipėdos knygų

2010-07-22

Kai į rankas knygos nusileidžia pačios, t.y. tu nesi jų pasirinkęs (-usi) bibliotekoje, knygyne, pasiskolinęs (-usi) iš draugės (-o), iškyla beveik metafizinis klausimas: kam skaityti? Kokia priežastis, koks gyvenimo akstinas stimuliuoja poreikį tas nusileidusias knygas perversti ir įsisąmoninti? Nesgi skaitome. Ir manomės esą. Tai toks modifikuotas 2008 m. sostinės knygų mugės šūkis, kuris yra taip pat modifikuotas - sakytum, nučiaudėtas nuo Descarteso, kuris, neabejokite, nukosėjo ir modifikavo jį nuo kokio niekam nežinomo antikos veikėjo, pirmiausia jį perskaitęs. Štai tokiais kostelėjimų ir nusičiaudėjimų viražais ir vėl atsiremiame į tą dar ne visai metafizinį klausimą „Kam“?

Nes patinka skaityti, patinka keliauti autorių minčių labirintais - klaidžiais arba primityviais, patinka perskaičius aptarinėti ir taškytis išminties purslais, patinka sutapti su perskaitytomis įžvalgomis arba bėgti nuo jų kiek kojos įkerta? Kitaip tariant - patinka procesas ir žavi rezultatas? Iš tiesų tuščia to proceso ir rezultato. Antrinė priežastis, t.y. būdas, kaip knyga atsiduria rankose, dažniausia visiškai nejaudina. Pirminė priežastis, t.y. kodėl vis dėlto skaitymas, - sąmonėje retai kada reflektuojama, o kreiptis į aiškinančius autoritetus nesolidu kaip kaži ką. Gal dėl to, kad slapta patys viliamės tokiais tapt? Ir tada mintys mūsų būtų nukosinėjamos, nučiaudinėjamos, gvelbiamos, perdirbamos, natūraliai ar dirbtinai mutuojamos... Patetika. Pats laikas persijungti į pirmąjį asmenį ir pažvelgti į tas dvi knygas, kurias galima išdidžiai kaltinti dėl šios tirados. Dar tik suformuluokime referavimo schemą, kuri turėtų paaiškinti požiūrį į pasirinkimą.

Objektas: itin ginčytinas. Įvairios Klaipėdoje išleistos neklaipėdietiškos knygos; bendralietuviškai literatūrinis diskursas; santykis tarp Klaipėdoje išleistų nebūtinai klaipėdietiškų knygų ir bendralietuviško literatūrinio diskurso; visai kas kita.

Tikslas: kintantis pagal nenutrūkstantį Brauno judėjimą. Kitaip tariant – nuo siekio supažindinti, iki siekio prajuokinti, ar nuversti kokią afrikietišką demokratiją.

Uždaviniai: mėgautis, erzinti, čiaudėti, spjaudytis, kosėti (pastarieji trys, žinoma, metaforiški)

Priemonės / metodai: vienas vienintelis. Urduliuojantis minčių srautas, kuris netolsta nuo objekto.

Iš šių segmentų net hipotezės negalima kelti. Labai jau sunki ji gali pasirodyti. Rimtai. Aš jau kreipiuosi į jus, pagalbos prašydamas.

Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius. Literatūrologas, kritikas, pedagogas, kultūrininkas (sud. Eglė Zalatoriūtė, Vytautas Martinkus), Klaipėda: Eglė, 2007, p. 93

Apžvalgą pradėti norėtųsi keletu citatų. „Lietuvos kultūros istorijoje jis išliks dėl savo drąsos ir nenuolankumo totalitariniam režimui“ (p. 14). Ir dar pora Zalatoriaus savybių, akcentuojamų P. Bražėno: „Pirma, demonstratyviai vengdamas privalomos oficialiosios tarybinio literatūros mokslo terminologijos, nepasiduodamas konformizmo ir konjunktūros dvasiai, A. Zalatorius buvo ne tik labiausiai nepriklausomas, bet ir didžiausią įtaką griaunant privalomų standartų sistemą daręs literatūrologas. Antra, visa savo esybe nusistatęs prieš dogmas ir standartus, jis niekada nepasidavė aklam jų griovimo azartui“ (p. 60). Viskas. Berods tuo viskas ir pasakyta. Daugiau net ieškoti nebeverta. Anei knygos skaityti. Nes tai vis teoriniai ir pseudo-teoriniai prisiminimai apie literatūrologo asmenį ir jo įdirbį. Jokios kritinės refleksijos, jokio ginčo, sakyčiau nieko, kas patiktų pačiam Zalatoriui. Minties ir veiksmo žmogus (B. Savukynas). Ir jo mintys vėlgi sutampa su veiksmu. Kaip kiekvieno beveik. Štai čia jūs ir pradedate lavinti arba taikyti išlavėjusį gebėjimą skaityti tarp eilučių. Literatūrologo mintis knygoje randate sporadiškai. Bet ieškodami pamatote save tarsi veidrodyje.

Vydūnas. Mūsų uždavinys. Fotografuotas 1921 m. leidimas. Išleido Vydūno draugija. Klaipėda: Eglė, 2010. 200 p.

Tautos fenomeną „Mūsų uždavinyje“ Vydūnas aiškina remdamasis sava būties samprata. Ją mąstytojas vadina Visuma.
Tauta veikale (kaip jūs jau teisingai supratote, tai ir yra visas Vydūno apmąstymų leitmotyvas) traktuojama kaip Visumos dalis, turinti savo uždavinį, misiją ir funkcijas tos Visumos vyksme.
Įdomi ir nieku gyvu nenauja mintis, jog kartu su tautiškumo žymes turinčiomis kūno ir kraujo savybėmis esą paveldimi ir visiems tautos nariams panašūs tautinės psichikos bei mąstysenos ypatumai, t. y. genetinis tautos ir individo ryšys egzistuojąs ir psichikos (jausmų-geismų) bei proto sferų lygyje. Ir kiekviena tauta ar tautelė bus tuo gyvesnė, juo daugiau ji duosis gaivinti; tuo ji pasidarys tinkamesnė aukščiausiai žmonijos esmei, giliausiam žmonijos ilgesiui apsireikšti, juo ji visu savo gyvenimu ir veikimu įrodys, kad žmonija savo esmėje yra brolija ir yra šventykla. [...] Žmonija pavadinta būti Dievnamiu. Tuo trumpai [sakant] kiekvienam žmogui, todėl ir kiekvienam lietuviui pastatytas aukščiausias uždavinys“
Štai jums ir vydūniškieji atsakymai į savojo identiteto paieškas. O tiksliau – raginimai save identifikuoti. Matyti ir mąstyti. Tas mūsų (ne)pamėgtas skaitymas tarp eilučių.

Trumpai kalbėjau apie dvi knygas, kurios dar iki manęs buvo aptartos. O viena net ir parašyta gerokai prieš man ir kai kuriems jūsų atsirandant. Kalbėjau todėl, kad parašytos jos žmonių, laikytinų lietuviškaisiais intelektualiniais titanais.

Idealiu atveju abu šiuos autorius galima lyginti. Abu jie lyg ir turėjo liguistą polinkį filosofijai ir dar liguistesnį – nacionalinio identiteto klausimui. O ir suprast tą panašumą galim labai istoriškai ir primityviai: abu išgyveno panašią statymo / atkūrimo stadiją.

Vydūno filosofinė koncepcija nėra originali. Tačiau pagyrimą už originalumą - fotografuotą originalo perspausdinimą - leidyklai vis dėlto skirti dera. Šis leidimas bent jau leidžia intelektualiai / grafiškai pasportuoti.

A. Zalatoriaus kelias turi daugelį pasekėjų. Bet šie pasekėjai augina zombių kartą. Baisesnių zombių už tuos, kuriuos augina televizija. Juk televizijoje gražiai kalba G. W. Bushas, B. Obama, N. Sarkozy, P. Musharrafas ar A. Sharonas. Zalatorius prieš kiekvieną iš jų turi bent du pranašumus. Nei jis kada norėjo tapti vienvaldžiu autoritaru, anei jo retorika (o tiesą sakant išvien logiškas ir gražus kalbėjimas) leido šitaip manyt. Bėda, kad autoriaus mintys keliamos ant pjedestalo taip intensyviai ir tendencingai, kad daugeliui jaunos kartos intelektualų privalomu tampa troškimas šitą pjedestalą nugriaut ar dar ką baisesnio su juo padaryt. Knygą skaityti galima, verta ir net būtina. Vien tam, kad pamatytume kaip iš gero („kieto“, jei norite) žmogaus yra lipdomas stabas.

Na, ir tarkime, jog stabų mes tikrai nesugriausime, nes jie šiaip estetiškai žavingi, sukelia pradžioje aprašytas fiziologines ir emocines reakcijas – čiaudulį, kosulį, įvairius norus ir troškimus. Tuo geriau, juo daugiau verbalinių vibracijų tie stabai sukelia. Ačiū už tai atsitiktinumui, o gal ir Didžiajam Sprogimui. Ir, tiesa, su šiais dviem Lietuvos kultūros korifėjais demokratijas Afrikoje versti dar per anksti.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2