2010-04-15

Albertas Dusevičius, PERKŪNO KARYS, Vilnius: CoLibris, 2009. – 176 p.

Lietuvoje tampa madinga leisti įvairius „netradicinius“ romanus. Prisiminkime 2008 metais telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ rengtą „Mobiliosios knygos“ konkursėlį, kurį laimėjo Virgilijaus Šimaičio slapyvardžiu besidangstąs studentas. Jo romanas „Komunalinis bliuzas“ – pirmoji lietuviška mobili knyga, rašyta mobiliuoju telefonu ir internetu. Eksperimentuoti mėgsta ir leidykla „Tyto alba“, leidžianti knygų seriją „Nauji vardai“, į kurią patenka netradiciniai, eksperimentiniai, savo kūrybinį kelią pradedančių autorių kūriniai (Elžbietos Latėnaitės „Apsichė“, Rasos Aškinytės „Rūko nesugadinti“, Aido Kelionio „Smėlynų vanduo“ ir kt).

Šį kartą „Kitokio literatūrinio kūrinio“ konkursą organizavo leidykla „CoLibris“ ir interneto svetainė „Delfi“. Nugalėtoju tapo ne koks paprastas studenčiokas, o brandaus amžiaus karininkas, majoras Albertas Dusevičius. Jo romanas „Perkūno karys“ nurungė beveik du šimtus kitų dalyvių kūrinių ir „Delfi“ skaitytojų buvo pripažintas labiausiai vertu pagrindinio prizo – sutarties su leidykla „CoLibris“ pasirašymo dėl knygos išleidimo.

„Perkūno karį“ „Delfi“ „pakrikštijo“ koviniu erotiniu nuotykių romanu (ko vertas vien pats apibūdinimas!). Tačiau kad ir kaip įtariai žiūrėtume į viešai liaupsinamus ir giriamus kūrinius, tenka pripažinti, kad romanas tikrai įdomus ir vertas apdovanojimo. Tuo labiau žinant, kad tai pirmas kūrybinis autoriaus „blynas“.

Romane sumaniai supinami detektyvo, erotikos, istorijos, mitologijos ir kovinio trilerio elementai. Siužetas stulbina originalumu ir išbaigtumu, kiekvienas veiksmas motyvuotas. Knygelės apimtis nesiekia nė poros šimtų puslapių, todėl stebina įvykių gausa, autoriaus sugebėjimas prikaustyti skaitytoją.

Didžiausias romano privalumas – erdvės ir laiko reliatyvumas. Neįprastas siužetas patraukia savo originalumu, nes romantiškos meilės istorijos visiems jau gerokai pabodusios.

Veiksmas vienu metu rutuliojasi keliose laiko juostose ir erdvėse – pagrindinis veikėjas, kareivis Bartas dalyvauja misijoje Irake, kur laisvu nuo tarnybos laiku bando įminti senovės Babilono dievų prakeiksmą ir tuo pačiu persikelia į senovės baltų laikus, kur yra Upytės valdovas, Lietuvos kunigaikštis Daugirutis. „Bartas jautėsi kaip sapne, nors gerai žinojo, kad tai ne sapnas. Demonai sieloje nebekaukė kovos šūkių, bet vyras jautė, kad jie yra čia, ir jautė, kad ten yra ir dar kažkas... Lyg NE JIS. Tarytum koks kito žmogaus sielos ir gyvenimo gabaliukas, įpresuotas į jo kūną ir sielą. Su savo jausmais ir patirtimi“ (p. 47 – 48).

Tiek Babilone, tiek senovės Lietuvoje Barto misija yra tokia pati – įminti dievų prakeiksmą, idant Dievų vartai į žemę būtų atidaryti. Tuomet dievai galės ateiti pas žmones, įsikūnyti ir gyventi tarp jų, o žmonės – tarp dievų. Irake jis ieško rakto į paslaptingąjį BAB-ILANI, baltų žemėse stengiasi iššifruoti Perkūno prakeikimą. Tik jį supratęs, jaunas ir naivus kareivėlis turės šansą iš priešistorės grįžti į savo gyvenamąjį laiką.

Tiek lietuvis vaikinukas Bartas, tiek kunigaikštis Daugirutis – narsūs kariai (ne veltui romaną parašė karininkas). Pats A. Dusevičius viename interviu yra sakęs, kad savo romane sąmoningai rašė „apie paprastą Lietuvos vaikiną, Lietuvos karį. Daug tokių sutikau savo tarnyboje. Jie – paprasti, kuklūs, drąsūs vaikinai, dirba savo pavojingą, sunkų darbą ir nesireklamuoja. Pagalvojau, reikia parašyti apie tokius žmones, ypač dabar, per Lietuvos tūkstantmečio minėjimą“. Pagrindinio veikėjo išvaizda nėra detalizuojama – kad kiekvienas jaunuolis jį įsivaizduotų panašų į save.

Karo scenos Irake aprašomos itin tikroviškai: „Rankinio kulkosvaidžio RPK buožę Bartas patogiai įrėmė į petį. Kairę ranką uždėjo ant jos. Stumtelėjęs įrėmė kojeles. Kryptuko viršūnėlę sulygino su taikiklio kaladėlės kraštais ir už kelių šimtų metrų esančios molio sienos viršumi“ (p. 4). Gausu kraują stingdančių vaizdų, taip mėgstamų tipiškuose koviniuose trileriuose. Jei pavadintume šį romaną ne koviniu, o tiesiog kariniu, su tiesa tikrai nebūtų prasilenkta.

Skaitant pastebimas autoriaus istorijos ir mitologijos išmanymas. Intarpai, kuriuose vaizdžiai pasakojama senovės Babilono ar baltų istorija, paįvairina siužetą ir neleidžia romano vadinti vien tik „juodu bajavyku“.

Kas liečia erotiką – jos tikrai nėra tiek daug, kad romanas būtų tituluojamas erotiniu. Žinodamas, kad šiuolaikiniai skaitytojai greitai ir lengvai pakimba ant erotikos kabliuko, „Delfi“, matyt, bandė reklamuoti naująją knygą populiariausiais būdais. Neneigsiu – pagrindinis „Perkūno kario“ herojus, kareivis Bartas – savotiškas Kazanova, lengvabūdiškai įsimylintis visas gražias savo kelyje sutiktas moteris. Tačiau sijonų medžioklė nėra pagrindinis jo tikslas: kiekvienas romanas užmezgamas susiklosčius tam tikroms, dažniausiai visiškai neromantiškoms, aplinkybėms. Moterys romane tėra antraeiliai personažai, savotiški „įrankiai“, padedantys pagrindiniam veikėjui įminti mistiškąjį dievų prakeiksmą.

Pats A. Dusevičius apie erotinius motyvus savo knygoje sako: „Na, o erotika, koks jau čia tabu šiais laikais ta erotika! Be to, tai, kas yra erotika mums, brandiems jaunuoliams, šiuolaikiniams jaunuoliams, tai tik nekaltos gimnazistės svajos apie pirmą naktį. Ir dar, kaip tai gali būti tabu, kai tai yra visur aplink mus, juk ten, kur susitinka vyras ir moteris, iškart atsiranda ir trečias – erotika“.

Hmmm... Kartais atrodo, kad jeigu romane nebus erotinių intarpų, jis apskritai nevertas dėmesio. Nors taip tikrai nėra. Visos „sudedamosios dalys“ kūrinyje privalo derėti. Kaip ir gaminant patiekalą – jis bus skanus, jeigu visus priedus naudosime saikingai.

A. Dusevičius „receptą“ savo pirmajam romanui parinko tinkamą. Neabejoju, kad autoriaus žadamo Barto nuotykių tęsinio ilgai laukti neteks. Natūralu – kuo labiau žmogų skatini, tuo daugiau jis stengiasi. Belieka tikėtis, kad kitas romanas bus toks pats „skanus“, o kareivio Barto, savo naivumu ir lengvabūdiškumu labai primenančio kareivėlį Šveiką, nuotykiai vėl pradžiugins savo originalumu.

Ant pjedestalo užlipti nėra labai sunku: kartais lemiamas vaidmuo atitenka atsitiktinumui ar tiesiog sėkmei. Daug sunkiau – ant jo išsilaikyti. Ko gero, nei vienas, pradedantis rašyti, nesvajoja likti vienintelio romano autoriumi. „Netradicinio“, beje, taip pat.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1