2010-04-14

Pasak rašytojo Rolando Rastausko, sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija.”

Rolando Rastausko naujos knygos „Privati teritorija“ sutiktuvėse, Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje, buvo galima pasijusti tarsi tikroje, tačiau ne eilinėje kelionėje. Kelionėje laiku, miestų labirintais, požeminėmis  metro stotimis, tiltais, tuneliais, statinių fasadais ir urbanistinėmis erdvėmis. Ten susirinkusiuosius nešė rodomi  ant sienos filmo fragmentiniai vaizdai, skambantys muzikiniai intarpai ir Rolando Rastausko įstabus balso tembras. Viskas susipynė, susiliejo ir suteikė galimybę pasinerti į kitokį - vaizdinių ir ritminių garsų dėlionių pasaulį, kartais esantį čia pat, Klaipėdos senamiestyje, kur susitinka šurmuliuojanti uostamiesčio bohema. Arba pakliūti į žmonių susibūrimo vietą parodrūmio kieme, o gal vienišo klajotojo ir stebėtojo egzistencinę būtį Peterburge, ant Nevos upės kranto. Ar tobulai atskleistoje urbanistinėje dermėje, kur nors Paryžiuje, ar kitame Europos, o gal Niujorko didmiestyje.

Rolando Rastausko pasaulis, stebimas ir spalvinamas keliaujančio kūrėjo, atsiskyrėlio, stebėtojo, vienišiaus mintimis. Manau, kad į privačią teritoriją  įžengia ne bet kas. Ir kaip sakė Gitana Gugevičiūtė, ”kalba yra Rastausko ginklas, kuriuo jis pašauna, pakerta, smeigia. Žodžiai – kaip ir žmonės – nevienaprasmiai. Žodžiais (tekstu) autorius sukuria jautrų, aštrų, kvepiantį ir muzikalų knygos filmą. Operatoriaus darbas nepriekaištingas – gaudžiančiame vaizdų, detalių, gyvybės knibždėlyne atrandama tai, kas tampa teksto rūbo papuošalu, aksesuaru, subtiliu akcentu: giliame sniege gulinčios čigonės su žindomais kūdikiais (P. 12), šašlykų k(v)apavietė (P.23), mažytę armonikėlę virkdantis berniukas su žieminėmis drapanėlėmis apvilktu šuneliu (P. 192), betoninis angelas ant katedros stogelio, panašus į plūdę ir į šauktuką (P. 246), sielos akys, stabtelinčios po arkų antakiais (P. 278), laiko apkandžiotos statulų nosys (P. 282), tobula grikių košė su sviesto aureole (P. 288)...”

Anot bibliotekos direktoriaus, rašytojo Juozo Šikšnelio, egzistuoja trys Rolando Rastausko kūrybos arba knygos  pavidalų pateikimai: kietasis - leidinys su viršeliu, skystasis - tai ką tenka skaityti laikraščiuose, žurnaluose, ir, plazminis arba internetinis. Ir visi jie įdomūs, intriguojantys, užburiantys. Suteikiantys galimybę rinktis ir pasirinkti. Giliai įsirėžiantys į atmintį įvairiausiomis formomis ar pavidalais. Kaip rašė Giedra Radvilavičiūtė, „…fikcija lipdoma metaforomis, šalutinių žodžių reikšmių aktualizavimu, netikėtomis minties sandūromis, tik didmeistriams pasiekiamais asociacijų šuoliais, net sakinių ritmika.“

“Privati teritorija”, ne vienintelė Rolando Rastausko knyga, kurią išleido “Apostrofos” leidykla. Ir čia būtų galima cituoti leidėjos Giedrės Kadžiulytės mintis, šiek tiek jas perfrazuojant.

“Nors leidėjas padaro savo darbą išleidęs knygą ir pateikęs ją publikos teismui, šios knygos atsiradimą bus galima pavadinti sėkmės (o gal sėkminga?- aut. pastaba) istoriją: “Apostrofos” ir Ro Ra bendravimu”.

Vis dar neprarandu vilties ramiai išanalizuoti ir vizualiąją šios knygos pusę. Juk apipavidalino knygą žinomas dailininkas Jokūbas Jacovskis. Tad kompozicija, proporcijos, raidžių ir žodžių, šrifto santykiai, spalviniai niuansai, popieriaus kietumas, minkštumas, lankstumas ar baltumas, o ir pati idėja, taip pat sudaro ypatingą šio leidinio svarbą.

Foto:  Skaistės Kazarauskaitės

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 7