2010-03-31

Kovo 29 d. Klaipėdoje I. Simonaitytės bibliotekoje Gerlacho palėpėje įvyko pirmasis RIMANTO KMITOS  knygos ,,Ištrūkimas iš fabriko“ pristatymas.

Iš tikrųjų būtų liūdna, jei ištrūkę iš vieno fabriko, būtume įdarbinti kitame. Gal šiek tiek modernesniame, priklausančiame kitam valdytojui, bet vis tiek turėtume sukti varžtuką į vieną ir tą pačią pusę. Gal tik mažiau rankinio darbo, o daugiau proto raumens. Bet žmogaus problema visada daugiasluoksnė, nes proto raumuo ilgai juda iš inercijos, nors ir naujame fabrike. Sovietmečiu aktyviai kūrę žmonės nenori kalbėti atvirai. Galbūt, jie persismelkę baime, kad bus ne taip suprasti jaunosios kartos tyrinėtojų. Postmodernizmo laikas leidžia daugybę vienos temos interpretacijų. Tai yra ir gerai, ir savotiškas stabdis žmogiškosios medžiagos tyrinėjimui. Gaila, bet stiprus vidinis cenzorius tupi daugelio ano meto kultūros žmonių dabartiniuose pasisakymuose ir tai trukdo suvokti ateinančioms kartoms sovietmečio žmogaus, kūrėjo fenomeną. Panaši mintis šmėžavo poeto ir literatūros tyrinėtojo Rimanto Kmitos kalboje, pristatant savo naują literatūrologinę studiją apie sovietmečio literatūrą.

Kas buvo sovietmečio kūrėjas? Kaip jis gyveno? Kokios buvo jo baimės, galimybės, kaip jis tvarkėsi su nuolatine išorine grėsme ir cenzūra? Kiek giliai saugumo pleištras buvo įkalęs savo kuolą į kuriančio, mąstančio žmogaus sąmonę? Nuolatinė propoganda per visas informacijos priemones, uždarytos sienos. Kaip atsirinkti? Kaip ir kur savęs hamletiškai paklausti: Kas aš esu?

Daugybė konkrečių klausimų, kuriems atsakymo R. Kmitos knygoje ,,Ištrūkimas iš fabriko“ nerasime. Jis sąmoningai, o gal šiek tiek spaudžiamas mutavusio konjunktūrizmo (naujojo fabriko), atsiribojo nuo sovietmečio represinių sistemų viešinimo, gilinimosi į atskirų kūrėjų pasipriešinimo būdus, rinkdamasis analizei kūrybos estetinę vertę, o ne kontrolės faktą. Tai ,,pastanga modeliuoti bendresnius poezijos raidos sovietmečiu dėsnius“, bandymas ,,iš naujo perskaityti moderniąją sovietmečiu rašytą poeziją.“ (23 psl.)

Pastaruoju metu žurnalistė L. Pociūnienė ir režisierius P. Savickis pradėjo rengti publicistines laidas ,,Laiko ženklai“ apie XX a. antros pusės prieštaringą kultūros gyvenimą, remdamiesi privačiais archyvais, užrašais, piešiniais, senomis fotografijomis ir prisiminimais. Faktas, kad buvo žūvančių telefonų būdelėse ir ant perėjų, tyliai suspardomų bendrabučių kambariukuose, išradingai saugumo šantažuojamų kūrėjų. Kovo 27 d. 15 val. per BTV (keista, kad tokia laida neranda vietos nacionalinėje televizijoje, o gal nekeista, brangūs lietuviai?) L. Pociūnienė kalbino skulptorių S. Kuzmą, kurio pasakojimas apie 8-ajame dešimtmetyje suaktyvėjusį saugumo darbą, verbuojant šnipus tarp kultūros darbuotojų, leidžia suvokti, kaip reikėjo mąstyti, kaip sąmoningai strateguoti kiekvieną savo žingsnį, į kieno virtuvę bėgti pasitarti ir pan.. Štai tokio tikrovės suvokimo, kasdienybės detalių, nepapudruoto patriotizmo, ne teisiančio, ne smerkiančio, bet atveriančio platesnį praeities horizontą, mąstant apie sovietmetį, apie tai, kaip papasakoti savo vaikams, kas ir kaip vyko kultūros žmonių galvose ir virtuvėse, - mums trūksta minint atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį. Ir mano toks pastebėjimas, gal jis yra klaidingas, nes nėra išsamus, kad vizualiųjų menų atstovai įdomiau, atviriau viešai kalba apie ano meto gyvenimo ypatumus, na gal išskyrus dabartinius penkiadešimtmečius – A. Marčėno, L. Jakimavičiaus kartą. Gal vizualai galėjo labiau pasislėpti po abstrakčiomis formomis, nei Ezopo kalba rašę plunksnos broliai? Gal? Juk daugelis tuo metu rašė į stalčius, kurie, beje, irgi buvo tikrinami. Gal todėl atvėrus po Nepriklausomybės slaptuosius stalčiukus, kaip pastebėjo vakarą vedęs doc. Marijus Šidlauskas, nebuvo atrasta rezistencijos laikotarpiu parašytų šedevrų, kokių atrado lenkai ir čekai, ištrūkę iš ideologinio fabriko. Nors drįsčiau manyti, kad laisva širdis bet kokiomis išraiškos priemonėmis kalba apie grožį už Sienos, o ne apie kalėjimo (fabriko) grotelių ornamentikos ypatumus. Nors Ezopo kalba ir yra Ezopo, kai kalbant apie groteles, apdainuojamas valstybės herbo eiklus žirgelis ir karan jojantis bernelis. Estetika ir tyla, kai buvo reikalaujama kalbėti, buvo tuometinis pasipriešinimas, sakė Rolandas Rastauskas, stebėjęs knygos pristatymą iš salės.

Literatūros tyrėjas R. Kmita savo naujoje knygoje pasirinko apibendrinančią fabriko metaforą, kurią į mąstymo apyvartą įvedė kultūrologas V. Kavolis. Knygos pratarmėje rašoma: ,,Iš Vytauto Kavolio perimta ir tyrimui kiek modifikuota fabriko tvarkos metafora vis labiau vertė galvoti apie tam tikras galias, ne apie konkrečias kontroliuojančias institucijas ir atskirus kūrėjus, kurie jam priešinosi. Pradėta galvoti, kad esama tam tikrų dėsnių, kad konkreti situacija siūlo tam tikras pasirinkimo galimybes, kad kontrolė programuoja ir pasipriešinimą, jo formas.“ (psl.12)

Šis tyrinėjimo būdas knygos pristatyme dalyvavusiam Klaipėdos universiteto istorikui Hektorui Vitkui pasirodė naujas ir tinkamas pritaikyti istorijos rašymui apie sovietmečio istorikų mokyklą. R. Kmitos pasiūlytą chronologinį laiko suskirstymą (I etapas – nuo 5 dešimtmečio vidurio iki 6 dešimtmečio vidurio; II etapas – nuo 6 dešimtmečio vidurio iki 1972 m.; III etapas – nuo 1972 m. iki M. Gorbočiovo perestroikos ir glasnost) jis tuoj pat improvizuotai pritaikė sovietmečio istorikų kartoms.

R. Kmita savo tyrimui rinkosi vienos kartos septynis autorius: trys jau išėję Anapilin – Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus ir Sigitas Geda,  kiti - Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis ir Tomas Venclova. Su gyvaisiais dar įmanoma diskutuoti, klausti, gilintis į ano meto kultūros aplinkybes. Būtų šaunu, jei Klaipėdos universiteto Literatūros katedra ne tik pasidėtų pliusiuką, kad pristatė įdomią, metodologiškai stiprią, kaip pabrėžė R. Kmitos buvęs dėstytojas ir žmogus, palaikęs tikėjimą literatūros studijų prasmingumu ir verte, docentas Marijus Šidlauskas, knygą, bet pasirūpintų ir jos sklaida. Nes, kaip esame patyrę, būnant toliau nuo centro, nuo Vilniaus, kur ir buvo rašoma dvejus metus R. Kmitos knyga, kitus dvejus Vokietijoje, studijuojant pagal doktorantūros programą, yra lengviau priimti iššūkius, kartais netikėtus net sau patiems. Jeigu tai yra intelektualinis įvykis, reikia jį kuo plačiau viešinti ir įtraukti į aptarimą platesnius visuomenės sluoksnius. Juolab, kad monografija parašyta aiškia ir lengvai skaitoma kalba, kaip M. Šidlauskas pastebėjo: autorius žmogiškai, jautriai interpretuoja.

Jeigu kam kiltų poetų atrankos klausimas, tai knygos pristatymo metu buvo pasakyta, jog už tyrinėjimo lauko pasiliko autoriai, kurie puikiai prisitaikė prie sovietinės sistemos, tokie kaip J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis ir kiti. O pagrindinė autoriaus nuostata rašant monografiją, buvo tokia: kultūrai, modernizavimo procesui svarbūs vieši, matomi veiksniai. Koks viešumas buvo leidžiamas, toks ir buvo matomas. Todėl ši nuostata galėtų būti savotiška intriga paskaityti R. Kmitos knygą: kiek tyrinėtojas galėjo įžvelgti, žiūrėdamas per totalitarinės valstybės leidžiamą, ideologiškai cenzūruotą filtrą?  Autoriaus dėmesys buvo sutelktas į tuos kūrybos aspektus, kurie išryškino įtampas su ideologiniu fabriku, kai buvo sukuriamas nepriklausomas nuo socialistinio realizmo pasaulis, kaip šis neatitikimas buvo viešinamas, smerkiamas partiniuose ir profesiniuose susirinkimuose ir panašiai. Taigi, paviešinamas sovietmečio viešumas vienoje knygoje yra išties įdomus reiškinys, po kurio galėtų sekti knyga apie neviešą sovietmečio menininko gyvenimą, apie pokalbius ir žmones virtuvėse, tokiose kaip Vildžiūnų virtuvė Vilniaus Jaruzalėje ir pan.. Kaip buvo reaguojama į tarsi atsitiktines rašytojų ir kitų menininkų žūtis, užpuolimus? Kas vyko iš tikrųjų ir kaip veikė kūrybos formas?

O baigiant postringauti apie R. Kmitos mokslinės monografijos pristatymą I. Simonaitytės bibliotekoje, norėčiau pasidžiaugti, kad knyga vadinasi ,,Ištrūkimas iš fabriko”, o ne, kaip M. Šidlauskas pastebėjo galėtų vadintis - ,,Iš(t)rūkimas iš fabriko”, nes mano vaizduotėje pastaroji interpretacija sukelia krematoriumų kaminus, prie kokių kalėjo vienas iškiliausių mūsų rašytojų Balys Sruoga. Ir ačiū Dievui, nei jis, nei kiti, ir tie, kurie minimi šioje monografijoje, neišrūko per ,,fabriko” kaminą.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai