2010-03-18

Asta Plechavičiūtė, Nelyginiai metai: anonsai, atspindžiai, istorijos ir t. t., V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Įdomu, kaip šiandien gyvena lyginiais - 2008-aisiais - metais pasirodžiusi debiutinė Astos Plechavičiūtės knyga Nelyginiai metai? „Anuomet“ apie ją reikiamuose sluoksniuose buvo kalbėta, autorė net tapo respublikinės literatūrinės Augustino Griciaus premijos, skiriamos kasmet už geriausią pirmąją prozos knygą, laureate, bet man Nelyginiai metai tik dabar tapo „normalia“ knyga – šiek tiek pasipūtusia nuo vartymo, su lipnių žymeklių geometrija knygos dešinėje...

 Nebetikrinau, ar A. Plechavičiūtės proza vienoje internetinėje krautuvėlėje tebestovi dokumentinės literatūros skyrelyje šalia Regimanto Adomaičio Mintys scenos paraštėse, Vytauto Merkio Motiejus Valančius, Ernesto Che Guevara Motociklininko dienoraštis, Gedimino Ilgūno Nuo Neries iki Kolymos, Jono Čerskaus Vilnius – Sibiras, Vytauto Landsbergio Nusidėjome apsileidimais ir kt. Ne taip retai rašytojo tekstai – ypač jei pats autorius ant ketvirtojo knygos viršelio tvirtina, kad „viskas čia yra iš tiesų įvykę“ – tapatinami su jo paties biografija, kildinami iš asmeninių potyrių. Kita vertus, tokios klaidelės knygynuose (kad ir internetiniuose) tik patvirtina, kaip skaitoma daugelis knygų - paraidžiui, pažodžiui, paviršiui / paviršutiniškai... O Nelyginiai metai – gana problemiškas tekstas: netolydus, sunkiai apibrėžiamas, „su praleidimais“ etc. Šios knygos patalpa sugėrusi daugybę kvapų: lėtumo, skubėjimo, gal ir baimės. Šios knygos namai sudaryti iš minčių stiklo, byrančio „smulkiais gabaliukais ir stambesniais gabalais“.

<...> Knygoje paveiksliukai. Įdomūs. Neįdomūs. Tiksliau
tariant – ten ne paveiksliukai, o nuotraukos.
Viena nuotrauka buvo gera – namo fone moteris su tuščiu
skalbinių kibiru (krepšiu), gal dubeniu – sunku įžiūrėti.
Bet atsispindi ji vandenyje.
Netikra.
Ir miestas netikras.
Išdžiaustytų skalbinių nesimato.
Ji kažkur labai skuba, gal šaukia, o gal ją kažkas šaukia,
nuo balkono, bet ne, tikriausiai nuo vandens.
Nesimato vandenyje atsispindinčių nei skalbinių, nei
skalbinių segtukų.  (P.22)

Nelyginiai metai ­- tam tikra prasme albumas. Labiau foto nei dailės. Atrodo, kad knygos autorė regi šviesos akimis – iš čia tekstų panašumas į fotografiją, rašymo proceso – į fotografavimą. Knygos turinys gimsta iš linijos, vaizdo, spalvos, formos, nors atlikimo technika čia specifinė – žaidimas žodžiais, minčių punktyrais. Tai vaizdo ir jo atspindžio, ryškių detalių ir drumsto fono, vidinio pasaulio nerimo ir ramybės, nekantrumo ir kantrybės dermė, darni ir neišvengiama priešybių būtis. Jokio banalaus ir didaktiško siužeto, jokių apvalumų, nuogo seksualumo. Bet yra ir detektyvinė (trilerio) įtampa, ir filosofinis pamušalas, ir mįslės intriga. Tekstų išdėstymas erdvėje, jų grafinis vaizdas (kurio logika, tiesą sakant, ne visada suprantama); kartais erzinančios inversijos; kalba, raiškiai artikuliuota daugiaprasmiu vaizdu, nutylėjimu, rodo stiprią priklausomybę poetiniam pasauliui, poetinei prozai, nors kai kurie pasakojimai galėtų būti vadinami kasdieniškais ar net buitiniais regėjimais. Žodžių nedaug (minimalistinis pasakojimo stilius), bet jų sąjunga stipri - ji  paakina matyti tai, kas nesimato (atspindžių tikrovė tampa realesnė už tikrovės atspindį).

Apie vynuogynus taip be galo seniai galvota.
Sausi lūpų kampučiai.
Sausi lapai išvilioja miegantįjį (išvynioja).
Tai neišvyniojama. Tai neišviliojama. Apskritai nesaistoma
su šiomis kategorijomis.
Toks sausas oras, kad net vynuogynai sustingę. Ir gabaliu-
kais po truputį trupa.
Ledinis peilis į vynuogynus.
Vynuogynus pusiau. (P. 54)

Nelyginiai metai – atkakliai braunasi ne tik į eilių, bet ir į folkloro teritoriją. Tekstų pasakiškumas skleidžiasi ir skyrelyje Pasakos be pradžios, kuriame skaitytojas lesinamas galbūt tik vienai autorei žinomų istorijų trupinukais, ir beveik išsamiai papasakotose „novelėse“ (pvz., Istorijos iš Vaclovo (kuris drauge yra ir ponas Vaclovas) gyvenimo, kuriomis niekas netikėjo). Tos novelės-eilėraščiai-pastabos dažnai atsiremia į realybės magiją ir tampa nenusakomų, efemeriškų būsenų, nuojautų, stebuklingų išsivadavimų (virsmų), vis dėlto paklūstančių logikai, vieta.

Paklausiau stebėtojo (ŽPS), sakau, stebi stebi, vaikštai,
nesvarbu, kad stebi visai kitas vietas ir kitus žmones, bet
sakau, gal ir čia ką nors neįprasta pastebėjai? Gal pastebė-
jai, kur galėjo dingti arba kur iš tiesų dingo ponios Z.
namas? Juokiasi piktu ir nenufotografuojamu (t.y.
bjauriu) juoku stebėtojas. Sako, kuoliukas ten buvo toks
įkaltas. Blogojoje namo pusėje, ištraukiau jį ir štai namas
subyrėjo į dulkes, arba gal oras išsileido? (P. 34)

Knyga klaidina - talpindama daugiau informacijos tarp eilučių nei eilutėse, ji kartais nurodo įveikti pernelyg didelį atstumą nuo minties prie minties. Jos perskaitymui būtina vaizduotė - be jos kai kurių tekstų, tarsi jau apdorotų dekonstrukcijos metodu, skaityti tiesiog neįmanoma. Knygos autorė emociškai laisva, jos balsas savitas (ir valdomas sąmoningai), jos naudojama kalba – kaip ne lietuvių. Galimybė perskaityti kitaip - vienas didžiausių knygos privalumų.
Tačiau Nelyginiai metai nepalieka išbaigtumo įspūdžio. Stokojama tikslumo, nemaža inercijos – tarsi knygos struktūra būtų nulemta tam tikros skubos, iš kurios, žinoma, nutiko ir gerų dalykų: atskirų tekstų grožį papildė prasmės, gimstančios iš tarpusavio kaimynystės, iš skaitytojo pastangų.

<...> Tušti metai. Kas antri metai. Bus knyga, bus lapai, bus
vaisiai, bus viršesnis žmogus, įeinantis pro duris, bus
šviesa rudeninė – sužais pavilijonų languose. Bet ne šiemet.
Kas antri metai.
Neporiniai metai
nelyginiai.
Nelyginiai metai.
Tuštieji metai. <...> (P.16)

A. Plechavičiūtės knyga Nelyginiai metai – tai ramus, klausiantis, kalbinantis debiutas. Nepretenzingas, bet liudijantis kūrybines ambicijas prisistatymas. Ši knyga, net jei joje ir yra tuštumos, nėra tuščia vieta. Apskritai, tuščių, nenaudingų metų vargu ar būna – kad ir praėjusieji dveji: ar maža juose buvo knygų, spektaklių, absurdo; skubos, neleidžiančios dar kartą atsiversti, perskaityti; masinės prievartos, spaudžiančios rašyti tik tai, kas aktualu, apie tai, kas šviežia, kas ką tik pasirodė...

Nors ne, tušti metai visgi yra. Tai prabėgti, nepamatyti, tokie pat metai. Ne Astos metai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1