2010-03-16

Šeštadienis

Šeštadienį judant link Litexpo rūmų, iš po debesų ir rūko matėsi televizijos bokštas, lyg knygnešys, pakilęs eiti už Nemuno. O mūsų kompanija vėl visai dienai ištirpo knygų ir rašytojų sambūryje, ketindami patraukti paskui bokštą, į Mažąją Lietuvą sekmadienio popietę.

Apie geriausiųjų rinkimus. Kūrybiškiausių knygų 12-tuko rinkimai. Visada nepatikliai žiūrėdavau į geriausių iš geriausiųjų rinkimus. Konkurencija – rinkos ekonomikos variklis. O kaip su kūryba? Negi irgi? Renkantieji sako, kad turėtume tai priimti kaip pagalbą skaitantiems. Tai, kas atrinkta, tinkama skaityti ir net gi garantuoja skaitymo malonumą. Ir tikrai, širdies gilumoje aš pasitikiu Jūrate Sprindyte, kuri veda rinkimų rezultatų pristatymo renginį. Kitais dviem autoritetais  - ne. Per daug jie man panašūs į politikus, priklausomus nuo konjunktūros, atsiprašau, jei klystu.

Pagrindinis geriausių knygų atrankos kriterijus – kūrybiškumas. Ne pavardė, ne pirma ar dešimta knyga, o kuriančioji žodžio meną jėga. Kūrybingumo skatinimo programomis šiuo metu užsiima daugelis institucijų, pradedant meno terapijos specialistų iki eilinių gyventojų, sukviestų Žaliujų organizacijos kurti meną iš atliekų. Kūrybingumo jėgos išlaisvinimas žmoguje šiuo metu yra vežančioji daugelio projektų argumentacija. Džiaugiuosi komisijos pagrindiniu atrankos kriterijumi. Tačiau kūrybiškumas yra ganėtinai subjektyvus išgyvenimas. Visos išvardintos 12-uko knygos parašytos, neabejotinai, kūrybingų žmonių. Kaip jį išmatuoti? Kaip pasverti meilę, neapykantą, rūpestį? M. Kvietkauskas sakė, kad komisijos nariai labai aršiai gynė savo pasirinktą knygą, rėkaudami ir bėgiodami aplink stalą. O kaip kitaip ir kada belieka literatūrologams pamankštinti kojas? Komisijų posėdžiai – puikus ratu aplink stalą bėgimo stadionas.

Kūrybiškiausia 2009-ųjų metų knyga - M. Martinaičio autobiografiniai užrašai ,,Mes gyvenome“. Antrą kartą, pagal patvirtinus 2003 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rinkimo nuostatus, kūrybingiausios grožinės knygos rinkimus laimėjo memuarinio žanro knyga. Pagrindiniai bruožai, nulėmę M. Martinaičio knygos pasirinkimą: knygos universalumas, apibendrinantis žemdirbių kultūros nykimo matmuo, platus kultūrologinis kontekstas. Rašytojas pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, atskleidžiama sunki karo ir pokario būklė.

Knygų rinkimo komisiją sudarė septyni nariai. Keturi iš jų balsavo už M. Martinaičio knygą. Trys knygos gavo po vieną balsą: D. Petrošiaus ,,Aoristas“, L. Katkaus ,,Už 7 gatvių“ ir V. Martinkaus „Žemaičio garlėkys“     Įdomu, kad praeitais metais D. Kalinauskaitės knyga ,,Niekada nežinai“ išrinkta kūrybiškiausia tai pat keturių narių nuomone.

Apie bulvių lauką. Arvydas Šliogeris pristatė filosofo dienoraštį ,,Bulvės metafizika“ ir filosofo vaizdaraštį ,,Melancholijos archipelagai“. Knygų pristatyme be autoriaus dalyvavo filosofai V. Daujotytė ir N.Kardelis, leidyklos ,,Apostrofa“ direktorė G. Kadžiulytė ir fotografas, A. Šliogerio draugas ir autoritetas fotografijos meno pasaulyje A. Kunčius. Labai įdomus pristatymas, vienas iš labiausiai palietusių mano protą ir širdį šiųmetinėje knygų mugėje. Nors N. Kardelio sofistika apie bulvių akis ir jų sugebėjimą nueiti į tylą, bei kitus fiziologiškai filosofinius dalykus buvo nuobodoka dėl savo daugiažodiškumo, tačiau V. Daujotytės giluminis santykis su A. Šliogerio minties žeme yra vertas ateities tyrinėjimų. Šie du protai, tarsi vyriškasis ir moteriškasis pradai papildo vienas kitą ir sukuria pilnatvę. Kokia galėtų būti įdomi šių dviejų mąstytojų bendra knyga, pagalvojau. Kas žino, gal kada taip ir atsitiks? Kai turėsiu daugiau laiko, masyvų medinį stalą, ant kurio gulės stalo knygos, o viena iš jų bus toji, kurią kažkada būsiu numačiusi.

Labiausiai išsiskiriantis iš šios kompanijos buvo fotografas A. Kunčius, kurio kalbiniai įgūdžiai nėra tiek išmiklinti čia ir dabar jungti abstrakcijas ir detales, tačiau jo rupus, draugiškas paprastumas, pranciškoniška dvasia labai gražiai derėjo prie stalą apsėdusių protų. A. Kunčius buvo antrasis mano sutiktasis mugėje žmogus, po brolio Bernardo, knygų mugę pavadinęs didžiausiais atlaidais, kuriuose susitikę jaučiamės vienas kitam reikalingi.

Mes klausomės, bandome kalbėti savo vidine kalba, anot V. Daujotytės, esame pasmerkti siekti kalba bekalbių dalykų ir niekada nepasiekti, A. Šliogeris jaučia kalbą kaip savotišką giljotiną. Knyga ,,Bulvės metafizika“ yra fragmentų knyga. Tai ne tas fragmentiškumas, kuris būdingas pradedančiam rašyti, kai sunku išgauti visumą ir nuolat pametamas nuoseklus dėstymas, bet fragmentas kaip milžiniškas minties koncentratas, kuris prireikus galėtų būti išskleistas į knygos puslapius. Penki sakiniai galintys išsiskleisti į penkis šimtus puslapių, sakė A. Šliogeris. Visa knyga sudaryta iš minties singuliarinių lašų, kurie gali virsti pasauliais. Po daugelio aplankytų vietų, filosofas sakė, jo pavyzdinė vieta žemėje, kur gera būti, yra bulvių laukas, tai kas Sokratui - turgus, Tomui Akviniečiui – celė.

A. Šliogerio fotografijos albumas  - tai bandymas sueiti su tikrove per paviršių, vienišas ėjimas per budintį kraštovaizdį. Nėra jo knygoje, sakė autorius, pretenzijų į fotografijos profesionalumą. Jis bandė apčiuopti, sugretinti ribas, išgauti tokią regimybę, kad vaizdas tiek naikintų kalbą, kiek individas naikina bendrumą. Asmens ir bendruomenės santykis, jų tarpusavio koreliacija, kalba ir ikikalbinis kalbėjimas, galių mechanizmai, - daugybė keliukų ir kelelių, kuriuos siūlo filosofas.

Kai turėsiu laiko, arba laikas mane turės, ir didelį medinį stalą, skaitysiu A. Šliogerio knygas ir auginsiu bulvių lauką, kurio spiralinė forma bus ir Žemės menas, ir A. Šliogerio metafizika, ir mano kasdienis maistas ant to pačio medinio milžiniško stalo.

Apie cirką be cirko. Susitikimą su norvegų rašytoju Josteinu Gaarderiu, parašiusį filosofijos populiarinimo knygą ,,Sofijos pasaulis“, kuri išversta į 55-ias pasaulio kalbas, vedė R. Drazdauskienė. Iš vakaro mano sutikta mugėje pažįstama, papasakojo, koks malonus ir paprastas yra literatūros žvaigžde vadinamas J. Gaarderis, nes jai teko pagloboti svečią tarp lėktuvo nusileidimo ir pakilimo Vilniuje. Tikrai tokį ir išvydome rašytoją, emocionaliai mosikuojantį rankomis, besišypsantį, besistengiantį išsamiai atsakyti į visus užduodamus klausimus. Sėdėjau tolokai, todėl negalėjau matyti veido mimikos transformacijų. Šalia manęs į renginio pabaigą pritūpė jaunuolis, kuris į nešiojamą kompiuterį perkėlinėjo padarytas tik ką nuotraukas. Matyt, dirbo kokiai rimtai žinių kompanijai. Vienas iškart trynė, kitas tvarkė, todėl galėjau pamatyti norvegą iš arti – kalbantį, išsižiojusį, išplėtusį akis ar besilaikantį už pagurklio, tai jo mėgstamiausias judesys pokalbio metu. Sekiau kaimyno kompiuteryje vykstantį darbą ir klausiausi pašnekesio. J. Gaarderis man priminė norvegą vienišių cirkininką, kuris viešėjo Lietuvoje gal prieš metus. Jo šiuolaikinis cirkas buvo palapinė, kurią pats prieš vaidinimą aklinai užsisagstydavo, tuomet paleisdavo radiją, kiek pamenu, grojančią prancūzišką šansoną, uždegdavo žvakes, kažką mėtydavo ir, sėdėdama uždaroje erdvėje, iš kurios galėsiu išeiti tik pabaigus šeimininkui demonstruoti išdresiruotas nuotaikas, pojūčius ir vidinius išgyvenimus, leidausi nešama cirko be cirko magijos. Panašiai pasijutau ir klausydamasi J. Gaarderio samprotavimų, tarsi būčiau jaukioje rąstinėje trobelėje, klausyčiausi pasakojimų apie sniegynus, rogių vėžes ir pasiklydusį vienišą keleivį pūgoje, ir išgyvenčiau tikrojo prieglobsčio teikiamą saugumą. Gal norvegai žino paslaptį, kurią mes pamiršome? Beje, šiųmetinėje knygų mugėje buvo pristatomos dvi neseniai išvestos norvego knygos, iš kurių viena vadinasi ,,Cirko direktoriaus duktė“. Rašytojas sakė, kad ši knyga yra pašlovinimas visų žmonių, kurie kada nors buvo įsimylėję.

Mūsų smegenys sukurtos pasakojimams, sakė J. Gaarderis, o rašymas jam yra ekspresyvus dalykas, skatinantis konstruoti intrigas. ,,Aš esu gamtos romantikas, man artima nacionalinė romantika ir esu erotiškai romantiškas. Taigi, trilypis romantikas“, - juokėsi svečias.

Knyga ,,Sofijos pasaulis“ parašyta kaip idėjų istorijos vadovėlis, netikėtai pačiam rašytojui, tapo pelningiausia knyga Norvegijoje. Idėjų kaita, jų prigijimas pasaulyje - labiausiai rašytoją dominančios temos. Gal todėl po mirties jis norėtų susitikti su trimis didžiaisiais mąstytojais - Sokratu, Jėzumi Nazariečiu ir Buda. O artimiausias iš filosofų jam yra Spinoza, nes jis visur matė dieviškumą, dėjo lygybės ženklą tarp gamtos ir Dievo, dalinosi savo įžvalgomis cirkininkas be cirko.

Apie Laukinę moterį. Dalios Jazukevičiūtės dvi naujas knygas ,,Stiklinis paukštis“ ir ,,Gyvatė keičia odą“ pristatinėjo rašytojas R. Tamošaitis ir Maironio muziejaus direktorė A. Ruseckaitė. Kai įslinkau į didžiulę, tuščią salę, - priekyje sėdėjo būrelis žmonių, D. Jazukevičiūtė skaitė ištrauką iš naujojo romano. Moteris prisigeria vaistų ir nori užmigti amžiams, kaip ji jaučiasi, ką galvoja, kokia poza ją turėtų rasti ir panašiai. Kalbos štampai, negyva, girdėta, galvojau sau sėdėdama. Man patinka rašytojos drąsa, patiko skaitytas ,,Juodas kvadratas“, bet tai, ką girdžiu dabar nesudomina. Laukiu, gal R. Tamošaitis ką nors intriguojančio paporins. Deja, jį nustelbia gerbiamos A. Ruseckaitės aktyvus balsas, šlovinantis rašytojos sugebėjimą sukurti meilės pasaką, nepaliekančią abejingų. Paklausta, kodėl tiek daug rašo pastaruoju metu, D. Jazukevičiūtė atsakė, kad rūkantys ir geriantys žmonės yra mirtingi, todėl ji skuba, o be to, šiuo metu rašytojai gyventi ir rašyti yra viena. Rašau, kai būnu laiminga, sakė ji. Knygų gausa yra rašytojos laimės vaisiai, kuriuos galime skanauti ir ieškoti laimės receptų.
Klausydama A. Ruseckaitės, pagalvojau, kad, turbūt, kai kurios moterys galėtų rasti ir randa Dalios knygose laimės pasigaminimo paslapčių, tam tikrų terapinių aspektų, leidžiančių atrasti savyje Laukinės moters pėdsakus.

Apie sakinių karolių prasmę. Dar vienas įdomus, intriguojantis susitikimas, prilygstantis A. Šliogerio knygų pristatymui, buvo Giedros Radvilavičiūtės esė knygos ,,Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pristatymas. Teatralizuota pradžia: groja muzika, kurios mielai klausyčiausi prie karsto, o gal ir karste, prie ilgojo stalo tarsi aktoriai, atliekantys dramatiškų vaidmenų skaitymus, renkasi rašytojai – G. Radvilavičiūtė, D. Kalinauskaitė, staigiais kapotais žingsneliais savo kėdę pasiekia L. Jonušys, ant žemės, netoli stalo susirango A. Marčėnas. J. Baranova įskubės po 20 minučių, išsitrauks iš mažytės žalios rankinės, kur telpa pusė moteriško pasaulio, kelis atspausdintus lapus, mineralinio buteliuką, akinius pasikabins ant krūtinės ir apsižvalgius šyptels.

G. Radvilavičiūtė, išjungus muziką, sausakimšoje salėje, perskaitė ilgą pasakojimą, kaip su rašytoju (nesakė, bet žinau, - S. Parulskiu), grįžo iš skaitymų Lince, kaip atsisveikino, kaip jautėsi pasiilgusi Vilniaus, draugės, dukters, pati savęs savo mieste ir t.t. Vėliau kalbėjo jos draugė D. Kalinauskaitė, kurios knyga ,,Niekada nežinai“ praeitais metais buvo išrinkta kūrybiškiausia knyga. Ir kiti kalbėjo, skaitė iš savo lapų paruoštus namų darbus. Ir viskas buvo taip vientisa, susipynę, aš žiūrėjau į A. Marčėną, sėdintį ant žemės, jis žiūrėjo į J. Baranovą, sėdinčią prie L. Jonušio, jaučiau už nugaros rašytoją iš Mažeikių Sarą Poison, kitaip Rasą Č.. ir buvo gera susivokti dalimi mąstančios bendruomenės.

D. Kalinauskaitė paklausė apie smalsumą, kuris būtinas rašančiajam, – filosofiškai nustebti ar dar beįmanoma, įžengus į šeštą dešimtį? Nebuvo šioje diskusijoje J. Gaarderiui, turbūt, panašaus amžiaus rašytojui, būdingo žaismo, lengvumo. Prasimušė vos juntama rezignacija, susitaikymas su pasikartojančių smulkmenų rutina. Gal Giedra ir rašo labiau ne iš gebėjimo nustebti, bet iš gebėjimo medituoti pasikartojamumą, noro aprašyti kasdienes detales tam, kad rytoj pamatytum jas iš naujo. Jos sakiniai tarsi ilgų karolių rutuliukai, kiekvienas turintis savo centrą ir negalintis būti vienas. Giedros vėrinys ant jos pačios, D. Kalinauskaitės, L. Jonušio ir J. Baranovos kelių, kurių galus, kad neišbyrėtų karoliukai, laiko Smulkmenų dievas. Keistas vaizdinys, apie keistą bendruomenę.

Apie aktorių, kuris pasitraukdamas, pasilieka. 17 val. įvyko Rolando Rastausko esė knygos ,,Privati teritorija“ pristatymas didžiulėje konferencijų salėje. Daugybė plaukiančių į salę žmonių rinkosi stebėti spektaklio. Čia nebuvo bendraminčių sambūris, kai susėda rašytojai, filosofai ir, išsitraukę prirašytus popieriaus lapelius, dalinasi mintimis. Čia buvo spektaklis. Tikri aktoriai, muzikantai, dainininkai. Poetas K. Navakas šmaikščiai, kaip dažniausiai jam nutinka, atliko renginio vinilinės plokštelės braižymus, pradėjo renginį, vedė ir pribaigė ironizuodamas save ir aplinkinius dendiškų sakinių botagėliais. Ekrane judėjo filmuoti miesto gatvių, parkų, ornamentų vaizdai, R. Rastauskas skaitė,  dievažmogis A. Gotesmanas glamonėjo perkusiją. Žurnalo ,,Verslo klasė“, kuriame ilgą laiką buvo spausdinamos Rora esė, vyriausias redaktorius A. Katkevičius pasakojo senus prisiminimus apie kelionę į Gruziją ir jauną poetę gruzinę, skaičiusią apie gėlytes ir drugelius griausminga intonacija. Vakaro programą savo keistu pasirodymu papildė jauna džiazuojanti dainininkė A. Pabarčiūtė. Jos gražus angeliškas veidas, atvira emocija, išspjaunami garso pliūpsniai, tarsi žmogus, negalintis kalbėti, bet norintis aistringai išreikšti jausmingumą, skleistų skiemenų nuotrupas, padėdamas sau kūno plastika, - viskas, o viskas buvo sceniška, veik šekspyriška, veik rastauskiška...

Daugybė knygažmogių mugėje buvo laikinai įgavę savybę įsijausti į skirtingus vaidmenis: vesti renginį, įsiterpti, papildyti ar sėdėti kažkelintoje eilėje ir klausytis. Visi renginiai buvo puikiai disciplinuoti, net per ne lyg gerai. Pokalbis visada užsibaigdavo likus penkiolikai minučių iki kito renginio. Kartais labai norėdavosi, kad nežinia iš kur atsirastų giluminiai klausimai, nuvesiantys pokalbį arčiau pažinimo medžio, bet euromugiškas reglamentas buvo per tiek metų įsisavintas ir tapęs savastimi, net gi patogia priežastimi, leidžiančia rašytojui būti nepaaukotam knygų atlaidų metu ant stulpo turgaus aikštėje.
Rašymas tarsi pinigėlis, kišamas slapčia į kojinę, kurį kartais ištrauki, tikrini dantimis ir eini išleisti ten, kur jų vertė didesnė už nulį.

Taip pat skaitykite: Sondra Simanaitienė. Vilniaus Knygų atlaidų atgarsiai >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1