2010-03-05

Penktadienis

Į knygų mugę penktadienio rytą iš Klaipėdos judėjau tarsi į centrą iš periferijos, iš rūko, kuris buvo apsėmęs kelią iki Raseinių ir šiek tiek toliau, į aiškius kontūrus, nors ir plaunamus lietaus, išsaugantį Vilniaus peizažą.

Prie rūbinės antrame Litexpo rūmų aukšte sutikau brolius pranciškonus Paulių ir Bernardą. Poetas pranciškonas Bernardas pajuokavo, kad atvažiavo į kultūros atlaidus. Susimąsčiau apie intymų visuotinį prie knygos – ostijos - palinkimą. Mugėse nukryžiuotas rašytojas. Mes imame į rankas jo gyvojo mąstymo ostiją, vidinį medžiagiškumą perkeistą į visuotinai vartojamą produktą ir godžiai žvelgiame į kalamą ant viešumo stulpo rašytoją. Vanda Juknaitė, tarsi trumpųjų nuotolių sprinterė perbėganti iš konferencijų salės į triukšmingą Rašytojų kampą, kad galėtų pristatyti vieną ar kitą knygą, sakė, kad viskas, kas yra užrašyta, yra  žmogaus biografija, suprask – labai svarbu. Ir net gi šis rašomas tekstas, norint pasidalinti su negalėjusiais atvykti į Vilniaus mugę, kurių Klaipėdoje dėl žinomų priežaščių buvo daug, yra svarbus, pagalvojau, biografijos tekstas. Todėl rašau, nors ir vėluodama. Juk atlaidų užtaisas ne vienadienis, - metinis užsikodavimas, ką skaityti ir ką kitiems patarti.

Važiuodama į knygų mugę visada tikiuosi prisijungti prie mąstančiųjų bendrijos. Tai veik religinis bendruomeniškumo išgyvenimas. Pranciškonas Bernardas buvo teisus atlaidais vadindamas Knygų mugę. Tik kas man turėtų atleisti ir ką? Gal rašytojas, kad netinkamai interpretuoju jo sukurtą pasaulį, kad vartoju, skanuoju, mėgaujuosi, kritikuoju ir pamirštu. Gal aš rašytojui, kad jis nėra tobulas ir rašo ne taip ir ne tai. Geriau jau Dievulis, kuris žiūri ir laimina mus tokius mažyčius padarėlius, susispietusius metalinių konstrukcijų erdvėse, nešiojančius savo galvose begalybes projekcijų į tolimiausius neapčiuopiamus pasaulius ir žiūrinčius meiliai vienas kitam į akis.

Apie orumą. Susitikimas su Jaceku Dehneliu ir jo knygos ,,Lialė“ pristatymas vyko triukšmingiausiame Rašytojų kampe. Kitos autorių ir skaitytojų susitikimo vietos buvo labiau apsaugotos nuo triukšmo. Jaunas lenkų rašytojas buvo panašus į laimingai subrendusį Harį Poterį, kurį įvairiausių gyvenimo magijos triukų išmokė senelė. Knyga ,,Lialė“ apie senelę ir anūką, apie ypatingą dviejų žmonių, stovinčių skirtingose gyvenimo atkarpos pusėse – pradžioje ir pabaigoje, meilės ryšį. Rašytojo dryžuoti marškinėliai ir dryžuota skersai prie kaklo styranti juostelė, apvalūs akinukai, rami kalba bylojo apie natūralų žmogaus, užaugusio su graikų mitų ir Šekspyro herojais, orumą. Knygos vertėja rašytoja B. Jonuškaitė pasidalino vertimo rūpesčiais: reikėjo nemažai paplūšėti, kad suprasti kuri Lialė, Liolia, Liolka veikia vienoje ar kitoje giminystės grandinę atspindinčioje scenoje.

Tai knyga apie orumą, apie žmogų, kuris turėjo laimę gimti mylinčioje, kultūrą apmąstančioje ir jos mitais gyvenančioje šeimoje, apie kartų susikalbėjimo vaisingumą. Ją būtinai norėsiu pauostyti, nes augindama savo vaikus, jau galvoju apie anūkus ir dvasinį ryšį tarp senutės polėkio ir bręstančio žmogaus prieštaringumo.

Apie dugne sėdinčią moterį. Filosofės Jūratės Baranovos esė rinktinę ,,Baimė nuskęsti“ pristatinėjo poetas A. Marčėnas ir profesorės, kaip savo draugę vadino G. Radvilavičiūtė, bendraminčių moterų kompanija. Rašytoja G. Radvilavičiūtė savo perskaitytu tekstu aponavo radikaliai pasisakančios filosofės Nidos Vasiliauskaitės mintims, publikuotoms internetinio Delfi portalo Bloge. Kai prieš mugę skaičiau šį N. Vasiliauskaitės tekstą nemaniau, kad į jį galima taip rimtai reaguoti realioje, atviroje erdvėje. Priėmiau kaip internetui būdingą - aštrų, kritišką, tiesmuką išsisakymą apie J. Baranovos tekstus, tam tikrą moterišką jos laikyseną sociume.  Todėl buvo keista girdėti, kaip rimtai gerbiama Giedra atrėminėjo gerbiamos Nidos feministiškai angažuotus viražus Bloge.

Vanda Juknaitė, laikydama rankose juodu batų raišteliu surištą filosofės rankraštį, pasakojo apie Jūratės esė būdingą erotiškumą. Ji skaitė knygą kaip detektyvą, norėdama išsisaiškinti, kas vis tik yra tas erotiškumas. Galbūt, tai bandymas sukurti intymų santykį su pasauliu ir jo smulkmenomis. ,,Vidinė istorija man buvo pribloškianti“ – kalbėjo V. Juknaitė. 

Esė žanrui būdingas fragmentiškumas, t.y. temų įvairovė, kurios keisčiausiais kampais tarpusavyje sukimba, sukuria netikėtus minties nutekėjimus. Kiekvienas randa jam artimą temą. A. Marčėnas pastebėjo, kad susikalbėjimo su kitu ilgesys yra knygos ,,Baimė nuskęsti“ leitmotyvas. ,,Tai knyga apie sunkų plaukimą, o ne paskendimą“, - atsidūsėjo viltingai poetas tarsi pats stengtųsi save įtikinti -  nenuskęs, Aidai, moters paširdžiuos, atsimušk į grožį bei saugumą ir aidėk, aidėk, atsimušk ir aidėk...

Filosofė J. Baranova yra meistriška mitų, kurie tuoj pat tampa jos vidine realybe, kūrėja, todėl pasakojimas apie ant knygos viršelio atsiradusį exlibrisį labai gražiai įsiterpė į knygos pristatymo ritualą. Seniai, labai seniai dailininkas Marius Liugaila sukūrė exlibrisį mažam Italijos miesteliui, išsiuntė ir pamiršo. Reprodukciją išspausdino ,,Metų“ žurnalas, kur jį pamatė filosofė ir suprato, - tai mitas apie ją: dugne sėdi moteris su knyga ,,Biblioteka“ rankose ir bučiuojasi su žuvimi. ,,Visi mano romanai prasidėdavo bibliotekose“ – sakinys iš vienos jos esė. Dailininkas užklaustas apie seniai sukurtą exlibrisą, vargiai galėjo jį prisiminti. Verkiant reikėjo rasti gerą jo reprodukciją knygos viršeliui. Reprodukcija ant knygos kažkaip radosi, nes būtent ir buvo skirtas filosofei J. Baranovai, tik kurdamas dailininkas dar to nežinojo.

Apie norą paprastėti. Sintijos Černiauskaitės  apsakymo ir apysakos knygos  ,,Kambarys jazmino krūme“  pristatymą Rašytojų kampe vedė poetas Valdas Gedgaudas. Į jo tiesmukus klausimus autorei apie tekstų autobiografiškumą, bandymą suderinti motinystės ritmiką su rašytojos dienotvarke, lesbijietiškus motyvus, šalia Sintijos sėdinti rašytoja Giedrė Kazlauskaitė reaguodavo replika arba išraiškinga antakių linija. Suprask, - kaip galima šiais laikais klausti apie knygos autobiografiškumą, kai šis klausimas jau seniai išspręstas; svarbi teksto kokybė, autorius su savo privačia duotybe miręs ir neturėtų būti viešai nagrinėjamas. Gaila, kad Giedrė drąsiau neįvėlė Valdo į intelektualinę diskusiją ir pasitenkino antakių kilnojimais ir suokalbiškų žvilgsnių mėtimu Sintijai.

S. Černiauskaitė sakė, kad ji pavargo nuo dviejų parašytų romanų apimties, nuo savikritiškumo, todėl su džiaugsmu grįžo prie apsakymo formos. ,,Atėjo laikas rašyti apie motiną ir dukrą, apie gelminį jų ryšį, apie sunkiąją meilę, kai mamos nesugeba mylėti dukrų, o dukros pyksta. Jaučiu, kad gyvendama paprastėju. Turinys tampa sudėtingesnis. Siekiu paprastinti kalbą, kad tiksliai išsakyčiau, kas atsitinka mano veikėjams“.

Vanda Juknaitė, atskubėjusi iš mažosios konferencijų salės ir spėjusi suderinti vidinį dažnį su ,,Kambariu jazmino krūme“, pasidžiaugė, jog šioje knygoje puikiai išgrotos sudėtingiausios melodijos. V. Juknaitė yra rankraščių ekspertė, tokią nuomonę susidariau, nes ji  skaitė ne tik J. Baranovos, bet ir Sintijos rankraštį. Iš to kyla patarimas tiems, kas rimtai rašo, - stokite į eilę prie V. Juknaitės darbo stalo rankraščio pasitikrinimui. Jei jau tokios rašytojos ieško objektyvaus balso iš šalies, ką kalbėti pradedantiems? O pedagogės iš prigimties patarimas visada bus aukso vertės.
Giedrė Kazlauskaitė išskleidė vieną apibendrinančią mintį apie naują knygą, - Sintija vaizduoja ne jausmus, bet jausmų struktūras, skaitantysis atpažįsta santykių modelius, veikėjai yra taip parašyti, kad neprisikabinsi prie emocinio neįtaigumo.

Kai Valdas užvedė kalbą apie keistus veikėjų vardus: Tilė, Sniegutė, Filomena ir kt., Giedrė prisipažino, kad vardai iš pradžių jai skambėję kvailai, bet beskaitant su jais susigyveno, jie tapo organiški. Pati rašytoja pasakojo, jog pirmiausia ateina vardai nežinia iš kur. ,,Kol nėra vardo, nepradedu rašyti“, - sakė ji. V. Juknaitė paantrino, kad vardai knygoje parinkti į dešimtuką, jie tarsi apysakų šerdis.

Apie Mokytoją. Tą pačią valandą didžiojoje konferencijų salėje, veik šventyklos tyloje, vyko Sigito Parulskio poezijos knygos ,,Pagyvenusio vyro pagundos“ pristatymas. Atskubėjau į pabaigą, nes renkantis tarp Sintijos ir Sigito renginių, laimėjo moteriškas Sintijos subjektyvumas nežinau iš kur, tiesiog, taip yra... Kai įsliūkinau į  S. Parulskio besibaigiantį renginį, pamačiau tokį vaizdą: pilnos eilės tylinčių, susikaupusių žmonių, scenoje sėdi stilingai sulinkęs, manykim, pagyvenęs personažas ir sako: ,,Doros jausmas manyje – sąžinė“. Patekau į viešą išpažintį ankstyvaisiais krikščionybės laikais, tyliai sau paaiškinau. Paskui visi pakyla, minia mokinių nuseka Mokytoją į koridorių. Jis sėdasi prie stalelio ir jo skulptūriška, prieš renginį nuskusta galva palinksta prie plaukiančios knygų jūros po mikliai dirbančiu rašikliu.

Apie tai, kas yra nebūtina. Per kitą valandą užmečiau akį į du reiškinius: romano ,,Šokoladas“ autorę Joanne Harris iš Didžiosios Britanijos ir knygos ,,Svarbiausias klausimas“ autorių iš Estijos Peep Vain.

Knygos vertėja pristatė rašytoją J. Harris kaip unikalią autorę, įdomią bet kokio amžiaus skaitytojui. Rašytoja pasakojo apie skandinavų mitus, kuriems sugalvodavo pabaigas, paskui juos perkurdavo, apie prigimtinę žmogaus prievolę būti laisvu. Tai maloni rašytoja, gebanti suderinti mito universalumą su gyva autentiška istorija.

Išskubėjau ieškoti ko nors mažiau suderinto ir pakliuvau į dar energingiau struktūruojamą pasaulį. Estas Peep Vain susirinkusiai publikai valdyti naudojo pačius primityviausius auditorijos reguliavimo metodus, aktyvindamas reakciją plokščiais juokeliais, perpasakodamas TV žaidimą, provokuodamas greitą reakciją. Kai tiesiai šviesiai paklausė: ,,Ko jūs pats iš tikrųjų norite? Žinokite, kad kasdienis gyvenimas jus turi patenkinti“, pasipusčiau padus ir sprukau į minios spūstį, nes tikrai žinojau, kad šiuo metu mažiausiai noriu prasiplauti smegenis Fairy.

Ilguoju koridoriumi praplaukė poetas Aidas Marčėnas nerimastingai, bet įtikinančiai nešdamas su savimi tylos oazę. Knygų dykumos asiliukas, ieškantis kur pasidėti krovinį.

Apie skaldą. Kultūros savaitraštis  ir leidykla ,,Nemunas“ pristatė poezijos knygą ,,Vaikščiojimas kita ledo puse“. Ją parašė jaunas poetas Vytautas Stankus. Pristatymo renginį moderavo poetė Erika Drungytė, kviesdama pasisakyti ,,Nemuno“ bendradarbius poetus Viktorą Rudžianską ir Donaldą Kajoką. Santūrusis D. Kajokas šį kartą nebuvo toks santūrus ir visažinio intonacija porino: ,,Kastos egzistuoja. Jos niekur nedingo. Vytautas yra pateptasis“. Erika provokavo jaunąjį poetą prisipažinti dėl savo poetinės tapatybės, o jis ištarė: ,,Poezija mane pasirinko“ ir tai suskambėjo iš pačių romantizmo paširdžių tiesiai postmodernizmui, save konstruojančiam ir tiražuojančiam iki šimtaprocentinio įsiprasminimo, kakton.

Kažkada G. Grajauskas Vytautui, prisiminė jis, yra pasakojęs apie poetus, kuriuos Skandinavijoje vadino skaldais. Skaldu  tave gali pavadinti kitas, išmanantis poezijos meną, tik ne tu pats save. Tai panašu į D. Kajoko pateptajį. Kaip atrodytų D. Kajokas šaukiantis nuo ,,Nemumo“ redakcijos slenksčio ,,Aš pateptasis“? Kiek bus patikėjusiųjų? Keli bus.

Charizmatiška asmenybė Domantas Razauskas, sėdėjęs šalia Vytauto, labai rimtai šmaikštaudamas pavadino Vytautą skaldu ir apšildė auditoriją gitaros skambesiu, dambrele, varpeliais bei balsu, skirdamas savo muziką Vytautui Stankui atminti, - kiek galima groti atminimo vakaruose, skirtuose išėjusiems Anapilin? Reikia organizuoti vakarus gyviesiems atminti. 

Domantas užsiminė apie T. B. Slombo pasiūlymą rengti Vakarus skirtus ką nors užmiršti.

Po smagaus pristatymo supratau, kad tik skaldai moka vaikščioti kita ledo puse. Ir dar undinės, kai joms pabosta sėdėti ant dugno su knyga ,,Biblioteka“ rankose.

Apie jungiškąją psichoanalizę. Vėloką penktadienio vakarą, 20 valandą buvo pristatyta Rimos Pociūtės literatūros analizės knyga ,,Psichės istorijos. Šiuolaikiniai lietuvių rašytojai psichoanalizės kontekste“. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė pristatė jungiškosios krypties tyrinėtoją R. Pociūtę kaip vienintelę nepriklausomą lietuvių literatūros ekspertę, nes ji baigusi lietuvių filologiją ir anglų kalbą, stažavosi Ilinojaus universitete, baigė Centrinio Europos universiteto magistrantūrą ir įgijo kultūros ir lyčių studijų magistrės laipsnį, dirba vertėja Rygoje, todėl negali būti korumpuota, pasirenkant autorius ir analizuojant struktūriniu metodu jų kūrybą.

Kai 2007 m. pasirodė Rimos Pociūtės knyga ,,Modernizmas lietaus šaly“ ,,Šiaurės Atėnuose“ cituotas jos pasisakymas: „Drįstu įvardinti, kad esu feministė (man feministė ta, kuri pasiryžusi prisidėti prie moterų problemų, kurių pati asmeniškai ir neturi, sprendimo). Visuomet stengiausi būti avangardinio, daugiau intelektualaus feminizmo atstovė.“

S. Daugirdaitė prisiminė, kokį įspūdį jai darydavo Rima prieš 20 metų, kai į ,,Šiaurės Atėnų“ redakciją iš Kauno atvažiuodavo su rašomąja mašinėle lagamine. Man Rima Pociūtė padarė mąslios, kosmopolitiškos, vienatvę mylinčios asmenybės įspūdį. 

Castoras ir Polluxas apie R. Pociūtės knygą ,,Modernizmas lietaus šaly“ rašė (,,Šiaurės Atėnai“ 2007.08.31): ,, Dieve mano, kokios bergždžios ir juokingos autorės pastangos rasti kovos draugių, rašančių lietuvių feminisčių, bejausmių kaimiškos ir tėviškos rašliavos žudikių, kurios paleistų kontrolinį šūvį maskuliniškai literatūrai tiesiai į tarpuragį. Daujotytės-Daujotės mokinė atkakliai rausiasi dulkėtoje bibliotekoje ir bando atkasti lietuviškuosius S. Sontag, I. Bachmann ir M. Yourcenar analogus. O tai primena lyties požymių paieškas angelo kūne.“ Saldžioji kritikų porelė išskyrė R. Pociūtės vienišosios kovotojos paveikslą lietuvių literatūros kritikoje ir buvo teisūs iš dalies. S. Daugirdaitė, V. Daujotytė taip yra parašiusios rimtų studijų apie moterų kūrybą, besiremdamos  ne jungiškuoju metodu, tačiau pati prieiga, tam tikra moteriško intymumo, solidarumo briauna yra bendra.  O ir dar ne vieną autorę literatūrologijos vandenyse surastume, kuriai būtų artimas intelektualus feminizmas.

Pristatant naują knygą, S. Daugirdaitės paklausta, kaip savo analizei renkasi autorius, Rima atsakė: ,,Renkuosi autorius, kuriuos geriau suvokiu, nes jie yra moterys. Renkuosi tai, kas man yra artima“. Paprasta. O viskas, kas paprasta, yra tobula, nes neprieštarauja prigimčiai.

Gaila, kad sunkioji literatūros artilerija buvo nustumta į vėlų vakarą, nes turėjau anksčiau nei baigėsi knygos pristatymas, išsprukti į Vilniaus šlapdribą. Rytoj grįšiu, džiaugiausi, man nepakako vienos dienos atlaidų...

Bus daugiau

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3