2010-02-22

Beveik visą Meko kinematografinę ir literatūrinę kūrybą galima vadinti autobiografija arba draugų biografijomis. Šiai analizei renkuosi filmo „Lost lost lost“ fragmentą „Rabbit shit haikus“, kuris yra trumpas, minimalistinis bandymas kurti autobiografiją. Tačiau visiškai kitaip nei įprasta klasikiniuose tokio tipo kūriniuose.

Tradiciškai autobiografija dažniausia kuriama dėl dvejopų tikslų: padaryti save labiau suprantamą pačiam sau arba prieinamą kitiems. Kitaip sakant, siekis yra viena iš dviejų ar abejomis kryptimis prisistatyti. Taip įtvirtinamas savęs tariamai vientisas suvokimas ir socialumas. Tam pasitelkiama objektyvacija: koks nors subjektyvus autoriaus išgyvenimas ar atsitikęs įvykis aprašomas ar rodomas kaip objektyvus faktas, galintis būti subjektyviai suvokiamas, tačiau interpretaciją dažnai lemia autoriaus ar (ir) skaitytojų, žiūrovų priklausymas tam tikrai institucijai, kuri ir yra objektyvios tiesos šaltinis, ignoruojantis subjektyvią interpretacijų daugybę. Kad autobiografijos autorius „pataikytų“ į institucijos reikalavimus, naudojama savo gyvenimo faktų atranka – niekas nėra pajėgus papasakoti viso savo gyvenimo, todėl kai kuriuos faktus reikia nutylėti. Kaip šiandienos Lietuvos memuaristikoje dažnai nutinka, nutylimi faktai, kurie yra nepriimtini pačiam autoriui ar įsivaizduojamiems skaitytojams. Dar daugiau – subjektyvios autobiografinių faktų interpretacijos pridengiamos numanomais instituciniais reikalavimais ir pateikiamos jau kaip objektyvios.

Mekas filmo fragmente „Rabbit shit haikus“ net nebando elgtis taip, kaip daugelis lietuvių autorių dabar daro. Jis neracionalizuoja savo gyvenimo, nepriklauso jokiai institucijai, kurios nebūtų sukūręs jis pats ar jo draugai. Taigi išnyksta poreikis „pritempti“ savo biografijos faktus prie griežtų reikalavimų. Jis net neatrodo besirūpinąs filmų žiūrovais – aptariamame epizode nėra režisūrinių sprendimų, kurie lengvintų žiūrovo santykį su kūriniu. Mekas neturi savo autobiografijos koncepto, nors interviu dažnai ir sako besikartojančius teiginius, kuriuos galima suprasti kaip tam tikrą pažiūrų sistemą. Vis dėlto vientisos gyvenimo filosofijos neturėjimas būtent ir yra jo nuostatų pagrindas. Tai – jau Meko asocialumo priežastis, tačiau šis asocialumas yra labai susijęs su Amerikos visuomenės normomis: kiekvienas gali daryti ką tinkamas, tačiau nepažeisti bendros tvarkos. Taip randasi daug iš pirmo žvilgsnio asocialių grupių.

Mekas savo autobiografiją dekonstruoja, už epizodo „Rabbit shit haikus“ nėra Meko. Tai – pati bendriausia mano kada matyta kinematografinė autobiografija, ji pasakoja apie žmogų apskritai, todėl tinka ir Mekui. Už jo autobiografijos yra ne Mekas, o visi žiūrovai. Kita vertus, signifikato ir signifikanto tapatumo ilgesiu kvepia fragmentai, kuriuose rodomi medžiai, o Mekas garso takelyje kartoja: „The tree, the tree, the tree“ („Medis, medis, medis“). „Rabbit shit haikus“ liudija, kad žmogaus gyvenimas negali būti tiksliai užrašytas ar papasakotas. „Tankiojo aprašymo“ strategiją, kuriai būdinga didelė teksto koncentracija, Mekas verčia „retu įrašymu“: nors filmo fragmento žanras pagal pavadinimą yra vaizdiniai haiku, autorius nesiekia pasakyti daug ir trumpai. Jis mėgaujasi matomais vaizdais ir tiesiog juos fiksuoja. Taigi jis ne užrašo, ne aprašo, o tik įrašo savo gyvenimą.

„Rabbit shit haikus“ yra autoironiškas. Iš distancijos žvelgiant į save, sukuriamas atstumas su pačiu savimi, leidžiantis nesusireikšminti. Kad Mekas dekonstruoja objektyvųjį autobiografijos žanrą, pretenduojantį į Didįjį pasakojimą, įrodinėti nereikia. Tačiau įdomiau yra tai, kad filmininkas dekonstruoja ir mažąjį pasakojimą, kuriame toleruojamas subjektyvumas. Mekas rodo savo gyvenimą, o ne vaizdus apie jį, autorius nei subjektyvus, nei objektyvus, nėra jo priešpriešos su tikrove ir pačiu savimi, nėra santykio, todėl neegzistuoja joks pasakojimas. Bandymas nufilmuoti vientisą ar fragmentišką savo gyvenimą neišvengiamai būtų iškreiptas dėl minėtos vizualinės faktų atrankos arba kalbos netobulumo. Mekas fragmentu „Rabbit shit haikus“ konstatuoja, kad nėra jokios tiesos, nes jos niekam nereikia įrodinėti, specialiai įtaigauti, nereikia jos ir pačiam autoriui. Žmogus suvokia, kad nieko nežino, ir tiesiog gyvena. Todėl kine išnyksta siužetas, nėra logiškos įvykių sekos, sukonstruotos pagal priežastinius ryšius. Mekas nieko nekonstruoja. Jo dėmesį patraukia tik nelogiškas vaizdų srautas. Taip vieno žmogaus autobiografija virsta netvarkingais pėdsakais, o ne rišliu naratyvu.  

Šie pėdsakai neturi galutinio tikslo, nes pabaigoje visų laukia kiškio spirų krūvelė, o ne gyvenimo kaip priežasties logiška pasekmė. Tokiu būdu biografija tampa ironiška, nepasiduodanti manipuliacijai. Mekas ne viename interneto puslapyje yra nurodęs savo gyvenimo faktus, tačiau stebina tai, kad jie tiek mažai tereiškia jo kūryboje: jo filmai kinta ne dėl pripažinimo ar apdovanojimų, šeimos situacijų, o dėl paties besikeičiančių vaizdų įvairovės. Taip išnyksta bet kokia savirefleksija, ir tikrovė sugeria Meką. Aiškėja, kodėl jis save vadina filmininku, o ne režisieriumi – kaip autorius Mekas nėra miręs, tačiau tradicinę, klasikinę šio žodžio reikšmę („kūrėjas“) jis pakeičia siauresne alternatyva - „fiksuotojas“ be siekio įtikti kitiems ir net pačiam sau, dekonstruojantis daugelį autobiografijos kanonų.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai