2010-02-19

Pradedant kalbėti apie trinarį lyginimą: klasikinio Holivudo kino, Meko darbų ir Martino Scorsese's filmus, tenka aiškintis metodologinę problemą – ar lyginimas turi būti pagrįstas intertekstualumo ar komparatyvistikos principais. Nugali pastarasis aspektas, nes ieškoti tiesioginių Meko citatų ir kartočių Scorsese's kūriniuose atrodo pernelyg drąsu ir kažin, ar pagrįsta. Faktinę šio straipsnio inspiraciją, Scorsese's darbų pasirinkimą lėmė dabar Meko kuriamas filmas apie žymųjį Holivudo režisierių, kuris vis dažniau teigia, kad dabartiniam komerciniam Amerikos kinui avangardas padarė didžiulę įtaką. Taigi klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, yra du: kokias transformacijas patiria klasikinis Holivudo kinas, jį interpretuojant Mekui, ir kokia amerikiečių avangardinio kino pradininko įtaka dabartiniam JAV komerciniam kinui?

Šiai analizei pasirinkti du filmai – Meko „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (1992) bei Scorsese's „Aviatorius“ (2004). Abu kūriniai panašūs savo pagrindiniais herojais ir pagrįsti iš tiesų gyvenusių žmonių biografijomis. Scorsese's Hovardas Hughes'as buvo aviacijos novatorius, o Mačiūnas – meno pasaulio revoliucionierius. „Aviatorius“ pradedamas scena, kurioje motina mažajam Hovardui aiškina užkrečiamų ligų, ypač choleros, tuo metu siautusios Houstone, pavojų. Šis epizodas turi aiškių sąsajų su „Zefiro Torna“ pasakojama Mačiūno vaikystės patirtimi, kai, būdamas vaikas, jis buvo operuojamas be anestezijos. „Zefiro Torna“ prologas yra muzikinis, grojami kompozitoriaus Monteverdi kūriniai, kuriuos galima vadinti Mačiūno gyvenimo leitmotyvu. „Aviatoriaus“ pagrindinio veikėjo gyvenimą daugiausia lėmė vaikystėje iš motinos gauta muilo dėžutė, figūruojanti filme pačiais esmingiausiais momentais. Kitas faktorius, siejantis abiejų filmų pradžią, yra raudonos spalvos motyvas. Meko filmas prasideda nuo raudona, kraujo spalva, užrašyto filmo pavadinimo. „Aviatoriaus“ pirmoji scena vyksta raudonai apšviestoje patalpoje. Abiem atvejais ši spalva reiškia dviejų veikėjų neribotą vituališkumą, gyvenimo jėgą. Mačiūno ir Hughes'o gyvenimai rodomi ir pasakojami taip, kad išryškėtų abiejų personažų įgyjamas modalumas veikti – norėjimas ir galėjimas gyventi taip, kaip jie tai darė. Abu filmai baigiami scenomis, kuriose ryškėja žmogaus galia įveikti laiką. „Zefiro Torna“ rodomas sugedęs laikrodis, kurio rodyklės sukasi ne pagal laiko slinktį, o „Aviatoriaus“ pagrindinis veikėjas kartoja frazę apie ateitį. Ir Mačiūnas, ir Hughes'as – žmonės įveikę laiką ir laikinumą. Klasikinio Holivudo kino požiūriu Mekas ir Scorsese atmeta linijinį pasakojimą su konkrečia ekspozicija, vystymu bei epilogu. Jų kūriniai yra toli už savo pačių ribų.

Panašūs „Zefiro Torna“ bei „Aviatoriaus“ protagonistai ir antagonistai. Abiejuose filmuose protagonistai yra didžių užmojų žmonės, kuriems trukdo ligos ir visuomenė, atstovaujama valdžios. Kaip „Zefiro Torna“ vaizduojamas Mačiūno ironiškas pasipriešinimas teisėsaugos atstovams primena Hovardo Hughes'o dvikovą su senatoriumi. Skirtumas tik tas, kad Mačiūnas sirgo fizine, o Hughes'as – psichikos liga. Klasikiniuose Holivudo filmuose protagonisto esmę sudaro arba gebėjimas mylėti, arba konkretus vaidmuo kriminalinėje istorijoje (jei filmas – detektyvas; tokių klasikinėje eroje buvo gausu).

„Zefiro Torna“ ir „Aviatorius“ artimi biografinio pasakojimo kūrimo principais, režisieriaus santykiu su pagrindiniu veikėju. Ir Mačiūnas, ir Hughes'as galėtų būti vaizduojami kaip ikoniniai meno ir aviacijos pasaulio veikėjai, tačiau pasirenkamas asmeniškesnis būdas perteikti jų gyvenimus: Mekui Mačiūnas – pirmiausia geras draugas, o Scorsese'i Hughes'as – kūrybingas, drąsus ir kartu labai pažeidžiamas žmogus. Sutampa ir veikėjų gyvenimo faktų atranka, nes abu veikėjai atmeta pinigus ir gyvenimo materialumą vardan savo tikslų, kurių patys visai nevadina dideliais, grandioziniais. Jie tiesiog tokie – be pasipūtimo. Abu aptariami filmai yra tikras kontrastas klasikinio Holivudo kino dokumentikai, kurioje adoruojamas pagrindinis veikėjas.

Mekas ir Scorsese suardo pagrindinius klasikinius erdvės kūrimo kine principus: nevengiama vaizduoti veikėjų ne kadro centre, vaizdas dažnai nefokusuojamas į pirmąjį planą, svarbus ir fonas. Kai Mačiūnas ir Hughes'as rodomi viešose vietose, jie tampa dominuojančiomis figūromis. Atsvara tokiam vaizdavimui yra erdvės, kuriose veikėjai lieka vieni arba juos supa vos keli žmonės: tuomet jie trapūs, pažeidžiami. Būtent asmeninių erdvių rodymas leidžia režisieriams kurti žmogiškus, o ne monolitinius veikėjus. Laikas Meko ir Scorsese's filmuose nėra linijinis, kaip buvo įprasta klasikiniame Holivudo kine. „Aviatoriuje“ 'laiko mašinos' vaidmenį atlieka dėžutė su muilu, kuri lyg Davido Lyncho darbuose atlieka sąmonės ir pasąmonės jungiklio vaidmenį. „Zefiro Torna“ laiko šuolius iš esmės diktuoja nuotaika – filmas yra itin emocionalus, tačiau ne serialo, o intymumo prasme. Klasikinis Holivudas būtų artimesnis serialo jausmingumui.

Scorsese's filme „Aviatorius“ itin mėgstamas planas, kuriame pagrindinis veikėjas vaizduojamas iš nugaros. Stambus veido planas rodomas tik tada, kai Hughes'ą ištinka ligos priepuoliai. „Zefiro Torna“ Mačiūnas stambiu planu rodomas taip pat tik ligoninėje. Filmavimo erdvei būnant viešai, abiejuose filmuose pirmenybė teikiama moterų ir mergaičių stambiems planams. Ir Mekas, ir Scorsese nemaža dėmesio skiria filmavimui iš viršaus. Skirtumas tik tas, kad Mekui tokio filmavimo kampo nereikia argumentuoti kokia nors logika, o „Aviatoriuje“ vaizdus iš viršaus primeta pati filmo tema. Abu filmai sukurti beveik be dengimų, nuo vienos scenos prie kitos pereinama be tarpinių kadrų. Veikėjų veidai dažniausia rodomi iš priekio, o ne profilio, taip siekiant pabrėžti jų asmeniškumą ir žmogiškumą, o ne visuomeniškumą. Įdomu tai, kad Scorsese's filmo kameros judrumas kartais prilygsta „Zefiro Torna“ kūrėjo kameros judrumui – tiesa, tai ir vėl pateisinama siužetu: skrydžio metu dreba lėktuvas.

Meko ir Scorsese's filmai – tai žaidimas su klasikine mimeze. Kad „Zefiro Torna“ nesiekiama žiūrovo įsijautimo efekto – akivaizdu. „Aviatoriuje“ mimezė pakeičiama gilesniu psichologiniu žvilgsniu į veikėjo charakterį, kuris nėra artimas žiūrovui, neapeliuojama į meilę ar teisingumą, todėl įsijausti - taip pat sudėtinga.

Patys žavingiausi „Aviatoriaus“ kadrai, kuriuose Hughes'as ima į rankas mechaninę kamerą ir ima filmuoti. Nepalieka įspūdis, kad ta kamera – Meko. Taip skleidžiasi Meko ir Scorsese's, Mačiūno ir Hughes'o bei šių keturių asmenų santykis su klasikiniu menu ir Holivudo klasika. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1