2010-02-17

Rašyti apie išimtinai moteriškas problemas šiuo metu ypač populiaru. Apsižvalgius aplink, net nustebtume, kiek daug autorių moterų gilinasi į moters problematiką, gvildena jos jausmus, potyrius, prigimtį. Su pasimėgavimu po gabalėlį narstomas ne tik moters, kaip žmonos, bet ir kaip dukters bei motinos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje.

Rašyti (ir skaityti) romantiškas meilės istorijas apie netikėtai praturtėjusias ar gyvenimo princą suradusias pelenes tampa nebeįdomu. Skaitytojai trokšta „kraujo“, juos jaudina sukrečiančios istorijos, todėl romanų centre atsiduria visuomenės marginalijos (prostitutės, kalinės, striptizo šokėjos). Išdrįstama įsiskverbti į tauriausią moters sielos kertelę, apnuoginti motinišką jos prigimtį. Ir ką gi matome? Moteris nebesugeba būti motina.

Daugelyje romanų akcentuojami trūkinėjantys arba jau nutrūkę motinų ir dukterų santykiai (Dalios Jazukevičiūtės „Juodasis kvadratas“, Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ bei „Ragana ir lietus“ ir kt). Motinystės instinktas slopinamas, jį užgožia karjeros siekimas bei erotinis santykių su vyru aspektas. Moteris negali susitaikyti su tuo, kad nėra mylima ar geidžiama, bet ji puikiai jaučiasi, nebūdama motina. Jei motinystės tema kuriame nors romane ir paliečiama, ji dažniausiai nebūna centrinė, o tarnauja tik kaip fonas pagrindinės veikėjos charakteriui išryškinti. Motinystės problematikai yra skirti vos keli Lietuvos rašytojų moterų sukurti romanai (daugiausia – Vandos Juknaitės). Sąmoningai ar nesąmoningai į šią nepopuliarią nišą įsiveržia ir Vidmantė Jasukaitytė su romanu „Aš nužudžiau savo dukterį“.

Pastarojo rašytojos V. Jasukaitytės romano pavadinimas – šokiruojantis. Tai liudija, kad autorė puikiai išmano psichologinius manipuliavimo skaitytojais niuansus ir savo darbą dirba tobulai. Vien pažvelgus į knygos viršelį ir perskaičius pavadinimą, romaną jau norisi griebti.

Kūrinio centre – abortą pasidariusios moters drama, nesugebėjimas susitaikyti su šiuo „nusikaltimu“, negalėjimas atleisti sau. Autorė subtiliai moteriškai prisiliečia prie skaudžios daugelio moterų patirties. Jos pozicija šiuo atžvilgiu gana kategoriška: negimusio kūdikio sunaikinimas prilygsta žmogžudystei.

Pagrindine romano veikėja pasirinkta eilinė pusamžė moteris (matyt būtent dėl to jos vardas nėra minimas, stengiantis ją nuasmeninti ir kartu priartinti prie skaitytojo). Vyro bei anytos liepiama, ji atsisako gimdyti savo kūdikį, ir šis poelgis virsta viso tolimesnio jos gyvenimo košmaru, vedančiu link beprotybės. Silpna, pažeidžiama (tipiškas menininkės portretas) būtybė gyvena vidiniame savo pasaulyje, kur šnekasi su negimusia dukrele, tuo tarpu jos šeimyninis gyvenimas, santykiai su realiais asmenimis, vyru ir dukra, nesulaikomai žlunga. Besiilgėdama nepagimdytos dukters, ji atstumia gyvąją dukrą, kuri auga be motinos meilės.

Atstumtoji dukra užauga stipria asmenybe. Jos apsikeičia vaidmenimis: dukra rūpinasi motina beprotnamyje, dalyvauja jos paveikslų parodoje, tuo tarpu motina įsikibusi laikosi aukos vaidmens, kliedėdama jaunystės nuodėmėmis. Tik pasiekusi dugną, metus laiko praleidusi beprotnamyje, kuris tampa erdve jos kūrybai (moteris tapo paveikslus), kalbėdamasi su negimusia dukra nelaiminga motina suvokia, kad svarbiausia – atleisti sau. Juk abi dukros (gyvoji ir negimusioji) jai jau atleido...

Moters likimas, motinystės instinktas romane neatsiejamas nuo kančios. „Moterų kančia amžina. Visados, visais laikais kuri nors jų gulėdavo po kokiu nors medžiu, apsipylusi ašaromis ir urgzdama iš negalėjimo ką nors pakeisti, draskydavo rankomis žemę, grauždavo žolės kuokštus, žvyrą, tepdavosi veidą moliu, pelenais, bet kuo, kas po ranka... Visados, visais laikais...“ (37 p).

Pasak autorę, moters nuolankumas, paklusnumas vyrui ateina iš seniausių laikų. Vyrai visais laikais turėdavo teisę lemti moterų likimus. Tuo tarpu moterų pašaukimas – rūpintis. „Jos pašaukimas rūpintis ir ji rūpinasi iki galo – ne savimi... Tikriausiai taip elgiamės nuo tų laikų, kai gyvenome Afrikoje ir iš molio drėbėme lūšneles. Jiems. Tada jie medžiodavo mamutus. Mamutai išmirė, o mes savo darbą tebedirbame – tebesirūpiname... Kažkas mus užhipnotizavo milijonams metų“ (59 p).

Matome jau įprastą vyro ir moters santykių modelį: visapusiškai neigiamas, nesupratingas vyras ir nelaiminga, kenčianti moteris. Vyras sielos ramybę randa kitos moters glėbyje (duktė ją vadina „bobše“), tačiau ar tikrai kaltas vien tik jis? Juk savo kliedesiuose gyvenanti moteris ne tik nesirūpina šeima, bet nesugeba pasirūpinti ir pati savimi. Visą gyvenimą pripratusi, kad sprendimus už ją priimtų kiti (vyras, anyta), moteris taip ir nesubręsta kaip stipri asmenybė, elgiasi tarsi globos reikalaujantis vaikas. Iki paskutinių romanų eilučių ja kažkas rūpinasi, sprendžia jos problemas (senas studijų draugas, dukra, negimusioji mergaitė). Manyčiau, kad romane kur kas skaudžiau atsiskleidžia ne kūdikio netekusios, bet silpnos, nesubrendusios moters gyvenimo tragedija.

Atramos ieškoma religijoje ir mene. Moteris lankosi stačiatikių bažnyčioje, meldžiasi prie trijų kankinių palaikų. Simboliškas poelgis: tikima, kad kankinę gali suprasti tik kitas kankinys. Moteris savo kančią suprasmina, suvokia ją kaip atpildą, bet po kurio laiko to pasirodo maža. Ji bando pasiduoti į policijos rankas, nes tvirtina padariusi nusikaltimą – nužudžiusi negimusį savo kūdikį. Nenubausta teisėsaugos institucijų, herojė pasiima plakatą, ant kurio užrašo „Aš nužudžiau savo dukterį“ ir išeina su juo į gatvę. Kitaip sakant, daroma viskas, kad kančia dar labiau paaštrėtų. Šįkart dėmesį atkreipti pavyksta – veikėja patalpinama į beprotnamį. Tačiau net ligoninė neišgydo moters nuo kliedesių ir pašnekesių su fantazijose egzistuojančia negimusia dukrele. Romanas pats pasufleruoja skaitytojui pagrindinę jame plėtojamą mintį – motinos kančia, kaip ir meilė savo kūdikiui – amžina.

Tik gaila, kad romane tos meilės tiek mažai, o kančios – tiek daug...

Vidmantė Jasukaitytė, AŠ NUŽUDŽIAU SAVO DUKTERĮ, Vilnius: Alma littera, 2008. – 208 p.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai