2010-02-04

Giedrius Vilpišauskas, VĖJAS NUO JŪROS, Kaunas: Eridanas, 2008. – 319 p.

Romano autorius Giedrius Vilpišauskas nėra žinomas rašytojas, kasmet pristatantis skaitytojams po naują savo knygą. Literatūros pasaulyje jis dar debiutantas, ne veteranas. Tačiau tokio sėkmingo debiuto, kokio G. Vilpišauskas susilaukė, pristatęs pirmąjį savo romaną „Vėjas nuo jūros“, jam tikriausiai pavydėtų ne tik jaunieji, bet ir daugelis vyresnės kartos rašytojų. 

Šią knygą perskaičiau suintriguota didžiulio jai skirtų pagyrų šleifo, besidriekiančio iš susižavėjusių skaitytojų lūpų ar internetinių užrašų. Kodėl tik tuomet? Atsakymas būtų paprastas –nesidomiu moksline fantastika, o šis kūrinys pirmajame puslapyje apibūdinamas būtent taip. Perskaičius galima pasakyti, kad romanas – tikrai fantastinis, tačiau jis kur kas labiau primena paprasčiausią, ne mokslinę, siaubo istoriją. Sutinku su paties autoriaus nuomone, išsakyta viename interviu: „Manyčiau, jog tai siaubo romanas su fantastikos elementais, nors panorėjus galima interpretuoti ir priešingai“.

Galima, bet neverta, nes varomoji romano jėga yra būtent autoriaus gebėjimas taip pašiurpinti ir suintriguoti savo skaitytojus, kad šie, nutvėrę šią neploną knygutę į rankas, nepaleidžia jos tol, kol neperskaito paskutinio sakinio. Ant knygos nugarėlės užrašyti žurnalo „Verslo klasė“ redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus žodžiai: „Ekranizuoti galima drąsiai. Stephenas Kingas kažin ar parašytų geriau“, nors reklamiški bei skambūs, bet tiesos juose yra – gąsdinti G. Vilpišauskas tikrai moka. Be abejo, lyginti literatūros naujoką su veteranu S. Kingu juokinga – pastarojo talentas išgrynintas daugelio metų rašytojo praktikos, o kūrybinį bagažą suskaičiuoti vargu ar pakaktų abiejų rankų pirštų... Na, bet reklama G. Vilpišauskui nekenkia.

„Vėjas nuo jūros“ – tradicinis siaubo romanas. Siužetu pasirinktas klasikinis modelis: trijulė jaunuolių (du vaikinai ir mergina) stovyklauja Dzūkijoje. Jie apsistoja prie ežero, kuris nepažymėtas jokiame žemėlapyje. Mistinėje vietoje ima dėtis keisti dalykai: girdimi neįprasti garsai, randami sumedėję žmonės. Svarbiausia tai, kad keliautojai vaikšto apie savo stovyklavietę ratais ir niekaip negali iš čia ištrūkti. Visus taškus sudėlioja miške rastas keistas įrengimas, su užrašu „TEMPORALINIS ZONDAS“ su šalia paliktu įspėjimu: „Sistemos pažeidimas. Apsauginis laukas aktyvus. Kitas techn. aptarnavimas: 2031.05.20“ (p. 36).

Pasirodo, kad „TEMPORALINIS ZONDAS“ skirtas kelionėms laiku (tą patvirtina po kurio laiko prie minėtos trijulės prisijungęs iš paleolito grįžęs mokslininkas Gintaras). Kažkam pažeidus zondo mechanizmą, apsauginis laukas įsijungia ir visi, pakliuvę į šią zoną, įkalinami joje kone trisdešimčiai metų. Veikėjų, įstrigusių šiame apsauginiame lauke, tikslas – žūtbūt pabėgti iš pažeistos zonos.

Tai padaryti nėra lengva, nes autorius sumaniai vieną po kitos kuria personažams įvairias kliūtis. Romane persipina mitologija, haliucinacijos, fantazijos ir siaubo elementai. Pažeistoje zonoje įstrigusius veikėjus gąsdina gyvojo kraujo ir aukų reikalaujantis mitinis Bevardis dievas, kankina klaikūs naktiniai košmarai, persipinantys su realybe. Pagrindinį veikėją persekioja vaiduokliška mažojo Algučio figūra, žaidžianti su keliautojais sadistinius žaidimus.

Klaikūs vaizdai pagrindinį herojų, banko tarnautoją Egidijų, kamuoja neatsitiktinai, mat vyrukas nevengia pasmaguriauti džiovintų „grybukų“. Tie grybukai – musmirės, kuriuose esantis muskimolis sukelia jam daugybę šiurpių haliucinacijų (juk čia – siaubo romanas!).

Matyt, romano veiksmas ne veltui vyksta Dzūkijos miškuose, nes veikėjai ne tik svaiginasi džiovintomis musmirėmis, patirdami siaubingas vizijas, bet ir patys virsta grybais. Autorius po vieną numarina visus antraeilius kūrinio veikėjus. Pasitraukimo iš gyvųjų pasaulio procesas atrodo taip: „Priėjau arčiau ir įsižiūrėjęs pamačiau, kaip iš žemės lenda šimtai, tūkstančiai plonyčių balkšvų siūlelių, virpančių, linguojančių į šalis. Man bežiūrint, jie ėmė pintis tarpusavyje, narpliotis į [...] liulantį balkšvą audeklą, kuris vis storėjo, tamsėjo, tapo rožinis. Audekle išryškėjo raudoni kapiliarai, kurie pulsavo, liejosi vieni su kitais, o pati medžiaga vis labiau darėsi panaši į dar trūkčiojantį mėsos gabalą, ką tik išrėžtą iš tebekvėpuojančio gyvio“ (p. 57).

Romanas psichologiškai įtaigus – siaubas jame puikiai dera su fantastinėmis vizijomis, įspūdį sustiprina iš mitologijos pasiskolinti žmonių aukojimo vaizdai, desertui pateikiama nelaiminga meilės istorija, pagardinta erotinėmis scenomis. Veikėjų paveikslai taip pat vykę, kiekvieno personažo charakteris skrupulingai apgalvotas. Romane yra vietų, kurias skaitant vaizdai ir asociacijos sąmonėje kyla taip lengvai, lyg žiūrėtum filmą. Ypač vaizdžiai autorius aprašo pagrindinio veikėjo vaizduotėje kylančias haliucinacijas: „Žiūrėk, burbuliukai! – ir su tais žodžiais jis užšoko ant vienos iš lentų, panardindamas moters galvą po vandeniu. Tos klykiančios akys toliau žiūrėjo tiesiai į mane iš po vandens, o nuo lūpų atsiskyrė sidabrinių burbuliukų gija ir nedelsdama nuskubėjo į paviršių“ (p. 43).

Žinoma, painiavos nėra išvengta, ir kai kuriuos (ypač paskutinius) puslapius tenka skaityti kelis kartus, mat autorius ne tik kankina savo veikėjus, vedžiodamas juos po Dzūkijos pelkes, bet ir leidžia pamatyti pasaulį vienas kito akimis. Romano pabaigą pasakoja nebe rubuilis Egidijus, o jo mergina Ramutė, kuriai taip ir nepavyksta išsigelbėti: „Geriau negalvoti. Antraip galiu pamanyti, kad yra kažkoks šansas. Gali gimti viltis, jog taip ir įvyks, ir iš tiesų jis sugebės kažką padaryti. Viltis, jog šįkart mirties pavyks išvengti“ (p. 319).

Gilintis į paslaptingojo zondo veikimą nepatarčiau – per daug painu, tačiau pasakojimas įtikinantis. Galiausiai faktų tikrinti ir nereikia, čia juk psichologinis siaubo, o ne istorinis romanas.

Patriotu vadinti G. Vilpišausko tikrai negalima – paslaptingi garsai, sklindantys nuo temporalinio zondo, primena Natali dainuojamą rusiško popso dainelę. Kodėl siaubo romanui pasirinktas toks banalus, šypseną keliantis kūrinys? Manau, kad autorius rinkosi šią melodiją ne dėl jos grožio, o dėl populiarumo. Retas nėra niūniavęs panosėje „Ветер с море дул“.

Kaip bebūtų, pirmas kūrybinis autoriaus „blynas“ neprisvilo. Net pradedu tikėti, kad lietuvių rašytojų sukurti mokslinės fantastikos ar siaubo romanai tikrai gali būti verti dėmesio.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2