2010-02-01

Žmogus teigia savo supratimą, išlieka nuoseklus savo teiginių ir argumentavimo rėmuose, ir neišsižada įsitikinimo, nors pripažįsta klaidingą kelio atšaką. Ar vienas gali sukurti tūkstantį skirtingų ir tarpusavy nesusijusių interpretacijų? Gali, jei tas vienas yra intelektualinis chameleonas. Tuo tarpu Leonidas Donskis taip ir išliko Žmogumi, gebančiu kurti, perkurti ir kūriniu lengvai pasidalinti. Dėl to jis sukelia visą vaivorykštę reakcijų. Žemų iki chtoniško pykčio ir priešiškumo. Aukštų iki olimpinio nušvitimo ir pritarimo. Ir viso paprasto, bet nemenkai žavaus šiųdviejų polių mišinio. Lieka pasvarstyti, kokia reakcija pasklis su naujausiuoju filosofo ir idėjų istoriko kūriniu.

Kodėl istorijos?

Naujausioji Leonido Donskio knyga „99 Baltijos istorijos“, išleista „Drukoje“ ir apipavidalinta Gyčio Skudžinsko, kėsinasi mus prikaustyt ištisom devyniasdešimt devynioms ir vienai istorijai. Sutikite, tai jau vienu dešimtadaliu „šacherezadiška“. Na, ir kas, kad pats autorius labiau linkęs savo kūrinį laikyti asociacijomis su žmonėmis, jų jausmais, vaizduote ir tapatybės kontūrais (p. 8). Mes mėgaujamės meistriškai sudėliotomis ir daug įspūdžio savy talpinančiomis istorijomis.

Nuo ko prasideda kiekviena istorija? Nėra vieno bendro vardiklio. Istorija prasideda pasakojimu, konteksto kūrimu, veikėjų pristatymu, paaiškinimu ar pasiaiškinimu. Kuo tik sugalvos istorijos pasakotojas. Ilgą laiką maniau ir tebemanau dabar, kad istorija prasideda pavadinimu – ir jei pavadinimas taiklus, tai ir istorijos gairės tampa labai aiškios.

Ką šįkart mums byloja L. Donskis? Atrodo, kad eilinį kartą keliamas miesto tapatybės klausimas. Aktualu, nes iki šiol dar ir nesugebėjom sau atsakyt, ką reiškia būti Klaipėdos gyventoju ir visais įmanomais būdais stengiamės temptis prie vienokio ar kitokio aiškinimo. Autorius dovanoja mums kitokias suvokimo ir tapatinimosi gaires, ne dirbtinai išskirtinį Klaipėdos mitą. Dar daugiau, knygoje per Klaipėdos prizmę pristatomi arba veikiau prisimenami iš tikro iškilūs veikėjai, kiekvienas kurių turi savo pasakojimą

Kokios istorijos?

Dabar trumpam įsivaizduokite mimą-ekvilibristą, einantį ant 25 cm pločio stogo krašto. Iš kairės mūsų šauniojo veikėjo laukia pusšimtis metrų kelio žemyn, o iš dešinės – saugus ir tvirtas stogo paviršius. Kadangi ekvilibristas dargi ir mimas, tai jis ir vaidina keliaujantis penkių cm pločio lynu, po kuriuo nieko daugiau tik stati ir neįsivaizduojamai gili bedugnė. Dabar tarkime, jog šį akrobatą filmuoja išmanus operatorius, kuris net pasipūškuodamas kuria iliuziją, kad mimas-ekvilibristas iš tikro balansuoja tarp gyvybės ir dviejų mirčių. O šalia operatoriaus dar tuntas specialiųjų efektų meistrų, stiprinančių regimą vaizdą lietumi, vėjais, žaibais ir kitokiais stichiniais trukdžiais. Visas mimo-ekvilibristo performasas filmuojamas tiesiogiai į nustėrusių žmonių ekranus ir sąmones.

Na, apgavystė juk tai ir ne kas kita. Tačiau toje apgavystėje slepiasi bent dešimtadalis tiesos. Už jos kabinasi tasai mūsų avantiūristiškasis artistas, nusisamdęs operatorių ir specialiųjų efektų meistrų. Jis bent dešimtadaliu turi tikėti tuo, ką daro, idant suaktyvintų savo virtualiuosius žiūrovus. O žiūrovai, kad ir nujaučiantys apgavystę, vis tiek suaktyvėja bent vienu dešimtadaliu. Ir to pakanka, žinant, jog mūsų smegenys tenaudoja menką dalį viso savo potencialo.

Tebus atleistas man šis viražas į šalį nuo pagrindinės temos. Tiesiog norėčiau atkreipti dėmesį, kiek gali nuveikti žmogus, šimtu procentų tikintis savo veikimu. Pažvelkime į tojo veikimo rezultatą.

Pirmiausia nevalia ignoruoti L. Donskio įdirbio analizuojant ir kritikuojant kultūrą. Leonidą Donskį visi puikiai pažįsta iš jo televizijos laidos „Be pykčio“, poleminių straipsnių spaudoje, mokslinių knygų, kur jis kelia aštrius tapatumo ir buvimo laisvu žmogumi klausimus. Visa jo analizė vykdome ne tuščioje beorėje erdvėje, o socialiniame kontekste. Tikėti L. Donskiu lengva, nes jis kalba iš savo patyrimo, vadinasi jis visu šimtu procentų tiki tuo, ka daro. “99 Baltijos istorijos” – tai gana glausta ir žaismingos formos kelionė po autoriaus tikėjimą.

Tad kas gi vis dėlto yra naujoji filosofo, kultūrologo ir socialinio kritiko knyga? Tarti, jog tai miesto legendų ir naratyvų apžvalga gana provincialu, nelyg itin dirbtinas susireikšminimas, apie kurį, tarkim vilniečiui, skaityt neįdomu. Nenatūraliau skaitytųsi gal tik istorijos apie lietuviškumo fenomeną pasauliniame kontekste. Todėl autorius surenka Baltijos istorijas. O kiekvienas regionas pirmiausia siejasi su žmonėmis. Taip mes iš naujo pažvelgiame, o gal ir susipažįstame su Jonu Griciumi, Stasiu Krasausku, Gintaru Grajausku, Benu Šarka, Rolandu Rastausku, Linu Poška, Liana Ruokyte ir kt. Žmones susieja erdvė ir vietovinės charakteristikos, kuriose jie veikia, tad šitaip pasakojama apie įvairias Klaipėdos vietas – džiazo barą „Kurpiai“, stovyklavietę „Žilvitis“, Klaipėdos Universitetą, Lietuvos krikščioniškąjį koledžą (LCC). Kad parodytų visa ko kontekstualumą, L. Donskis kaip visuomet pasitelkia milžinišką savo intelektualinio nomado patirtį ir koncentruotai į Baltijos regioną įlieja Georgą Birmaną, Vytautą Kavolį, Hannah Arendt, Immanuelį Kantą, Johanną Gottfriedą von Herderį, Aleksandrą Štromą, Ingmarą Bergmaną, Andrejų Tarkovskį - visų jų net nesuminėsi. O visi jie tikrai turi sąsajų su šiaurietiškąja mare nostrum.

Labai didelis dėmesys knygoje skiriamas jūros temai. Autorius teigia, kad savojo miesto, t.y. Klaipėdos ilgesį ypač aštriai išgyvena miestuose ant jūros kranto. Šitaip riba, skirianti žemę ir jūrą tampa metafiziniu riboženkliu tarp to, kur esi, iš kur atėjai ir kur pagaliau keliauji. Tai grynasis tapatumo pajautimas, tiki L. Donskis.

Štai todėl verta pažvelgti į dar vieną knygos ypatumą, kuris iki šiol buvo nutylėtas. „99 Baltijos istorijos“ – ne tik vaizdingi pasakojimai. Tai ir iškalbingi vaizdai, kuriuos camera obscura sukūrė ir knygai pateikė klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas. Šitoks iliustravimas nepadaro knygos fotoalbumu, kuriame istorija yra sau, o paveikslas – sau. Veikiau tai tiltas, vienas iš tų, kuriuos mėgsta tiesti pats L. Donskis. Tiltas tarp to ką patyrėme, galime pasakyti ir ką pamatėme, galime atvaizduoti. Gal ir neverta svarstyti, ar nesant, pavyzdžiui, gausių marinistinės tematikos iliustracijų, tekstą apie Visbį, Gotlando salą, Jeaną Paulį Sartreą Nidoje vis dar skaityčiau su tokiu pat įsijautimu. Įsijautimo ir natūralaus išgyvenimo buvo tiek, kad knygos be šių iliustracijų jau nebeįsivaizduoju. Ergo – autoriaus ir dizainerio sprendimas išlieka sveikintinu ir nekeistinu.

Kodėl dabar?

O kodėl gi ne? Juk kaipsyk dabar iš visų pakampių nyra klausimai – ką reiškia būti klaipėdiečiu, kuo ypatinga lietuviškoji kultūra ir visuomenė, kokios galimos jos įtakos į europinę kultūrą, kokie integraciniai pavojai ir privalumai tapatumui. Manykime, kad mūsų gyvenimas gana įdomus ir apgaulingas. Šiaip matantiems – beprasmis, matantiems ir besidomintiems – žavingai naivus, matantiems, besidomintiems ir analizuojantiems – vėl beprasmis, o matantiems, besidomintiems, analizuojantiems ir žaidžiantiems – žavingai subtilus. Šios gyvenimo dalyvių kategorijos, nors ir ne absoliučios, o kai kuriais atvejais ir neteisingos, vis dėlto suponuoja, kad „99 Baltijos istorijų“ autorius yra matantis, besidomintis, analizuojantis ir žaidžiantis. Ir nepataisomas optimistas, pasirinkęs kone tobulą laiką Klaipėdos, Lietuvos ir pasaulio žmogaus minčių bei tapatumų kartografavimui.

Jei aš galėčiau knygą kam nors rekomenduoti, tuomet patarčiau ją perskaityti klaipėdiečiui, nes joje – unikalaus tapatumo skleidimosi schema, kuriama klaipėdiečio, lietuvio ir pasaulio Žmogaus. Taip pat siūlyčiau ją kiekvienam lietuviui, nes joje – tarpkultūriniai tiltai, jungiantys tautinį išskirtinumą ir vertybinį universalumą, ir tie tiltai statomi lietuvio, pasaulio Žmogaus ir klaipėdiečio. Žinoma, paskutinė rekomendacija būtų skirta pasaulio žmogui, nes visa, kas išvardyta iki šiol – tai aukštoji žmogiškumo apraiška, verta patyrimo. Ištisų 99 Baltijos patyrimų.

G. Skudžinsko iliustracijos iš knygos "99 Baltijos istorijos"

Atgal Komentarai 1