2012-01-04

Ėmė ir pasirodė šeštasis prieštaringai vertinamo autoriaus Vilio Normano romanas „Beprotnamis“. Kuomet visi aplinkiniai panirę į masinę vartojimo psichozę ir liguistą, kone autofagišką savifiksaciją, nuolankus kritikas ir toliau ieško principingai nuostatoms prieštaraujančių veiksnių. Rado konfliktą Sirijoje. Rado Kim Jong Ilo neįvykstančias laidotuves. Rado trečiąją globalinės recesijos bangą. Betgi rado ir Vilį Normaną. Ir jo vėliausiąjį romaną „Beprotnamis“. Ir negalėjo nuolankusis kritikas nepermąstyti nei romano, anei praleisti progos ištardyti autoriaus.

Esu įsitikinęs, kad mums teko būti metaforiškame beprotnamyje. Kai kas vis dar patogiai jame gyvena. Bet Tu, parašydamas visas kliautis visais įmanomais rakursais, skiriesi nuo bendrumo.  Kas Tau yra beprotnamis? Psichuškė? Institucija, kuri užfarširavusi tave cukruje bando primesti ypatingą pasaulio suvokimo schemą? Bendras vardiklis, į kurį įsipaišo musulmonai, gėjai, nygeriai, katalikai-pedofilai, katalikai-ne-pedofilai, nepakrikštyti vaikai ir paskutinieji senoliai?

Beprotnamis tikrai nėra vieta, kur mes visi gyvename. Mano romane jis turi daug reikšmių – tai ir kritinė vieta, kurioje susiduri su kraštutiniu egzistencializmu, ir vieta, kur patenka kapitalizmo suluošinti žmonės. Tai ne ligoniai, tai tikri žmonės, draugiški, mieli, trokštantys supratimo, meilės, užguiti supistos sistemos, kuri bruka žvaigždžių kultą ir komerciją visame kame. Taigi, iš vienos pusės, tai vieta, kurioje susirenka tikri žmonės, iš kitos pusės, ten yra ir „sveikieji“ – psichiatrai, šiukšlės, atliekos. Nors gyvenime esu sutikęs nuostabių šio amato žmonių, bet aprašytoje vietoje tokių vos keli. Dauguma – robotai. Šalti, bejausmiai, ne gydantys, o žlugdantys.

Nenorėjau beprotnamio aprašyti iš M. Foucault perspektyvos kaip vietos, kurioje uždaromi „netinkantieji“. Taip nėra. Niekas žmonių prievarta dažniausiai nevaro. Žmonės čia ateina, nes neturi kur eiti. Nes kur gi tu eisi, jei visi keliai veda į žvaigždes? Tai yra, į darbo koncentracijos stovyklas.

Tu kalbi apie sveikuosius, „sveikuosius“ ir beprotnamio clientellą. Kas tuomet Tau, kaip rašytojui, yra „normalumas“? Kaip išvengti beprotnamio? Ar apskritai reikia jo vengti? T.y., ar beprotnamis yra akis atverianti institucija, vedantį į „normalumą“, ar tiesiog institucija sub speciea aeternitatis?

Normalumas yra visuomenės sukurta norma. Common sense. Bet aš nežinau, kas yra normalu. Man asmeniškai tai vis dar gana miglotas klausimas. Galėčiau tik pasakyti, kad normalu yra daryti viską, ką nori, jei nekenki kitiems. Nenormalumas – čia mano prasme – prasideda ten, kur atsiranda dirbtiniai socialiniai konstruktai, skirti disciplinuoti, valdyti. Visi matė „Matricą“, bet niekas nesuprato, kad čia ideologijos metafora. Mes visi dirbam mašinai, kuri mus siurbia ir tai vadinam „normalumu“. Beprotnamis neparodo tikro veido, nes jo tiesiog nėra. Nėra neideologizuoto pasaulio. Bet beprotnamis leidžia giliau pažvelgti į išmaniai sukonstruotos kaukės prigimtį.

Man Tavo knygos veikėjas yra įdomus vienu aspektu: kenčia jis ar nemėgsta beprotnamio? Kokios jo galimybės sąveikauti su holiwoodinio filmo Sucker Punch veikėja?

Nemačiau to filmo. Pagrindinis veikėjas kenčia, nes supranta, kad norėdamas išgyventi, turės tapti sistemos sraigteliu, dirbti nekenčiamą darbą. Jis – žurnalistas, todėl jo darbas gaminti šlamštą, teršti ir tuo pačiu nuodyti save. Vienas redaktorius – geras draugas – kartą man sako: „Vili, kodėl tu nori daryti ką nors kokybiškai? Daryk greitai, kad žmonės turėtų ką skaityti tualete“. Pagrindinis veikėjas neatlaiko įtampos, nes dar prisideda ir nelaiminga meilė. Jis nenori virsti robotu. Jo svajonė – rašyti. Jis panašus į mane. Idealistas, bet tvirtai žinantis savo norus. Jis kenčia, nes aplink jį pasaulis, kuriame viskas pigu, paviršutiniška ir lėkšta. Tai net banalu sakyti, bet taip yra. Norėdamas išlikti, tu turi tapti „sėkmingu“, „laimingu“, „turėti viską, ko nori“. Niekas nesupranta, kad už to slypi neviltis. Paaukoji laiką pragyvenimui. Esi milijardierius? Vadinasi, esi kvailys. Daugiausia, ką gyvenime gali pasiekti, tai išgyventi kelias akimirkas, kurios net jei yra amžinybė, niekada nenublanktų. Tik dėl to verta gyventi. Visa kita – tuščia ir beprasmiška. Žmonės didžiąją laiko dalį yra absoliučiai nelaimingi ir viskuo nusivylę. Tai gali patvirtinti net neurobiologai.  Mes pasmerkti nelaimingumo jausmui, vienatvei ir kančiai. Štai iš čia ir kyla tas neigimas – kiekvienas žurnalas aprašo laimingą, sėkmingą ir turtingą žmogų.  Ir tik aš galiu pasakyti: jie apgailėtini. Ne tik, kad nelaimingi, bet dar ir bijo būti nuoširdūs. Gerbčiau juos, jei prisipažintų, kad nesijaučia laimingi. Bet jie meluoja, nes bijo. Ir taip mes visi tampame svetimi, nes manome, kad parodyti skausmą – gėdinga. Gėdinga yra vaidinti laimę. Facebooke mane juokina žmonės, kurie amžinai giriasi kokiais nors „kas gali būti geriau?“ dalykais. Geriau visada gali būti. Bet kvailiai knygų neskaito. Idiotai laimingiausi žmonės žemėje (Lao Dzi).

Ar Beprotnamis (tiek kūrinys, tiek institucija) kartais nėra Tavo Pažadėtoji žemė, Eldoradas, ar bet kokia kita priebėga, kurioje Tu gali atskiesti savo cinizmą savosiomis romantiškumo pajautomis?

Keistas klausimas. Tai neromantiška vieta. Aš tą knygoje labai aiškiai ir ne kartą pabrėžiau. Ten labai daug skausmo. Juokinga, o gal absurdiška kalbėti apie Pažadėtąją žemę. Tai kančių kraštas. Bet ne viskas kančiose yra kančia. Man tai panašu į Neo iš „Matricos“ pabudimą, kai jis pamato Tikrovės dykuma virtusį pasaulį. Tik realybė ne tokia romantiška ir stulbinanti. Tas pabudimas – tai supratimas, kad viskas dirbtinai sukurta. Mes manome, kad tai dėl to, kad išgyventume. Taip buvo, kažkada, seniai seniai. Vėliau tiesiog labai preciziškai socialinis kontraktas buvo pakeistas socialine inžinerija. Ir taip visi tapom vienmačiais.

Gerai. Apie Tave. Tu esi matomas. Labai dažnai - nemėgstamas. Aš žinau, kodėl. Galiu išsakyti tris punktus. Egocentriškas. Maniakiškas. Peršokantis visą esatį, bet tai tik tavo-mano pastebėjimai. Pabandyk būti objektyvus ir iš šalies įvertinti savo kontroversiją?

Neneigsiu nieko. Nežinau, kaip yra iš tiesų, nes apie tai negalvoju. Darau tai, kas man atrodo svarbu. Darau daug greičiau ir geriau nei kiti, todėl esu nekenčiamas. Tauta dievina buhalterę, kuri oficialiai valdo šalį, bet nekenčia kiekvieno, kuris parodo, kokia buka yra tokia tauta. Aš reaktyvinis, kaip kartą pasakė Justinas Žilinskas. Bet man nesuvokiama, kaip galima nekreipti dėmesio į kito skausmą. Aš pavyzdžiui negaliu lankytis ligoninėse, nes kai matau kenčiančius žmones, sutrinku, dingsta visa arogancija. Ir labiausiai bijau, kad netapčiau dalbajobu, kuris nusispjauna į kitus ir dar ragina ką nors šaudyti. Nelaikau savęs geru žmogumi, esu padaręs tikrai niekšiškų dalykų, bet sąmoningai kenkti kitiems – ne mano stilius. Užgraužtų sąžinė.

Kaip Tau nenusvyra ranka – rašyti? Tu rašai elementarią publikaciją – ant tavęs pyksta. Tu rašai apsakymą – ant Tavęs pyksta dvigubai. Tu parašai romaną – ant Tavęs pyksta septyngubai. Iš kur tiek energijos kaskart dėti b.?

Rašau, nes tai viskas, ką sugebu. Nieko daugiau nemoku. Esu absoliučiai visur netikęs. Galiu mąstyti ir sumąstyti ką nors įdomaus, bet praktikoje iš manęs mažai naudos. Ir nors niekas, beveik niekas nepalaiko mano siekio rašyti, aš semiuosi jėgų iš vaikiškos svajonės susikurti tokį pasaulį, koks man patiktų. Manęs neveikia kritika, nes labai anksti išklausiau visus keiksmažodžius savo atžvilgiu. Dabar jau net neįdomu. Aš tikiu, jog vieną dieną sukursiu tai, apie ką visada svajojau. Nesakysiu, kas tai bus, bet kol pajėgsiu, tol eisiu link šio tikslo.

Kuo kvėpuoji? Tiksliau, kas Tave įkvepia naujom idėjom? Lokalinis debilizmas? Globaliniai marazmai? O gal Tu įkvėpimą randi pastarųjų dviejų sinergijoje? Ar vis dėlto esama kokio trečiosios-septynioliktosios jėgos, kurios išduoti nei nori, nei gali?

Mane įkvepia pats pasaulio stebuklas. Tai, kad kažkas yra, o ne yra niekas. Žmonės, kurie nestudijavo filosofijos, to nesupranta ir nesupras. Tikimybė, kad mes čia esame, yra nulinė. Mes iš principo paneigiame gamtos dėsnius. Mane įkvepia mokslas, menas, filosofija, - visa tai tobula. Ir aš noriu sukurti kažką, kas bent maža dalele pagražintų šiaip jau gana niūrų nuobodžių ir pilkų žmonių pasaulį. Kai kuriu, esu super laimingas.  Rašyti man – didžiausias iš visų stebuklų, po Žmogaus stebuklo, na, gerai, ir po meilės.

Mokslas, menas, filosofija – tai niūrokas įkvėpimas. Jei Tu juos laikai šviesiais, - tai tavo pasaulis turėtų būti mažų mažiausiai tamsesnis?

Nesuprantu, kas stebukluose gali būti niūru? Čia tavo pasaulis niūrus, jei ten, kur didžiosios paslaptys, didieji darbai, didieji stebuklai, matai niūrumą. Kiekvienas menininkas, net F. Beigbederis pripažįsta, kad tik tokie dalykai gyvenimui ir suteikia prasmę. Mokslas – tai ne kvailas kalimas kažkokių beprasmių faktų, o mąstymas, kaip paaiškinti EPR paradoksą, kuris įrodo, kad įmanomas didesnis nei šviesos greitis, tai mąstymas apie daugybės realybių teoriją, kuri absoliučiai moksliškai tiksli, tai mąstymas, kodėl mes sugebame pažinti tik nedidelę kvantinio pasaulio dalelę. Menas – tai patirtys, kurios pakylėja daug labiau nei narkotikai. Tie, kas skaitė knygą, kuri juos tiesiogine prasme supurtė kaip žemės drebėjimas, niekada nežiūrės pigaus TV šlamšto. Filosofija – tai visko apibendrinimas. Pavyzdžiui, klausimas, ar galimas Dievo egzistavimas? Kaip susilieti su esybe, kuri sukūrė Visatą? Ką ta esybė galvotų apie niekingas skruzdėles, žmones? Arba – kaip gyventi, kad gyvenimo pabaigoje tvirtai žinotum, jog neištiks Ivano Iljičiaus likimas ir drąsiai pasakysi: mirtie, ateik, aš jau žinau, kad neįmanomas yra mano elektrocheminių procesų virsmas į dar nepažintas daleles ir t.t.t.t.t. Nepranokstama.

Tavo iniciatyvos dažniausiai būna agresyvios. Neminėsiu pavyzdžių, nes galiu būti iškastruotas. Bet ar Tu savo agresyvumą (ne AGRESIJĄ, o AGRESYVUMĄ, ergo - Intensyvumą, Hiperkritiškumą, Perdėtą Pyktį), galėtum paaiškinti? Ar tai tiesiog yra Tavo būtis, kurią kiekvienam dera bent jau protu suvokti?

Agresyvumas yra forma pasilinksminimui. Man juokinga, kai kas nors mano, kad aš rašau piktas ir paniuręs. Kai esu piktas ir paniuręs, nieko nedarau. Visiškai – arba einu pasivaikščiot, arba nusigeriu. Reikia suprasti, kad viskas priešingai – šviesūs tekstai dažniausiai gimsta tamsiomis valandomis. O be to, man patinka emocijos, intrigos, rizika. Lietuviai bailūs, bijo išsišokti, rėžti kažką, kam nepritartų niekas. Nors, tiesa, kuo toliau, tuo labiau stengiuosi vengti agresyvumo, dabar praktikuoju absurdišką juodąjį humorą. Nenoriu įžeidinėti žmonių. Nes niekam šiame pasaulyje nejaučiu neapykantos.

Ačiū už atsakymus. Kad Tau ir toliau sektųsi. Arba kad Tau sektųsi. Tiesiog.

Taip pat skaitykite: Vilis Normanas: „Daugelis psichinių ligonių yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi“ >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1