2010-09-06

Rugpjūčio mėnesį Širvintų rajone, Maskoliškėse, į meno frontą dešimtą kartą susirinko neprofesionalieji kūrėjai. Šios iniciatyvos spiritus movens Dainiui Gintalui klausimus uždavė Ramūnas Čičelis.

Kodėl akcentuojate Maskoliškių meno fronto mažumą? Ką Jums ir dalyviams reiškia buvimas nedideliais?

Ar gali būt frontas ar meno frontas didelis, kai jame, kai šisai tik pradėjo krutėt, 2000 metais, tebuvo trys dalyviai – tuometinis savivaldybių specialistas Sigitas, logistikos atstovas Tomas ir aš. Tais metais vasarą įžengėm į mano sodyboje pūpsantį tvartuką, kuriame nebuvo nei murzinų gyvuliukų, nei šnerves kutenančio jų mėšlo tvaiko, tik vargšas šelmeninės kregždės lizdas prie balkio prilipęs, ir tas apleistas. Atrodo, ims tuoj ir atsilipins, atsiknos iš tos nevilties, kad  niekam nebereikalingas. Liūdna vienok, graudulys net širdį nudiegė. Ir gerai, kad nudiegė, nes  jauna širdis greit pasipurtė ir sušuko – ne, liūdesiui ir kapų tylai nepasiduosim, niekingu sandėliu šitos patalpos nepaversim. Akimirksniu prisiminiau, kaip prieš kelias dienas su Tomu buvom užlipę į trobos palėpę ir joje atradom krūvas batų. Jie per ilgą laiką buvo taip išsiklaipę, pavirtę tokiom keistom figūrom, visokiais monstriukais, kad pasirodė verti eksponavimo. O tam reikalinga galerija. Prisiminiau tai ir sušvito, kad va čia, šitam tvarte ir bus galerija! Tvarto galerija. O jei jau bus galerija, tų batų nuo palėpės tikrai neužteks, reiks ją kažkuo laikas nuo laiko užpildyt. Duot jai vaizdelių. Tad nusprendėm, kad artimiausiu metu susibursim ir tų vaizdelių sukursim. Taip viskas ir prasidėjo. Kitais metais su krūvele skaptavimo įrankių ir vinių prie mūsų prisijungė poetas Benediktas Januševičius, taigi buvom keturiese. Paskui kituose frontuose dalyvių pamažu daugėjo. Kol galų gale išaugom iki aštuonių. Bet tai jau, matyt, riba. Prie upės stovi pavėsinė su dideliu ąžuoliniu stalu ir suolais abipus. Tad kai valgom, sėdim po keturis ant kiekvieno suolo, čepsim kaip paršiukai, keturi vienoj pusėj, keturi kitoj – ech, smagumėlis, jaukus harmonijos pojūtis aplanko. Tikras pusiausvyros triumfas. Jei dalyvių būtų daugiau, būtų ir ankštoka, ir disbalansas kažkoks rastųsi. Be to, ir galerija ne guminė – kur visos bandos darbus sutalpintum. Galų gale nesinori virst nei kolūkiu, nei palaida bala. Kai dalyvių nedaug, neapleidžia jaukumo pojūtis. Tada nepameti artumos ir brolystės jausmo su kitais dalyviais. O toks buvimas, neskubrus pabendravimas, mums, meno frontininkams, yra pats svarbiausias. Rezultatas gi, nors į jį tikrai nespjaunam, tačiau čia, mano galva, vaidina antraeilį vaidmenį. Tad ir dėl šios priežasties, ne tik dėl nedidelio dalyvių skaičiaus Maskoliškių meno frontas yra mažasis.            

Kaip Maskoliškės susijusios su Jumis? Ką ši vieta reiškia asmeniškai? Kaip ji kinta Meno fronto metu?

Maskoliškės man ir mano šeimos tapo antraisiais namais. Mes kaip nenuoramos čigonai – vienuose namuose ilgai neužsisėdim, vis kraunamės mantą ir blaškomės – tai Vilnius, tai Maskoliškės. Čia jau dvylika metų mūsų sodyba su šimtamete rąstine troba ir simpatišku svirneliu, o šalia teka nuolat besimainanti ir ties mūsų sklypu akmeninga Širvintos upė, kuria plaukia ne tik gamtos turistai, bet duodasi ir ondatros, ir bebrai. Vėlyvais vakarais ar naktimis sėdint prie laužo, kai šie bumbteldavo nuo stataus kranto į vandenį, apimdavo kažkoks mįslingas, gal kiek net nejaukus jausmas, kad esi apsuptas paslaptingų gyvių, kurie šalimais nardo juodam nakties vandeny, tave jaučia, o tu jų pamatyt negali – tada juokaudavom, kad velniai maudytis atėjo. Panašiai į velnius naktimis, bent jau anksčiau, palėpėj duodavosi šeškai, kurie negailestingai pjovė mūsų kaimynės Filomenos vištas ir įžūliai kakojo prie mūsų trobos durų. Dabar vištų jinai nebeaugina. Ir šeškų kažkaip nebesigirdi. Bet užtai kaip smagiai pasigirsta virš upės vagos staigiai pralekiančio lyg reaktyvinį varikliuką įsijungusio paukštuko cykavimas. Atsimenu, pralėkė tas paukštukas vieną kartą, o taip garsiai cypauja tarsi rėkia, kad visi laumžirgiai ar antys trauktųsi iš kelio, paskui dar, o vėliau pamačiau tolėliau jį tupintį ant šakos virš upės, bet įžiūrėk kad geras plika akim...ir mano smalsumas galų gale mane atvedė į parduotuvę pirkti žiūronų, kad galėčiau įžiūrėt, kas ten per vienas toks garsingas. Kai pamačiau jį per žiūronus, net žagtelėjau – toks nedidukas, o spalvų milijonas! Toks tas mūsų tulžys. Panašiai buvo ir su volunge, kai išvydau ant beržo – patinėlis tikras tropikų paukštis! Jo geltona spalva – net trykšta. Kalbėdamas apie paukščius noriu pasakyt, kad Maskoliškės mane vėl sugrąžino prie sparnuočių, kuriais buvau susižavėjęs, bet daugiau knygiškai, būdamas vaikas, kada atpažindavau visus paukščius Tado Ivanausko knygoje „Pasaulio paukščiai“. Mūsų troba – tikra sapnų trobelė, tad tęsiant paukščių temą, prisimenu sapną su kraugerišku gandru, kuris į savo lizdą, sukrautą ant Tvarto galerijos kraigo, atsitempė teliuką, o iš sparnų jam kyšojo dalgiai, kuriais ir dorojo jo mėsą. Kitame sapne mačiau krūvas kranklių, vienas jų – ryškiai raudonomis akimis. Na o poetas Žilvinas Andriušis, kurio laukiau atvykstančio į sodybą, man apsireiškė ančiasnapio pavidalu. Žodžiu, tikras Maskoliškių siurrealizmas, kurio netrūksta net ir pasiklausant mūsų kaimynės, močiutės, kaip mes ją vadinam, Filomenos pasakojimų. Pavyzdžiui, ji pasakojo, kad kitoj pusėj upės gyveno toks vyrukas, kuris išsiskyrė su simpatiška žmona ir vedė kokią tai kreivą šleivą ir dar šveplą, ir toji jam pagimdė mergaitę – su apžėlusiu lyg šuns veidu – neva jo žmona nėštumo metu buvo šunio išgąsdinta. Tą atseit ir tuometinio Leningrado daktarai patvirtino. Bet laikui bėgant jie mergaitę išgydė – veidas tapo lygus gražus, tada toji pradėjo kaip kalė su bernais duotis. Ir dabar turi du vaikus. O tėvas vargšas baisiai išgyvendamas dėl tos jos ligos, ją į Leningradą bevežiodamas, širdį pagadino ir jaunas pasimirė. Štai kaip. O ta mergina įsispaudė vienam mano eilėraščių, antrojoj mano knygoj „Boa“, kurios nemažą dalį esu parašęs būtent čia, sodyboj, pasitraukęs vienatvėn. Kaip ir didžiąją dalį teksto libretams, skirtiems mono operai „Izadora“ bei muzikiniam mono spektakliui „Džiokeris.“ Taip kad Maskoliškės many užima labai didelį dvasinį plotą – ši vieta man ir zoo parkas, ir ornitologijos draustinis, ir gyvenimo istorijų lobynas, ir kūrybinė irštva, ir sapnų sala, ir mažasis rojus...tik va, būtų gerai, kad žolė lėčiau augtų, tai iš viso rojus būtų...o dabar kaip reikiant tarkuot ją reikia, panašiai čia kaip su slibinu kovotum – nukerti galvą, o ji vis viena atauga. Na o meno fronto metu ta žolė kenčia jau ne žoliapjovės dantų, o nuo dažų ir terpentino. Nuo trypiančių tai vieno, tai kito frontininko, tapusio pašėlusiu šokėju, kojų. Mat fronto metu iš S-70 garso kolonėlių nuolat skamba muzika, kartais tokia, kad kuris nors, apsvaigintas ir jos, ir gamtos kvaitulio, ima suktis ir trypti kaip dervišas. O prie upės esančios pavėsinės tarsi milžiniška dervišo sijono atplaiša tarp dviejų medžių išsiskleidžia balta burė – ekranas, ant kurio rodomi filmai. Žodžiu, vakare po atviru dangumi atsidarome kino teatrą. Taip kad į gamtos erdvę ryškiai ima veržtis kultūra.  

Ar Meno fronto mūšyje gali dalyvauti bet kas? Kokie reikalavimai?

Bet kas dalyvauti tikrai negali, mat meno frontas – tai ir pakvailiot, ir atidžiau prie vizualiųjų  menų prisiliest nusiteikusių draugų ir bičiulių sueiga. Tai gana uždaras buvimas privačioje erdvėje, o ir parodos atidarymas Tvarto galerijoj su fronto pabaigtuvėm skiriamas mūsų artimiesiems, draugams, draugų draugams ir pažįstamiems. Kadangi jokių projektų nerašom, organizuojamės savo pačių lėšomis ir gera valia, prieš nieką atsiskaitinėt nereikia, tad renginys, sakyčiau, yra kamerinio, pusiau uždaro pobūdžio. Šventė sau ir draugams. Kalbant apie pačius dalyvius, pats pagrindinis reikalavimas, kurio paprastai visi laikosi su didžiausiu malonumu, kad vyrukas į meno frontą atvyktų be žmonos ar draugės, kuri gali gana stipriai veikti psichologinį klimatą, kažkiek kaustyti jo mintis ar veiksmus, trikdyti jo kelionę į sulaukėjimą ar sugyvulėjimą gerąja prasme. Taigi yra svarbu, kad Maskoliškėse netrukdomai atsivertų galimybės vyrams atsipalaiduoti nuo žmonų, tėvams – nuo vaikų, žmonėms – nuo sociumo. Ir pamažu įsidūkt, perjungti sąmonės failus, kad prapultų teptuko ir drobės ar bet kokios kitokios medžiagos, iš kurios galėtum ką nors sukurt vizualaus, kompleksas ar baimė. Mat mūsų fronte dalyvauja iš esmės neprofesionalai. Tai yra dar vienas reikalavimas. Tačiau jis nėra toks griežtas. Pavyzdžiui, užpernai pas mus kaip viesulas įsiveržė dailininkas ir fotomenininkas Valdas Gilius, kuris atsivežė kokius tris šimtus litrų įvairiaspalvio statybinio akrilo, nes norėjo, anot jo paties, pasitaškyt su bičiuliais poetais. Ir ką gi – buvo super. Ant pievos išsitiesėm didžiulius atgyvenusius reklaminius tentus, pasiruošėm dažus, užsileidom G.Sviridovo siuitą „Laikas, pirmyn!“ – ir prasidėjo tikra dažų orgija. Kaip kokie išprotėję teletabiai tais dažais taškėmės, dūkom, griuvinėjom, voliojomės – o šventas sublimacijos šėlsme – ir mūsų sielos tapo tyros! Laikinai, žinoma. Mes susitepėm, kad apsivalytume. Tikrai buvo gera. O po tam tikros pertraukos tentai dar buvo pataškyti su šiokia tokia racionalumo doze, paskui juos apdorojo lietus ir vėjas, ir iš viso to išėjo visai įdomus visuotinio šėliojimo rezultatas – didžiuliai tašistiniai psichodeliniai paveikslai. 
 
Kokios armijos dažniausiai susiremia Meno fronte? Kas laimi?

Visos tos armijos, mano manymu, kaunasi frontininkų galvose. Jose patys plačiausi laukai. Pirmiausia tenka nugalėti įprastinių sociumo taisyklių ir kasdienių įpročių chimeras, trukdančias laisviau prasiveržti fantazijoms. Ypač tai aktualu tiems, kurie dirba ne kūrybinį, o administracinį ar technologinį darbą. Paskui reikia susiremti su minėtų kūrybinių kompleksų ar baimių kariauna, kai, tarkim, į rankas paimi tą patį teptuką ir dažus, prie kurių nebuvai prisilietęs visus metus. Ir tada tuos kompleksus tenka pamažu apžaisti, o baimes užglostyti tam tikra dzin-budistine ironija bei šelmišku atsipalaidavimu. Paskui atitinkamas nemokšiškumas, gal tiksliau, rankos atgrubimas kaunasi su noru kažką įdomaus sukurti, patenkinti savo vizualines užgaidas. Sunku, kai to ilgą laiką nedarei. Ir čia toli gražu ne viskas pavyksta. Tarkim, tapai iš vaizduotės kokį šunio snukį ir matai, kad jis labiau panda, o ne šuo. Arba kitas bando gana rimtos nuotaikos paveiksle sudėt akcentus, tarkim, ant moters akių, o jos išeina žvairos. Tada smagiai pasikvatojam. Žodžiu, kokie ten mūšiai bebūtų, laimi gera nuotaika. O kaip gi gali būti kitaip, kai mus aplanko geroji fėja, vardu Terapija.  

Kokios mūšių taisyklės?

Egzistuoja nerašytos ne tiek mūšių, kiek buvimo Maskoliškėse taisyklės. Valgyk ką nori, gerk kiek nori. Daug ir riebiai keikis – taip apsivalo siela. Lazdavok kitus, bet nepamiršk pasijuokt ir iš savęs – ir būsi išganytas. Nors iš tiesų pagrindinė taisyklė yra ta, kad nėra ten jokių taisyklių...  

Kaip dešimtimi sakinių aprašytumėte Tvarto galeriją?

Dešimt tai dešimt. Pradėsiu nuo to, kad tvartą pastatė Jonas Vilkevičius, atsivežęs rąstus iš savo apgriuvusio namo iš Vinkšnabrasčio, kuriame neseniai lankiausi ir sutikau jo sūnų Vladą, visų giriamą kaip puikų šaulį. Tvarto galerija turi visą galerijai reikalingą puikią apšvietimo sistemą, kurią sukonstravo dabartinis vienos ministerijos pareigūnas Sigitas. Jos sienojai nukarstyti senais voratinkliais, kurių per daug nevalome, kad galerija neprarastų savo „tvartiškojo pavidalo“. Deja, kai kurie rąstai jau visai pavargę, todėl galerija, nenorėdama sugriūti, jau prašosi meistro rankų. Jos grindis kiekvienais metais stengiamės nukloti šienu – tad viduje tvyro jaukus šviežio šieno kvapas. Palubėse kabo didžiulė iš alaus bambalių ir bambukinių lazdų sukonstruota ir makroflekso oda padengta įspūdinga Maskoliškių Venera, o ant vienos išorinės sienos pakabintas kartonas su nutapytu žaismingu kiauliuku – mūsų meno fronto logotipu. Stogas iš šiferio, ne itin patikimas, nes lakštai kartais pasislenka, tad atsiveria skylės. Tvarto galerijos įkūrimu iš svečių labiausiai džiaugėsi minėtasis V.Gilius, įkūręs Druskininkuose galeriją „Sofa“, kurioje esam eksponavę savo darbus. Šios galerijos garbei Tvarto galerijos vidury stovi sofa. Į tvartą įžengęs mano draugas prancūzas iš Bordo Isidore‘as Krapo, puikus dailininkas, kurį pažįsta nemažai lietuvių dailininkų, pareiškė, kad tai pati puikiausia galerija, kokią pasauly yra matęs. Na va jau ir dešimt.

Ar nesuklysčiau, sakydamas, kad Maskoliškių meno frontas - tai vidurys tarp profesionaliųjų menininkų ir kičo dirbėjų?

Na dėl tų klasifikavimo lentynėlių ir bandymo mus kaip pleištą įsprausti tarp kažko – čia jau bus sudėtinga. Jau vien dėl to, kad mūsų darbai gana nevienaverčiai – vieni, pavykę, savo išmone ar net išpildymu gana arti profesionalų, juoba kad esu matęs profesionalų darbų, kurie labai jau nugeibę ir neįdomūs, be jokio sprogstamojo užtaiso. Kiti mūsų darbai gal ir prastesni, bet tikrai nėra tokie lėkšti ir sentimentalūs kaip kičas. Plius kičas, vizgindamas savo uodegą, stengiasi įtikt vidutiniam skoniui ir stengiasi žūt būt parsiduoti kaip prostitutė. Jei kičo „etalonu“ laikysim paveikslus, kuriuos pardavinėja Pilies gatvėje ar jos prieigose, tuos nusaldintus sintetinius peizažėlius ar kosmetines nuogales, arba paveiksliukus su prilipintais gintaro gabaliukais, tai tarp mūsų darbų, kad ir kokie jie bebūtų, tokių dalykų sunkiai surasi. Jie vis viena turi charakterį. Nemažai frontininkų darbelių, mano galva, artimi art brut, arba brutalaus meno, kurį kūrė įvairūs marginalai neprofesionalai ir kurių darbais labai domėjosi Jeanas Dubuffet, stilistikai ar dvasiai. Taip pat nemažai darbų artimi arte povera, skurdžiojo meno, braižui, kai frontininkas iš įvairiausių daikčiukų, rastų sodybos teritorijoje, sukurpia kažkokį netikėtą objektą. Puikiu šios stilistikos pavyzdžiu laikau Žilvino Andriušio Garvežiuką, padarytą iš senoviško obliaus ir kitų detalių, atstojusių garvežiukui ir kaminą, ir ratukus. Taip kad velniai žino, kuriam vidury, ar kuriam pakrašty mes esam. Žinau, kad meno fronto metu, rugpjūčio mėnesį, mes esam Maskoliškėse – tikrai žavioj vietoj susirenka žavi kompanija. Atvažiuokit – pamatysit. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2