2010-06-22

Toliau – tyla?

Mes norime, kad į kiekvieną viešai pristatomą diplominį darbą būtų žiūrima rimtai, kaip į bet kurį kitą profesionalioje scenoje rodomą spektaklį. Mes norime, kad mus pripažintų pilnaverčiais teatrinio vyksmo dalyviais, norime būti matomi, analizuojami ir vertinami. Tokius tikslus atvirai ir atkakliai deklaravo jau trečiąjį kartą vykusio debiutų festivalio „Tylos!“ rengėjai ir dalyviai. Nusprendę, kad baigiamųjų darbų pristatymo Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos auditorijose jiems nebepakanka, jaunieji ir ėmėsi organizuoti festivalį, turintį tapti savotišku tiltu į profesionalaus teatro sceną.

Apskritai, sprendimas pačioje vasaros pradžioje per dešimtį dienų Vilniuje parodyti daugiau nei dvidešimt spektaklių primena finansinę savižudybę. Todėl nieko nuostabaus, kad atkeliavus vasariškiems karščiams didžiuma festivalio spektaklių buvo rodomi pustuštėse salėse. Tačiau tai – ne didžiausia problema, visu savo baisumu atsiskleidusi debiutų festivalyje „Tylos!“. Manyčiau, kad  bene labiausiai jaunuosius debiutantus turėjo nuliūdinti ne tiek nedidelis žiūrovų skaičius, kiek apatiška ir nesuinteresuota jų pačių kolegu – dabartinių ir galbūt būsimųjų – pozicija. Bet čia, mano galva, gerokai bendresnio pobūdžio bėdos, apsėdusios visą Lietuvos kultūros ir meno sektorių. Galima tik spėlioti, kodėl studijas baigiančiais ir į profesionalaus teatro rinką ateinančiais žmonėmis visiškai nesuinteresuoti daugelio teatrų vadovai, režisieriai ar aktoriai? Be galo norėčiau klysti, tačiau bijau, kad po šios pakankamai kuklios apžvalgos „Tylos!“ festivalio dalyviams gali tekti prisiminti chrestomatinę mirštančio Danijos princo frazę. Toliau – tyla... Šiuos žodžius jauniesiems nesąmoningai taria mūsų teatro kritika ir ypatingai jaunieji jos atstovai, labiau nei savo kolegų spektaklių vengiantys, turbūt, tik griebtis plunksnos. Ko vertas su teatro esamuoju laiku, su sava scenos meno praktikų karta nesusiduriantis teatrinio vyksmo vertintojas ir analitikas – nežinia. Aišku tik tiek, kad tokiai situacijai tęsiantis, mūsų teatro (ir apskritai kultūros) mechanizmas nėmaž nenustos buksavęs. Ir ar galime tuomet skųstis nepakankamu valdžios dėmesiu, jei net patys sau esame nebeįdomūs?

Šiemetiniame festivalyje pristatytų spektaklių programą, kaip retą plačią ir margaspalvę, įsprausti į kokius nors rėmus – be galo sudėtinga, o gal ir neįmanoma. Trys skirtingo profilio jaunųjų teatro menininkų grupės –  režisieriai, aktoriai ir lėlininkai – savaime reikalauja ir skirtingo požiūrio taško. Prisipažindamas, kad organizaciniai rūpesčiai, be galo suspaustas ir šiaip ne itin patogus festivalio tvarkaraštis neleido apsilankyti absoliučiai visuose debiutantų spektakliuose, vis dėlto pamėginsiu prieiti tam tikrų apibendrinimų ir nubrėžti bent jau bendriausias šių metų festivalio gaires.

„Tylos!“ festivalio pagrindinėje programoje (dalis festivalio renginių vyko ir Kaune) prisistatė net trys LMTA baigiantys kursai: magistro studijas baigęs režisierių kursas (vad. R. Tuminas), „Trupe liūdi“ pasivadinę vaidybos bakalaurai (vad. V. Bagdonas) ir po ilgos pertraukos vėl akademiją baigęs būrys aktorių-lėlininkų (vad. A. Latėnas). Kol kas, bent jau peržiūrėjus studentų baigiamuosius spektaklius, panašu, kad šiuos tris kolektyvus sieja tik entuziastingas tikėjimas teatru savyje ir savimi teatre. Ir čia jau galime brėžti takoskyrą, nes tiek jaunųjų kūrėjų meninės-estetinės pažiūros, tiek artimiausios perspektyvos pernelyg daug sąlyčio taškų neturi.

Tirpstantys kasdienybėje

Paskutinysis lėlių teatrui surinktas kursas LMTA baigė prieš maždaug dvi dešimtis metų, tad natūralu, kad naujosios aktorių-lėlininkų kartos buvo laukta itin entuziastingai. Dar prieš baigiamuosius egzaminus buvo aišku, kad didžioji dalis kurso papildys Vilniaus teatro „Lėlė“ kolektyvą, o dar keletas „nutekės“ Kauno lėlininkams. Būtent teatruose, mano galva, šiemetiniams absolventams ir prasidės tikrasis profesijos subtilybių pažinimas, nes kol kas jaunųjų pademostruotas specialybės išmanymas kelia daug abejonių. Iš dalies čia turbūt kaltas ir dabartinis studijų programos modelis, kuomet studentai du metus mokomi bendrojo aktorinio meistriškumo ir tik nuo trečiojo kurso kryptingai rengiami darbui su lėlėmis ar objektais. Galbūt dėl to neretai kildavo įspūdis, kad didžioji dalis studentų (kurse – 17 žmonių!) taip ir liko pakankamai gerai neišmananti nei vieno, nei kito. Nemažą dalį kaltės turėtų prisiimti ir kurso vadovas A. Latėnas, matyt, skyręs nepakankamai dėmesio elementariausių aktoriaus amato pagrindų mokymui, galiausiai, studijų programos tobulinimui ir adaptavimui prie specifinių lėlininko specialybės reikalavimų. Šiuo atveju, tik kurso vadovas gali atsakyti, kodėl bakalauro studijas baigę aktoriai turi milžiniškų problemų su scenos kalba ar paprasčiausiu teksto suvokimu. Netikiu, kad šis kursas toks nepajėgus, koks įspūdis galėjo susidaryti stebint spektaklius „ŠEKSRYSAP, t.y., Šekspyras“ ar „Privati valda“, toks neįdomus ir net apatiškas, koks pasirodė „Žaliojo žąsinėlio teatre“. Juolab, kad kartkartėmis pilkos nuobodynės sieną vis dėlto pramušdavo vieno ar kito aktoriaus, regis, intuityviai „pagauta“ situacija, intonacija ar gestas. Pvz., scenos kalbos spektaklyje „ŠEKSRYSAP“  jaunųjų aktorių šėliojimą, dainas ir muzikavimą scenoje staiga nutraukia mirtina tyla, prigęsta šviesos ir rimtu veidu skaitomi Shakespeare'o sonetai kaip mat įgauna tokį poetinį patosą, jog vietomis tampa sunku ir kėdėje išsėdėti. Kodėl karnavališkumas taip tiesmukai, be jokio „antro dugno“ meginamas derinti su lyrika – neaišku. Ir tik Giedrės Giedraitytės skaitomame sonete, skirtame atgrasiam įsimylėjėliui, atsiradusi ironija sužibėjo scenine tiesa ir publikos veidus kaip mat papuošė tokios pačios tikros šypsenos. Panašiai nutiko ir spektaklyje „Žaliojo žąsinėlio teatras“, scenose, kurias pristatė Simonas Storpirštis ir Jonė Dambrauskaitė. Tačiau tai tik epizodai, individualios aktorių intuicijos nulemti dalykai. Bet intuicija – dievo, o ne akademijos dovana. Aktorine pajauta grįstas darbas scenoje, fantazijos išlaisvinimas – pirmųjų kursų prerogatyva. Kas atsakys už tai, jog šis lėlininkų kursas lig šiol scenoje tėra tik išvaizdus ir muzikalus, jog iš esmės liko pirmo ar antro kurso lygyje?

Deja, nepavyko pamatyti kitų lėlininkų diplominių darbų, bet vis vien norėčiau iškelti spektaklių atrankos į baigiamųjų darbų programą klausimą. Kodėl mėginant pristatyti aktorių profesijos išmanymą egzaminų komisijai buvo parodytas spektaklis „Privati valda“, lyg tyčia sukurtas taip, kad aktoriai turėtų kuo mažiau galimybių parodyti save ir savo gebėjimus? V. Mazūro režisuota „Privati valda“ visai neblogai žiūrisi kaip statiškas, monumentalus teatro dailininko kūrinys ar tiesiog judančių paveikslėlių seka, bet visa ši plastikinių šiukšlių, vamzdžių ir milžiniškų kaukių instaliacija akivaizdžiai varžo aktorius, trukdo jiems laisvai, nekeliant teatrinę iliuziją griaunančio triukšmo, judėti, galiausiai, aiškiai ir raiškiai kalbėti. Iš vienos pusės suprantu šio spektaklio reikšmę: studentai mokėsi dirbti su objektais, bandė prisijaukinti apibendrintą vaidybos stilių. Iš kitos pusės, ar prasminga dar neišmokius abėcėlės imtis aiškinti stilistikos ypatumus? Ir apskritai, ar tikrai verta  komisijai pristatyti tai, ko studentas nemoka? Taip galėtų pasielgti tik kerštingas, abejingas arba nesuvokiantis situacijos vadovas. Juolab, kad ir septynių (jaunieji lėlininkai pristatė net 8 spektaklius) pasirodymų komisijai būtų per akis.

Bene labiausiai intrigavęs, tačiau ir stipriai nuliūdinęs aktorių-lėlininkų spektaklis – Algio Mikučio režisuotas „Žaliojo žąsinėlio teatras“, kuriame be jau minėtų scenos kalbos ir teksto suvokimo problemų atsiskleidė ir pedagogo darbo su aktoriais bėdos. Sunku tikėtis, kad tekstą supras ketvirtakursis studentas, jei jo esmės nesuprato nei pats spektaklio režisierius. K. I. Gałczyńskio minidramų tekstai, kaip ir dauguma ankstyvojo absurdo pavyzdžių, nepaisant universalaus probleminio lygmens, pagrįsti parodijiniu žvilgsniu į to meto aktualijas, ir prašyte prašosi reviduojami. Balto ekrano ir jame animuojamų spalvingų lėlių principas leistų pasakyti daug teisybės apie save ir šiandieną, tuo tarpu A. Mikučio spektaklyje vaidinamos, kaip man pasirodė, šiaip personažai ir šiaip situacijos. Net ir Šarūno Datenio atlikta „Hamleto“ parodija buvo kažkokio neaiškaus Hamleto parodija. Aišku, mūsų režisieriai retai užsuka į teatrą kolegų darbų pasižiūrėti, bet žiūrovas natūraliai klausia: kodėl neieškoma santykio su, pvz., jau kultiniais tapusiais Nekrošiaus ar Koršunovo pastatymais? Juk baltasis ekranas suteikia galimybę pasišaipyti ir iš mūsų meistrų! Ar tai pernelyg didelė šventvagystė? Bet jei režisierius nedrįsta liestis prie esamojo laiko, kam reikalingas tokiam teatrui šiandienos žiūrovas? Ar tik tam, kad galėtų paploti, paūbauti ir paaiksėti pagal avanscenon nešamus plakatus su instrukcijomis? Ar tikrai jaunieji lėlininkai tokie dieviškai mandagūs, jog aštriausia, ką scenoje jie gali pasakyti, tai slaviškas keiksmas iš penkių raidžių? Belieka palinkėti, kad artėjančių magistro studijų metais ar dirbami teatre jaunieji scenoje taptų gerokai aštresni, laisvesni, įgautų tam tikros kūrybinės agresijos. Vargu ar kam gali būti įdomus užsisklendęs, pats savimi besibodintis jaunas aktorius. Būtent šiems žmonėms rizika „ištirpti“ ramioje valstybinio teatro kasdienybėje – išties nemaža.

Bis daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai