2010-02-02

Po to, kai sausio 27-ąją pasaulį paliko vienas iškiliausių XX amžiaus literatūros autorių amerikietis Džeromas Deividas Selindžeris, taip pat žinomas tiesiog Dž. D. Selindžerio (J.D.Salinger) vardu, vėl prabilta apie niekada nepublikuotus jo rašinius, kurių esą turėtų būti tikrai nemažai. Nors "Rugiuose prie bedugnės" autorius po 1961-ųjų oficialiai taip  ir neišleido nė vieno savo kūrinio, rašytojo aplinkos žmonės spėlioja, kad jis buvo parašęs nemažai prozos, nors apie kūrinių buvimo vietą pats vengė kalbėti.

Rašytojo dukra Margareta Selindžer (Margareth Salinger) savo memuaruose "Svajonių gaudyklė" ("Dream Catcher" - angl.) prisimena, kad tėvas sąžiningai ir stropiai kiekvieną rytą net po kelias valandas skirdavo rašymui. Esą kartais savo kabinete prie rankraščių jis praleisdavęs ir visą dieną. Paklaustas, ką veikia, Dž.D.Selindžeris atsakydavo, kad dirba prie naujausių knygų ir net parodydavo rankraščius, tačiau niekada neleisdavo kūrinių skaityti. Margareta tikina, kad jos tėvas rašė romaną apie Glasų šeimyną - garsiosios novelės "Puiki diena bananinei žuviai" ("A Perfect Day for Bananafish" - angl.) tęsinį.

Po rašytojo mirties dienraštyje "New York Times" atspausdintame jo nekrologe užsimenama, kad Kornišo mieste, Nju Hempšyro valstijoje, esančio banko seife saugomi dviejų darbų rankraščiai, tačiau Dž.D.Selindžerio dukra įsitikinusi, kad užrašų knygų, kuriuose rašytojas kaupė savo kūrinių juodraščius, turėtų būti kur kas daugiau. "Visi žinojo, kad tėvas rašė itin greitai, todėl neabejoju, kad per penkis izoliacijos nuo visuomenės dešimtmečius jis kūrinių parašė daugiau nei du. Beje, tėvas ne kartą užsimindavo, kad po jo mirties nepublikuoti kūriniai turėtų būti išleisti be jokio papildomo redagavimo. Neįsivaizduoju, koks gali būti tų kūrinių likimas", - pasakoja jo duktė Margareta.

Dž.D.Selindžeris žaibiškai išpopuliarėjo po to, kai 1951-aisiais pasirodė jo romanas "Rugiuose prie bedugnės", kuris buvo parduotas 250 tūkstančių kopijų tiražu. Rašyti jis pradėjo dar gyvendamas gimtajame Niujorke ir besimokydamas vidurinėje mokykloje. Prieš išeidamas kariauti Antrajame pasauliniame kare, kelis savo pirmuosius apsakymus jis spėjo išleisti žurnale "New Yorker", kuriame, beje, vėliau buvo spausdinami ir kiti naujausi jo kūriniai. 1948-aisiais, pasibaigus karui, jis grįžo prie prozos ir išleido kritikų išliaupsintą novelę "Puiki diena bananinei žuviai". Vėliau parašyto romano "Rugiuose prie bedugnės" sėkmė prikaustė prie Dž.D.Selindžerio personos milijonų žmonių dėmesį, kuris rašytoją vargino. Išleidęs dar kelis darbus - novelių rinkinius "Devynios istorijos" ("Nine Stories" - angl.) (1953) ir "Frenė ir Zojė" ("Franny and Zooey") (1965) bei kelis apsakymus, 1965-aisiais jis žurnale "New Yorker" išspausdino savo paskutinę novelę "Hepvortas 16. 1924-ieji" ("Hapworth 16, 1924").

Iškart po to rašytojas atsiskyrė ir išsikraustė gyventi į atšiaurią Nju Hempšyro valstiją, o žinios apie jį buvo labai skurdžios. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis teisme susikovė su savo biografu Janu Hamiltonu (Ian Hamilton). Kitą kartą jo vardas vėl nuskambėjo spaudoje devintajame dešimtmetyje, kai savo memuarus nusprendė parašyti jo duktė Margareta ir buvusi meilužė Džoisė Meinard (Joyce Maynard).  

Manoma, kad dabar, po rašytojo mirties, turės paaiškėti nemažai faktų iš jo atsiskyrėliško gyvenimo - laukiama ne tik slėptų rankraščių publikavimo, bet ir biografinio filmo ir bent kelių Dž.D.Selindžeriui artimų žmonių memuarų.

Parengta pagal užsienio spaudą:
http://entertainment.timesonline.co.uk/tol/arts_and_entertainment/books/article7008061.ece

Atgal Komentarai 2