2010-03-15

Kovo 10 dieną Šiaulių universiteto bibliotekos konferencijų salėje įvyko renginys – „Justino Marcinkevičiaus kūryba – lopšinė žodžiui, kalbai, Lietuvai“ – skirtas poeto Justino Marcinkevičiaus 80–osioms  gimimo metinėms paminėti. Renginį organizavo UNESCO Šiaulių klubas, LKD Šiaulių skyrius, Šiaulių universiteto biblioteka. Gausiai susirinkę jubiliato kūrybos gerbėjai pamatė poetinę kompoziciją, išgirdo ir akademinį, ir poetinį  žodį.

Renginį pradėjo Šiaulių estrados teatras, autentiškai ir profesionaliai atlikęs originalią  poetinę kompoziciją pagal Justino Marcinkevičiaus „Mažąsias poemas“ („Meilės poema“, „Ugnies poema“, „Vandens užkalbėjimas“, „Hommo sum“). Aktoriai priminė pagrindines Marcinkevičiaus poezijos temas, o jų vaidyba buvo nuoširdi, kaip ir jų skaitomi tekstai. Teatro vadovas ir spektaklio režisierius Juozas Žibūda pasveikino visus su poeto jubiliejumi, su artėjančia Kovo 11-ąja, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  diena.

Į aktorių sukurtą poetišką atmosferą įsijungė ir Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros dėstytojai – doc. dr. Irena Baliulė ir dr. Nerijus Brazauskas. Pirmoji prelegentė nubrėžė istorinį kontekstą, kuriame gimė Marcinkevičiaus poezija.   Pirmoji poeto knyga „Prašau žodžio“, poema „XX pavasaris“ – tai galimybė kalbėti savo balsu, mąstyti apie jaunam žmogui svarbius dalykus. Septintajame dešimtmetyje  poeto  kūryboje pastebimas posūkis į tautos,  istorijos, kultūros atmintį (poema „Donelaitis“, draminė trilogija etc.). Pranešimo pabaigoje literatūrologė priminė „Dienoraštį be datų“ (1981), kurio pagrindinis  motyvas – atmintis – ypač aktualus šiandien, kai švenčiame poeto 80-metį.  Įvairių kartų žmonės, skaitydami Justino Marcinkevičiaus poeziją, tarsi dalyvauja autoterapijos seanse: atsimena, atpažįsta, vėl išgyvena, sugrįžta, įvertina ir eina pirmyn.

Nerijus Brazauskas pranešime „Kas sukūrė poetą Justiną Marcinkevičių?“ aptarė poezijos populiarumo priežastis, jos poetikos ir recepcijos ypatybes. Populiarumą, anot jo,   lėmė poezijos tematika, daiktai-simboliai,  antitezės,  rimavimo būdas, istorinis kontekstas, empirinis skaitytojas. Tai yra emocijomis, patetiniu pakilumu ir bendrumo jausmu grįsta meditacinė poezija, kuriai dažnai pritaikyta religinių žanrų (maldos, pamokslo, litanijos) poetika, – sakė pranešėjas.  Marcinkevičiaus poezija šiandien ir ateityje gali būti svarbi kaip tekstas, fiksuojantis ir reflektuojantis lietuvių sąmoningumo  istoriją, –  teigė literatūrologas.  Jis aptarė poezijoje užfiksuotą fizinį ir psichologinį lietuvio išėjimą iš kaimo, agrarinio mąstymo atsisakymą, praeities adoravimą, religijos refleksiją, patriarchalinės visuomenės modelį.  Pranešimo pabaigoje Marcinkevičius, perfrazuojant patį poetą, buvo pavadintas styga iš Kudirkos violončelės.

Poetinę aurą vėl sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė, paskaičiusi Marcinkevičiaus poezijos. Aktorės ir poeto žodis rado atgarsį klausytojų širdyse, o tai byloja jubiliato poezijos galią. Galbūt šiandien Lietuvos žmogui vėl reikia tų universalių vertybių, tų tiesų ir tos patirties, glūdinčios  Marcinkevičiaus poezijoje. Jos aruodą – poeto išleistas knygas – buvo galima pamatyti bibliotekos parengtoje parodoje. Bet daugumai susirinkusiųjų poeto knygų nereikėjo priminti – jos tebėra jų širdyse. Vėliau Marcinkevičiaus apdovanojimus  priminė viena šio renginio iniciatorių – prof. dr.  Genovaitė Kačiuškienė. Renginys baigėsi simboliniu aktu –UNESCO Šiaulių klubo prezidentas Robertas Obrikis perskaitė sveikinimą ir  pakvietė  visus pasirašyti. Šis  sveikinimas bus perduotas jubiliatui.

Taigi Justino Marcinkevičiaus jubiliejus tapo gera proga ne tik pagerbti poetą  ir aptarti jo kūrybą, bet ir susimąstyti apie lietuviui brangius dalykus. Apie žmogaus bei tautos laisvę, kuri „ne valiavimuose ne šūkiuose ne odėse // mūs atodūsiuos ji matosi ir girdisi“.

Atgal Komentarai