pateikiame tekstus iš Kultūrpolyje kelerius mėnesius vykusių kūrybinių rašymo užsiėmimų

Jis, iš šizofrenikų kronikų

2009-05-11

Jis skaitė laikraštį. Manau, kad apie gėles ir namų ūkį. Aš sėdėjau šalia. Jo pilkas kostiumas man kėlė nuobodulį.
- Žinai,- prakalbo jis, taip staiga, kad perėjo šiurpas per nugarą.- Manau, kad orchidėjos pačios baisiausios gėlės.
- Žinote, o man jos pačios gražiausios, - nusišypsojau jam, parodydama, kad jis kreipiasi ne į tą žmogų šiuo klausimu. Ir tada pažvelgiau į priešais sėdintį žmogų, jis kažkaip keistai žvelgė į mane. Jis vilkėjo geltoną megztinį, rankoje laikė akinius.
- Kas? Ir jums orchidėjos pačios baisiausios gėlės? - paklausiau jo su panieka, o jis dar klaikiau į mane įsispoksojo. Manau, kad jo žvilgsnyje mačiau užuojautą.
- Aš nieko neišmanau apie orchidėjas, nesu jų matęs, - atsakė jis po kurio laiko, nusukdamas akis į langą.
Pilkakostiumis pasisuko į mano pusę ir prakalbo:
- Aš Gvidas.
- Helena, - nenorėjau vėl ką nors ne tokio pasakyti, nes vieną žmogų jau išgąsdinau.
Geltonamegztinis lėtai atsisuko į mane ir nežymiai šyptelėjo:
- Tomas, malonu, - tas jo „malonu“ skambėjo neužtikrintai, bet pasijaučiau šiek tiek jaukiau, kad bent nebežvelgė taip keistai kaip į nesveiką.
- Man irgi, - nusišypsojau jam atgal.
- Man ne, - staiga pasakė Gvidas. Tada aš jau nieko nebesupratau, Tomas net nežvelgė į Gvidą, o į jo pasakymą visai nereagavo. Lyg jam būtų nerūpėję.- Žinot, aš lipu.
- Ei, kur? Mes gi skrendam!- sušukau, mane pradėjo gąsdinti šių abiejų nepažįstamų vyrų keistas elgesys.
- Helena, nusiraminkit, viskas gerai, mes skrendam, bet greitai jau leisimės, nusiraminkit, - mane laikė už rankų Tomas, jam turbūt buvo visai vienodai ką kalbėjo Gvidas, man toks jo abejingumas  visai  nepatiko...
- Hm... Tai šizofrenija, - ramiai, dusliu balsu mano pasakojimą pertraukė psichologas.
Aš buvau kambarį, gulėjau ant gulto. Kambaryje: kėdė, stalas, langas, psichologas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai