Trumpasis tapybos kursas. Vyriškoji tapyba

Su vyriškąja tapyba yra viskas aišku. Apie ją jau (antipodo principu) išdėstyta feministinės tapybos skyriuje.

tapyba10

Vyriška, griežtai tariant – maskulinistinė tapyba ir į tapomą objektą (tai gali būti nuoga ar apsirengusi moteris, saulėgrąžų puokštė ar raudonai mėlynas peizažas) čia žiūrima kaip į aistrą tenkinantį objektą. Vyriškosios tapybos apologetai (tai gali būti ir dažnai būna net moteriškos lyties menininkai) tapydami siekia savęs patenkinimo, mentalinio ir fizinio orgazmo, kurį dažnai pajunta teptukais (falo simboliais) tapšnodami, daužydami, glostydami ir kitaip glamonėdami drobės ar kartono paviršių.

Vyriškoji tapyba (priešingai feministinei) niekuo nemanipuliuoja ir nieko nekeri. Vyriškoji tapyba primena savitikslį ekshibicionizmą. Auka (tai yra žiūrovas) nėra kaip nors gluminama ar šokiruojama. Rodantysis (vyriškas tapytojas) tiesiog rodo – jam smagus yra pats rodymo procesas, pats rodymas. Štai kad ir pavyzdinis vyriškosios tapybos atvejis – Ričardas Bartkevičius: jis tapo, mojuoja teptuku (kaip falu), apsinuogina (žinoma, kad šiuo atveju ne kūniškai, o dvasiškai) ir dėl to jaučia orgazmui prilygstantį malonumą.

Parašykite komentarą