Trumpasis tapybos kursas. Negražioji tapyba

Kadangi negražioji tapyba yra estetiškosios (gražiosios) tapybos priešingybė, tai ir esminiai jos ypatumai yra negrožis, kurio tvinkte pritvinkę negražiosios tapybos apologetų kūriniai.

Užtenka prisiminti Paryžiaus saloną ir jį iš vidaus savo negražia (salonininkų požiūriu) tapyba sprogdinusius impresionistus, kad suvoktume, jog bjaurumas turi šimtus atspalvių ir niuansų. Visgi negražiąją tapybą galima pažinti tiek iš bjauriai pateiktos materialiosios, tiek iš konceptualiosios tapybos pusės. Vienas, štai, nesugeba drobės normaliai užsitempti (ir paveikslų kampuose susidaro seniokiškos raukšlės), kitas blogai sukomponuoja pačią kūrinio kompoziciją arba paveikslą ekspozicinėje erdvėje, ar demonstruoja sąmoningą, konceptualų negražumą anatomijos ar socialinio, politinio ir pan. konteksto neišmanymu.

Iš tikrųjų ir Alonas Štelmanas, ir ypač Justinas Vaitiekūnas bei Jovita Aukštikalnytė viską puikiausiai išmano. Ir ypač puikiai žino, kas yra graži, estetiška (sic!) tapyba. Todėl šie autoriai kuria tariamai negražią tapybą. Negražumo esmė ir prasmė slypi (iš tiesų kaip tik ne slypi, o atsiveria) tapybinių nervų, kraujagyslių ir raumenų demonstravime. Gražiosios tapybos atstovus galėtume palyginti su kultūristais, kurie, išsitepę kvapniaisiais aliejais, demonstruoja savo žvilgančią odą ir po ja slypinčius bicepsus ir panašiai, o „negražieji“ – kuo tikriausi natūralistai. Medikai ir zoologai, atveriantys slaptuosius veikimo mechanizmus, visą mėšlą ir purvą, kuris taip pat yra neatskiriama net tokių gražių gyvūnų, kaip briedžiai ar danieliai, sudedamoji gyvenimo dalis.

Parašykite komentarą