Trumpasis tapybos kursas. Feministinė tapyba

Tapyba yra vyrų reikalas. Kad nebūtume apkaltinti seksistine nuodėme, turime argumentuoti Vakarų tapybos (tiksliau – viso meno) istorija ir Luce Irigaray (bei kitų feminisčių) kertiniu teiginiu, jog turbūt kelis tūkstančius metų moterims nebuvo skirta jokios aktyvios pozicijos ir jos arba įkūnydavo kokias nors abstrakčias sąvokas, arba (dažnesniu atveju) būdavo vyriškos aistros objektu.

Turint omenyje tai, kad žodis „tapyba“ lietuvių kalboje yra moteriškos giminės, galima teigti, kad pati tapyba įkūnydavo moterį kaip vyrų tapytojų aistros ir brutalios prievartos tikslą. Tad visgi feministinė tapyba balansuoja ant šiokios tokios oksimorono (kaip kampuotas apskritimas) ribos, jeigu neturėtume omenyje to, kad netgi mūsų dienomis ir net gana emancipuotose bendruomenėse tapyba egzistuoja kaip išraiškos priemonė, kaip pagalbinis įrankis ir panašiai. Iš to išplaukia logiškas teiginys, kad feministinė tapyba egzistuoja ten, kur pranyksta pati tapyba kaip kalba. Ar tiksliau – kad neįsinarpliotume į metalingvistines pinkles, feministinė tapyba egzistuoja ten, kur tarsi pranyksta jos pačios kūnas (drobė, dažai, skiedikliai ir panašūs maskulinistiniai fetišai) ir lieka tik vagina.

Feministinės tapybos apologetės (kad ir Laisvydė Šalčiūtė ar Monika Furmanavičiūtė) rodo mentalines pizes. Natūralu, kad tai yra į vyriškąją auditorijos dalį orientuota kūryba. Tegul ir neigiant maskulinizmą, su juo diskutuojant arba koketuojant. Feministinė tapyba seksistiškai manipuliuoja vyrais – juos trikdydama, glumindama arba kerėdama. Analogija tarp feministinės tapybos ir Odisėjo tarp sirenų yra akivaizdi. Nes priemonės ir tikslai yra beveik tie patys.

Parašykite komentarą