Trumpasis tapybos kursas. Estetiškoji tapyba

Estetiškoji tapyba, kaip sako pats pavadinimas, yra graži. O grožis, pradedant Platonu ir kitais graikais, žinia, yra konvencialus dalykas. Vienam (tapytojui) gražu yra viena, kitam – kita. Vienam gražu yra supuvę tvarto vartai, kitam – gražuolė, besišukuojanti plaukus.

Estetiškąją tapybą, kad ir kokia idėjiškai bei ideologiškai skirtinga, įvairialypė ir prieštaringa būtų, vienija puikiai sutvarkyti techniniai parametrai – nepriekaištingai nuobliuoti ir suleisti porėmiai, lygiai, it kareivio uniforma ant kūno, užtempta drobė, tegul ir ne visuomet patys brangiausi, tačiau nepriekaištingi (tiesiog geri bei gražūs) rėmai.

Vilmantą Marcinkevičių, Sigitą Staniūną, Algį Griškevičių – tokius unikalius ir nepakartojamus, tokius nepanašius ir netgi prieštaringus – būtent ir jungia geri potėpiai, brangūs dažai (žinoma – ryškios spalvos, bet ne FC mėlyna ir ne FC žalia) bei geri, gražūs visomis prasmėmis rėmai. „Mes jums įrėminsime viską, – deklaruoja estetiškosios tapybos apologetai. – Netgi pačią estetiką.“

Parašykite komentarą