Trumpasis tapybos kursas. Dekoratyvioji tapyba

Dekoratyvumas yra be galo plati sąvoka bei apibrėžimas. Dekoratyvus yra ir neolitinis ornamentas beveik dešimties tūkstančių metų Çatalhöyüko namų polichromijoje, ir minimalistinė Barnetto Newmano kompozicija (kad ir 1967-ųjų Voice of Fire nacionalinėje Kanados galerijoje Otavoje).

Dekoratyvus tapybos kūrinys – tai toks, kuriame emocija ir intelektas yra paversti geometrine figūra. Toji geometrija gali būti visokeriopa – euklidinė, analizinė, hiperbolinė (Bolai-Lobačevskio) ir visokia kitokia.

Įdomu, kad vienas svarbesnių dekoratyviosios tapybos elementų – tiesiog struktūrinis vienetas – yra lakas. Dekoratyvumui tapyboje atstovaujantieji (dažniausiai) savo paveikslų paviršius yra linkę lakuoti arba padengti kitokiais apsauginiais sluoksniais. Jeigu jie taip nedaro, tai padaro pats laikas ir kitokios objektyvios aplinkybės – štai būtent toks (suaižėjęs ir krakeliūromis it Marso kanalais išraižytas) yra 1915-ųjų Kazimiro Malevičiaus Juodasis kvadratas Tretjakovo galerijoje Maskvoje.

Visgi tapytojai-dekoratyvistai (tik nepainioti su monumentalistais!) linkę viską dekoruoti, puošti ir net tatuiruoti (o ką, tatuiruotė – tai juk ir yra puošmena!). Štai Miglė Kosinskaitė dekoruoja pačią kompoziciją ir bet kurį vaizduojamą objektą, Aloyzas Stasiulevičius dekoruoja kompoziciją (mažiau dėmesio skirdamas objektui, nors pripažinkime, kad stasiulevičiškas Vilnius neturi nieko bendro su tikruoju Vilniumi – kaip yra mažai kas bendro tarp lietuviškojo Vilniaus ir lenkiškojo Wilno), tuo tarpu Ray Bartkus tapyboje dekoruoja objektą (tai, ką vaizduoja), mažiau dėmesio skirdamas kompozicijai. Štai jums trys dekoratyvinės tapybos stadijos, kurių gradaciją lemia proporcijos tarp tapybinės kompozicijos ir vaizduojamo objekto.

Parašykite komentarą