Trumpasis tapybos kursas. Akademinė tapyba

Lengviausia yra sakyti, kad akademinė tapyba yra tapati klasicistinei. Taip, broliai Caracci čia būtų rimtas argumentas. Tuomet akademinė tapyba – tai toji, kuriai vertybė iki šiol yra Michelangelo tvirtumas, Tiziano ir Coreggio koloritas, Raphaelio grakštumas, Leonardo subtilumas.

Tačiau mūsų dienomis akademinė tapyba gali būti bet kokia – ir moderni, ir postmoderni, ir komercinė, ir nekomercinė. Esminis vardiklis yra taisyklė. Tapyba, susaistyta taisyklių, kanonų ir dogmų, yra akademinė.

Žygimantas Augustinas ir Paulius Juška yra du akademinės tapybos antipodai. Vienas (pirmasis) ieško laisvės akademizmo apsuptyje, kitas atsiduoda, leidžiasi išprievartaujamas akademizmo, vergiškai jam tarnauja, džiaugiasi vykdydamas akademinės dogmatikos reikalavimus besąlygiškai ir be jokių kompromisų. Studijinis piešinys tegul nebūna panacėja suvokiant šių dviejų tapytojų kūrybą, visgi jis atlieka savotiško nekaltybės diržo funkciją. Tai kaip antsnukis, neleidžiantis išsivaduoti, kaip skafandras, apsaugantis nuo pašalinių (keliančių asociacijas su jutiminiu pasauliu bei didžiąja intuicija) įtakų. Studijinis piešinys kaip kiautas galbūt atskleidžia ir šių dviejų akademinių antipodų stiprybes bei silpnybes. Viena vertus, Ž. Augustinas yra laisvas jam suteiktų gebėjimų dėka, jis krypsta link konceptualizmo, kita vertus, P. Juška yra virtuoziškesnis formaliąja prasme, tačiau jo tapyba įgauna vis daugiau ir daugiau dekoratyvumo bei išorinių puošmenų.

Parašykite komentarą