MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Postmodernioji tapyba

Apibrėžti postmoderniąją tapybą yra nepalyginti sunkiau nei moderniąją – dėl paties postmodernizmo kaip reiškinio sudėtingumo ir miglotumo. Tačiau galima interpretuoti postmoderniąją tapybą remiantis pačių sąvokų etimologija.

tapyba2

Pirma, postmodernizmas vystosi iš modernizmo. Taigi, bambagyslė yra nenukirpta. Visokie sezaniški dalykėliai, percepciniai subtilumai egzistuoja, tegul ir paslėpti po dideliu, galingu POST sarkofagu. Antra, jis vystosi po jo (modernizmo) ir atrajoja modernizmo žolę. Tačiau kartu yra nuėjęs daug toliau ir daug giliau. Modernizmas yra gana seklus, lyginant su postmodernizmo gyliu. Tą postmodernią duobę pagilino  Foucault, Baudrillardas, Fukuyama ir visi kiti. Trečia, visgi tai yra tapyba. Dažo, drobės ar molberto čia gali ir nebūti nė kvapo, bet tų komponentų – ypač tepimo proceso, bent užuominos (kad ir išnašose) visgi egzistuoja.

Prisipažinsiu, kad pradžioje suglumau, kai, paprašytas pateikti kelis postmoderniosios tapybos atstovų vardus, Ignas Kazakevičius nurodė Alekso Andriuškevičiaus, Gintaro Znamierovskio ir Patricijos Jurkšaitytės pavardes (bei vardus). Manyčiau, kad nė vienas iš jų nėra postmodernus siaurąja prasme. A. Andriuškevičius daugiau konceptualiosios, G. Znamierovskis – akademinės, o P. Jurkšaitytė – dekoratyviosios tapybos atstovai. Kita vertus, pradėjęs mąstyti ir samprotauti, priėjau prie išvados, kad postmoderniais šiuos tapytojus galima vadinti dėl jų pasirinkto vaizduojamojo objekto. O tas jų vaizduojamasis objektas ir yra pats postmodernizmas. Tai yra praktiškai neįmanoma apibrėžti postmodernizmo esmės (tegul tai daro kiti) tapyboje (kaip tik iliuzionistai ir aiškiaregiai nutuokia, kas slypi lagamino viduje), bet labai paprasta įžvelgti jos išorinį sluoksnį, aplipdytą (tartum kelioninį lagaminą viešbučių ir lėktuvų kompanijų lipdukais bei banderolėmis) postmoderniomis citatomis, strategijomis bei taktikomis. Tokie tad yra ir visi trys minėtieji autoriai – kuo tikriausia postmodernioji Trejybė, triada, atliekanti savo postmodernią misiją įvairiausių kultūrinio konteksto objektų pagrindu bei analize. 

Ši publikacija yra projekto „Meno terminalas. Tapybos leksikonas-etiketažas. I dalis“ dalis

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika. Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse. Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą