MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Nekonvencinė tapyba

Nekonvencinė tapyba yra akademinės tapybos antipodas. Tai bet kokia tapybinės raiškos rūšis, kuriai negalioja jokie išankstiniai reikalavimai ir taisyklės. Žinoma, galbūt net nėra tokios tapybos (ir bet kokios žmogiškos veiklos formos), kuri nesaistoma kokių nors vidinių ar išorinių įsipareigojimų.

tapyba4

Nors galima nurodyti ne vieną socialinę tapytojų grupę, kurios visgi neveikia konvencijos. Tai vaikai, psichiniai ligoniai, savamoksliai. Ir kai kurie profesionalūs tapytojai. Tad nekonvencinę tapybą galima skaidyti į sąmoningą ir nesąmoningą. Nes juk Petriukas (4 m.) tapymo taisykles laužo to nežinodamas, o Dubuffet ar Tapies – žinodami. Kitas dalykas, kad kai kurie subjektai tą nežinojimą taip pat paverčia taisykle.

I. Kazakevičius man į ausį pašnibždėjo trijų „nekonvencionalų“ – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Gvido Latako, Šarūno Saukos – vardus. Kuo tikriausia nekonvencinės tapybos skalė, einanti nuo minuso (MKČ) per nulį (GL) į pliusą (ŠS). Universalumas (1) yra pirmoji nekonvencinės tapybos priežastis. Tam, kad būtum nekonvencinis, geriau būti jurgeliu meistreliu, barbe devyndarbe, daryti kelis amatus ir menus – tuomet situaciją jauti ir matai iš šono. Tam, kad būtum nekonvencinis (2), turi būti lyriškas – deklamuoti eiles, klausytis lakštingalų ir šiaip būti „božij aduvančiku“. Tai nuoširdumas, apie kurį paprastai nekalbama, nes galima nusikalbėti. Tam, kad būtum nekonvencinis (3), dera būti šiek tiek ciniškam. Ironija, cinizmas, weltschmerzas – būtinos nekonvencionalumo sąlygos, atskleidžiančios, kad juokas pro ašaras yra taisyklių laužymo priežastis ir būdas. Galų gale tam, kad būtum nekonvencinis, reikia, tiesiog būtina, gyventi fizinėse arba dvasinėse Dusetose – tai yra šiek tiek šone, šiek tiek nuošalėje. 

Ši publikacija yra projekto „Meno terminalas. Tapybos leksikonas-etiketažas. I dalis“ dalis

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika. Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse. Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą