Tomo Kavaliausko romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių”: trys požiūriai

Vos prieš kelis mėnesius skaitytojus pasiekė Tomo Kavaliausko romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių”, nukeliantis į Kauno kunigų seminariją 1990 metais, o rašytojas jau sėdo rašyti kitos knygos, šįkart – apie meno pasaulį. Kūrybai jis pasirinko jaukią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro rezidentūrą. O kad jau atvyko į Klaipėdą, nepraleido progos susitikti su uostamiesčio skaitytojais ir pristatyti jiems naujojo romano. Į susitikimą Klaipėdos viešojoje I.Œ Simonaitytės bibliotekoje rašytojas pasikvietė ir dar du prigimtinius kauniečius – KKKC direktorių, menotyrininką Igną Kazakevičių ir prozininką Herkų Kunčių. Kiekvienas iš jų renginyje išsakė savąjį požiūrį į knygą.

Tomo Kavaliausko knygą Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje pristatė (iš kairės): rašytojai Herkus Kunčius, T. Kavaliauskas ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Algirdo Kubaičio nuotraukos

Pirmasis požiūris: KKKC direktoriaus, menotyrininko Igno Kazakevičiaus

Apie laikmetį

Šioje knygoje yra keli planai, ne vien tik uždaras kunigų seminarijos gyvenimas. Vienas iš jų – istorinis laikmetis. Dvidešimt penkeri metai pralėkė labai greitai, daug kas keitėsi, daug kas pasimiršo. Išsitrynė iš atminties ir tam tikri įvykiai, faktai. Ir tai, kas pateikta šioje knygoje, yra tikra atgaiva. 1990-ieji, Sąjūdis, Lietuva atgavo nepriklausomybę, keitėsi Lietuva. Transformavosi ir kunigų seminarija. Visi iš jos tikėjosi didelio šuolio, ažiotažo ir daugybės naujų kunigų, kaip ir iš to meto spaudos – pavyzdžiui, „Atgimimo” – daugiatūkstantinių tiražų ir naujos kokybės. Šiandieną kai kurių ano laiko spaudos leidinių nebeliko, kai kurių tiražas susitraukė dešimtis kartų. Už seminarijos vartų pasikeitė visuomeninių vertybių sistema, kunigystės samprata – taip pat.

Apie ribas ir pasirinkimo teisę

Romano autoriui svarbi pasirinkimo teisė: pasirinkimo tarp tikėjimo ir suvokimo, tarp religijos, kaip asmenybę formuojančio kiauto, ir tikėjimo savo tiesomis, tarp mokslo ir krikščioniškosios egzegezės. Vertinant iš pasauliečio pozicijos, santykis tarp tikėjimo ir laisvės, tarp lyties identiteto, apie ką kalbama šioje knygoje, jaunam žmogui visada svarbu, ar jis būtų uždarytas tarp seminarijos sienų, ar tarp valstybės, ar namų sienų. Visada egzistuoja riba, kurią norisi patikrinti – arba tikėjimu, arba žinojimu, ir kartu išlaikyti balansą – peržengti tą ribą ar ne. Sveikas protas ir utopija kartais susilydo, kartais išmuša žmogų iš vėžių. Tačiau esmė ta, kad būsimieji kunigai, klierikai, diakonai yra pašaukti tarnauti mums visiems, kiekvienam iš mūsų. Kyla klausimas, ar jie turi teisę turėti savastį, savo požiūrį, ar vis dėlto privalo išlikti gerąja prasme būtybės be charakterio, besilaikančios tam tikrų dogmų, normų, kurios ir formuoja charakterį. Galima autorių pagirti, kad jis bandė pažvelgti kitaip: ko charakterio formavimui suteikia iš anksto nustatyti rėmai, kurių neįmanoma peržengti. Dauguma pasauliečių tuos rėmus neretai susikuriame patys – kad galėtume juos įveikti ir išsivaduoti iš savų problemų – savo kompleksų, neurozių, suvaržymų.

Antrasis požiūris: knygos autoriaus Tomo Kavaliausko

Impulsas rašyti romaną

Pradėsiu nuo nujaučiamo klausimo, kodėl šis romanas atsirado. Gal lietuvių literatūra galėtų gyventi be šio romano, kaip ir be daugelio kitų? Iš karto galiu atsakyti, kas buvo tas impulsas, motyvacijos šaltinis. Lietuvių literatūra turi ryškų romaną, susijusį su kunigų gyvenimu – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”. Man nuolat nedavė ramybės mintis, kad ten parodyta įtampa tarp pasirinkimo: arba celibatas, tai yra angažuotas kunigo pasirinkimas gyventi be moters, arba gyvenimas su moterimi. Ir pamaniau, kad galbūt gali būti ir kunigas, kuris yra anapus šito seksualumo diskurso, einantis kitu keliu. Iš čia gimė poreikis aprašyti įvairiausius kunigų personažus, matytus, kai pats mokiausi kunigų seminarijoje 1989–1990 metų laikotarpiu.

Seminarijos aukso amžius

Tuomet kunigų seminarijoje buvo du šimtai, kaip mes vadinome vienas kitą, brolių. Ir tai buvo aukso amžius, praktiškai dingusi kunigiškoji civilizacija, nes šiuo metu mokosi, jei neklystu, tik septynetas ar aštuonetas brolių. Tie du šimtai brolių tuo metu buvo be galo įvairūs. Nors mes visi dėvėjome tokią pačią juodą kunigišką sutaną, visi vienodai atlikdavom dvasines pratybas, nes seminarijoje ne tik mokomasi užsidarius nuo pasaulietiško gyvenimo, bet visų pirma meldžiamasi, giedama, visi buvom iš tikrųjų labai skirtingi ir atsiskleidė įvairiausi personažai. Ignas iškėlė klausimą, kad visi lyg ir turėtumėme būti beveidžiai, atliekantys savo funkciją. Ne, iš tikrųjų tai buvo įvairios asmenybės, ir aš tikiuosi, kad skaitytojas vienus personažus pamils, kitais nusivils. Ten buvo gyvas gyvenimas, ir man parūpo prisiliesti prie jo. Kai bendravau su kunigais, jau skaičiusiais šį romaną, sakė, kad sužadinau jiems labai daug sentimentalių prisiminimų apie tą laikotarpį, kuris nebesugrąžinamas – ne dėl to, kad mes negalime laikrodžio atsukti atgal, bet dėl to, kad nebėra tos pašaukimo bangos, nebėra taip, kad seminarijoj mokintųsi du šimtai jaunų vyrų.

Diskusijos

Kitas dalykas, kurį paliečiau romane – teorinis. Tuo metu seminarija buvo ypatinga dar ir tuo, kad iš Vakarų Vokietijos (Vokietija juk buvo besusijungianti), Romoje baigęs Šventojo Rašto studijas, atvyko kunigas Domininkas Valentis ir ėmė dėstyti gyvas paskaitas. Jos tapo kontroversiškos, mat tuo metu (o gal ir šiandien) seminarijos teologija buvo ganėtinai konservatyvi (vietiniai dėstytojai tiesiog diktuodavo iš konspektų be kritiško mąstymo, be nuorodų į šaltinius) ir tai, ką jis dėstė, daug kam atrodė artimiau protestantizmui. Seminarijoj kilo diskusijos dėl šių paskaitų. Netgi skundų. Vyko įnirtingos diskusijos tarp klierikų. Tad atskleidžiau klierikų jėzuitų  ir pranciškonų susiskirstymą. Bet tie susiskirstymai tik gyvino, margino seminarijos gyvenimą. Pavyzdžiui, paskaita Eucharistijos tema: ar Jėzus Kristus šventų Mišių metu atsiranda duonoje, Ostijoje, dėl to, kad yra tikintieji, susirinkę bažnyčioje, ar dėl to, kad kunigas „pakylėjimo” metu prie altoriaus ištaria šventus, gal net magiškus žodžius, kurie, pagal katalikišką mokymą, paverčia duoną į Kristaus kūną, vyną – į Kristaus kraują. Šias diskusijas provokavo Valenčio paskaitos, kuriose jis rėmėsi Naujuoju Testamentu, Pauliaus laišku korintiečiams, kur yra pasakyta, kad Kristus atsiranda būtent tuomet, kai yra tikinčiųjų, norinčių valgyti Kristaus atminimui, bendruomenė, o jeigu nėra kam laužti duonos Kristaus atminimui, ji Viešpaties kūnu ir nevirsta. Būdavo daug nuostabių, sveikų teologinių ginčų, kurie ugdydavo kritišką mąstymą.

Nepriklausomybės atgavimas

Kita romano tema – susijusi su tuo laikotarpiu. 1990 metų kovo 11-ąją paskelbiama Lietuvos nepriklausomybė. Ir koks paradoksas – kunigų seminarijoje niekas iš vadovybės ta proga nepasveikino. Tik iš užsienio atvykęs profesorius Valentis su labai ryškiu akcentu sakė: „Sveiki, broliai, sulaukę nepriklausomybės. Sveikinu jus!” Pamenu, kad tarsi nedrįsome džiaugtis, nes tai buvo svajonė, kuriai lyg ir nelemta išsipildyti. Gal čia kažkas netikro? Taigi išgyventas svarbus momentas – nepriklausomybę sutikti seminarijoje ir kartu išvysti, kaip rektorate vyksta perversmas.

Moralinė dilema

Nors tai yra labai dokumentinis romanas, vis dėlto tai romanas, todėl pavardės jame pakeistos. Teko susidurti ir su moraline dilema – ar disidentas kunigas, kalėjęs už Lietuvos laisvę, būtinai turi paimti rektorato valdžią, nuversti rektorių, kuris sugebėjo seminariją išsaugoti sovietmečiu, kuomet KGB klausydavosi, verbuodavo kunigus. Ši moralinė dilema paliesta romane. Keletą kartų perrašiau tam tikras vietas, nes tema labai jautri, bandžiau suprasti ir vieną, ir kitą pusę. Nežinau, kiek tas mano nusistatymas pasisekė, manau, kad tai įvertins visuomenė. Bet negalėjau apie tai neužsiminti. Buvo pagunda susitelkti vien ties dvasinėm pratybom, tuo, kas vyksta kunigų seminarijoje, ir atskleisti tą vidinį paslaptingą gyvenimą Kauno senamiestyje. Vis dėlto nusprendžiau, kad reikia nors kiek įkelti koją ir į politinę dimensiją.

Metafiziniai klausimai

Kadangi paliečiau šią jautrią kai kurių kunigų užverbavimo temą, užkabinau ir tikrą istoriją, įvykusią Vilniaus Žvėryne Atgimimo laikotarpiu. Ten dirbo zakristijonas (jo pavardė romane pakeista), kuris Žvėryno bažnyčios šventorių buvo pavertęs botanikos sodu. Po to jis išsikėlė į Baltarusiją, ten paslaptingu būdu tapo kunigu, atstatė tris bažnyčias, tris provincijos parapijas išvadavo nuo alkoholizmo ir paskelbė jas abstinencijos oaze. Ir vieną dieną, ar ne 1998 metais, „Panorama” paskelbė, kad tas žmogus yra nusikaltęs lietuvių tautai už genocidą. Jis kaltinamas net 50 Lietuvos partizanų išdavyste. Pasirodo, jis išvyko į Baltarusiją dėl to, kad slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos. Ir įvyksta paradoksas – diktatorius Lukašenka ima saugoti tą buvusį zakristijoną nuo Lietuvos teisėsaugos, nes jis Baltarusijos žmonėms daro labai daug gerų darbų. Baltarusijos ortodoksų bažnyčia netgi įteikia jam ordiną už pasiekimus. Ir tada aš romane neišvengiamai keliu krikščioniškąjį pamatinį klausimą – ar geri darbai ir atgaila gali išpirkti tavo sunkias praeities nuodėmes, ar vis dėlto reikia susidurti su teisėsauga? Kai iškilo šitie metafiziniai klausimai, romanas vietomis pasisuko prie moralinės teorijos, nors ir stengiausi jį pagyvinti diskusijomis, dialogais, pikantiškais momentais, kurių romane irgi yra.

I. Simonaitytės bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Kornelija Jankauskienė susirinkusiesiems perskaitė ištrauką iš romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių”. Algirdo Kubaičio nuotr.

Apie dievoiešką

Rašydamas romaną stengiausi, kad Jėzus visada būtų priešakyje. Mane „Altorių šešėly” stebino tuo, kad ten nėra Jėzaus, dievoieškos nėra. Yra moters ieškojimas, derinant jį su kunigišku luomu, ir tai, pasirodo, nepaprastai efektyvi formulė, nes „Altorių šešėly” atlaikė visus amžiaus testus. Įdomus fenomenas – sovietmečiu „Altorių šešėly” tiko todėl, kad buvo tinkamas antiklerikaliniam diskursui, propagandai, nepriklausomoje Lietuvoje „Altorių šešėly” – vėl klasika todėl, kad žadina smalsulį apie kunigišką gyvenimą. Tas kelias man asmeniškai nebuvo priimtinas, nes aš iš savo patirties maniau, kad stoji į seminariją todėl, jog nori būti Kristaus mokinys, tai tavo pašaukimo esmė – tu nori sekti Kristumi ir būti jam pasiaukojęs. Ta motyvacija kartais išblėsta, kartais atsigaivina. Nuolat sakai sau, kad išgirdai Kristaus žodžius: „Sek manim”, bet ar tikrai jis juos tau ištaria? Kiek tai vaizduotės dalykas, kiek – tavo tikėjimo dalykas? Kiek tai yra tikra, kiek – mistiška? Šituos pašaukimo dalykus ir bandžiau paliesti.

Vyrų bendruomenė

Esu sulaukęs klausimo, kodėl romanas maskulistinis, nėra moterų personažų. Jų tikrai yra, tačiau Katalikų kunigų seminarija, pagal celibato tradiciją, yra vyrų bendruomenė, tad „lyčių balanso” čia ieškoti nederėtų, tiesiog kitokia mąstymo logika. Virtuvėje buvo moterų, kurios gamindavo maistą, bet jos buvo vienuolės. Šitie dalykai buvo rimtai sustyguoti. Neseniai aš praėjau pro Kauno senamiestį ir žiūriu – buvusio rektorato languose šmėžuoja kelios merginos! Kadangi seminarijoje dabar nebe du šimtai brolių, o septyni, ten dabar svečių namai. Prieš 25 metus tai buvo absoliutus tabu, o dabar dėl pašaukimo stokos tuščiuose tapusiuose pastatuose gali apsigyventi ir damos. Celibato klausimas knygoje išliko, nuo jo aš niekaip negalėjau pabėgti. Bet vis dėlto norėjau priešakyje išsaugoti Jėzų, kuris turi labiausiai traukti stoti į kunigų seminariją.

Kristaus įvaizdis

Romane atskleidžiama, kodėl sugriūna pagrindinio personažo samprata apie Kristaus įvaizdį. Pasirodo, viskas buvo paremta Franko Zefirelio, genialaus italų režisieriaus, 1977 m. sukurtu filmu „Jėzus iš Nazareto”. Jėzaus vaidmenį atliko britų aktorius Robertas Pauelas, ir pagrindinis romano personažas šventai tikėjo, kad R. Pauelui tas vaidmuo turėjo būti ypatingas. Nes kaip tu gali suvaidinti Mesiją, jei tau tai nieko nereiškia! Ir kai sužinoma, kad buvo kitaip – vaidmuo aktoriaus niekaip nepaveikė, jis netgi džiaugėsi, kad pagaliau nebereikia vaidinti šitame filme, kad gali būti tiesiog savimi, – romane įvyksta lūžis. Negalėjau knygoje minėti Melo Gibsono filmo „Jėzaus kančia”, kur vaidina amerikietis aktorius Džimas Kaviezelis. Jam šis vaidmuo buvo absoliučiai lemiamas: kabėdamas ant kryžiaus patyrė pneumoniją, trenkė žaibas, nešant kryžių jis išsinarino petį. Aktorius turėjo išmokti Jėzaus Kristaus kalbą – aramėjų, toks buvo filmo režisieriaus kūrybinis sumanymas, kad būtų kuo daugiau autentikos. Labai norėjau įtraukti į romaną palyginimą, kad yra kitas aktorius, kuriam tas vaidmuo buvo dvasiškai sukrečiantis, daug ką reiškiantis. Bet negalėjau dėl laiko perspektyvos. Romane veiksmas vyksta 1990 metais, o M. Gibsonas filmą pastatė 2004 m. Būčiau išblaškęs skaitytoją filmu iš kitos epochos.

Knygos kalba

Romano kalba vis dėlto išduoda, kad tekstas rašytas ne prieš 25-erius metus, o 2015 m. Vietomis bandžiau tai užmaskuoti, bet negalėjau pabėgti nuo pagundos pasinaudoti šiuolaikine lietuvių kalba. Pavyzdžiui, kunigų vartojamas žargonas „koloratkė”. Kai knygos redaktorė Rūta Bagdanavičiūtė pasiūlė žodį „pakaklaitė”, man jis buvo toks gražus, kad aš jo neatsisakiau ir labai dažnai vartoju. Tačiau klierikų tiesioginėj kalboj palikau žodį „koloratkė”, nes 1990-aisiais klierikas klierikui jokiais būdais nepasakytų: „Ar užsidėjai pakaklaitę?” Pastaruoju metu klierikai sukūrė naują žargoną kunigiškai „koloratkei” – „skaistutė”. Vėlgi negalėjau susilaikyti ir pavartojau šitą žodį. Atidus skaitytojas pastebės, kad, nors ir kaip norėčiau laikytis kuo arčiau 1990-ųjų, vis dėlto pati kalba išduoda, jog rašyta iš laiko perspektyvos.

Apie rašomą romaną

Naujajame romane „Klastočių kuratorius” – visai kitos temos, iš meno pasaulio, apie meno parodų kuratorių, kuris rengdavo fiktyvias parodas. Su religine patirtimi tai nesusiję. Bet tai susiję su Kaunu.

Trečiasis požiūris: rašytojo Herkaus Kunčiaus

Knyga gera

Pradėsiu nuo to, kad knyga gera, visiems rekomenduoju ją skaityt. Pirmą kartą susidūriau su šituo tekstu, kai jį spausdino dalimis „Metų” žurnalas. Manau, tasai spausdinimas irgi turėjo tam tikros prasmės, nes kai tekstas išspausdintas, o ne kompiuteryje, šiek tiek paredaguotas, tuomet gali pasitikrinti – matai savo klaidas, gali pasitikrinti strategiją, kaip rašyti, ir šiek tiek pakoreguoti tai, kas galbūt tau atrodo ne taip.

Santykis su erdve

Mano santykis ir su knyga, ir su tuo laikotarpiu, ir su ta erdve, kurią aprašinėja Tomas, yra ne toks ir tolimas, nes pats augau Kaune, centre, senamiestyje, ir praeidavau pro tą teritoriją, pro seminariją. Kunigų seminarija man atrodė tarsi labai keista tvirtovė. Durys visada uždarytos ir sunku būdavo įsivaizduoti, kas už tų sienų vyksta. Romane nebuvo paminėtas faktas (nes jau buvo praėjęs tam tikras laikas), kad šalia kunigų seminarijos sovietų laikais buvo įkelta Mažylio medicinos seserų mokykla. Buvo specialiai kuriamos tam tikros įtampos, kurių 1990 metais jau neliko, nes seselių mokykla buvo iškelta į kitą vietą.

Daugybė NE

1990 metai… Skaitant knygą iš 25-erių metų perspektyvos tenka vartoti labai daug NE: nebuvo mobiliųjų telefonų, nebuvo interneto, nebuvo kabelinės televizijos, praktiškai nieko nebuvo, pagal dabartinį supratimą. Padarysiu nedidelį ekskursą. Su dukra nuvykome į Jeruzalę, į Kristaus Kapo šventyklą, tenai visi šventina savo daiktus – kas skarelę, kas ką. Dukra šventina telefoną. Sakau: „Kodėl tu šventini tą telefoną?” O ji: „Aš su juo tiek daug laiko praleidžiu, kad negaliu nepašventinti.”

Pasaulėvaizdis

Knygoje labai simptomiški dalykai yra įsivaizdavimas ir realybė. Ta dviejų šimtų žmonių karta, kuriai aš priskiriu ir save, gyveno labai siaurai, jų pasaulėvaizdis buvo labai siauras. Judėjimo galimybės tuo metu buvo ribotos, niekas nematė pasaulio, nematė Europos. Geriausiu atveju yra matę Aziją, sovietines respublikas. O kokios buvo prieinamos knygos? Jų spektras buvo labai ribotas. Kodėl kalbu apie tai? Nes mąstau apie tuos žmones, tuos du šimtus jaunuolių, kurie ateina į seminariją. Iš kur jie ateina, su kuo jie ateina, su kokiu bagažu? Gal ir klystu, bet darau išvadą, kad 90 procentų jų – iš mažų miestelių arba kaimų. Žmonės ateina absoliučiai be jokios patirties, be socialinių įgūdžių, jau nekalbu apie seksualines patirtis. Ir patenka į dar uždaresnę erdvę, kur nuo paties pirmojo momento pradeda svarstyti apie giliausius būties klausimus. Ir čia atsiranda keistas paradoksas – ar jie yra pajėgūs dėl savo patirties, amžiaus, aplinkos, kurioje gyveno ir augo, praskleisti tam tikrą pasaulio uždangą ir pamatyti plačiau? Galbūt todėl romano personažas profesorius Valenta, atvykęs iš Vokietijos, taip traukia tuos žmones, nes jis matęs platesnio pasaulio.

Įsivaizdavimo galia

Buvo toks rusų meno istorikas Michailas Alpatovas, Renesanso specialistas, sovietmečiu nė karto nebuvęs Italijoje, bet išleidęs daugybę monografijų apie italų Renesansą. Ir kai jis nuvažiavo į Italiją ir pamatė originalus, pasakė, kad viską, ką rašė, reikia sudeginti, nes tai absoliuti nesąmonė. Šiame romane tas įsivaizdavimas yra labai simptomiškas – žmogus kažkur pogrindyje, susimokėjęs 5 rublius, pamato per vidiaką Zefirelio filmą, ateina į seminariją, susikūręs tokį įvaizdį, ir bando studijuoti, bando gilintis…

Apie sugebėjimą gyventi

Kyla ir dar vienas klausimas: ar tiek metų gyvenęs uždaroj erdvėj ir po to išėjęs į pasaulį, tu turi supratimą apie tą pasaulį? Po visų tų teologinių ekvilibristikų ir kitų dalykų… Šitame romane ir keliamas klausimas, kurį aš, kaip pasaulietis, performuluočiau ne kaip pašaukimo, bet kaip sugebėjimo gyventi sociume, paprastame mūsų pasaulyje, kur reikia užsidirbti duonai. Kalbant apie socialinius įgūdžius – du šimtai žmonių neįsivaizduoja, kaip galima uždirbti, juo labiau kad laikas keičiasi, iš socializmo ateina kapitalizmas. Jie sukùrti rankomis nieko negali, jie gali gyventi tik iš aukų… Įstrigo dar vienas dalykas – personažas žiguliukui taupo! Būsimasis kunigas taupo žiguliukui… Vadinasi, jam tas materialinis pasaulis vis dėlto yra labai svarbus.

Negalim teisti

Kita tema, kuri man buvo įdomi, – tai kunigų santykis su KGB struktūromis. Aš laikausi pozicijos, kad naują gyvenimą reikia pradėti nuo naujo lapo. Turbūt romane negalima duoti verdikto, juo labiau kad mes ir teisės neturime, nes buvo gana sudėtingas laikotarpis. Teisti negalim, nebent užsiminti apie tai.

Išliekamoji knygos vertė

Kuo dar gali patraukti ši gyvai ir intriguojamai parašyta knyga? Tai iš dalies ir istorinis romanas, jame labai aiškios to laikotarpio kai kurių Kauno vietų lokacijos – užsiminta ir apie „Laumę”, „Tulpę”, kitas kavines. Tai mums, kauniečiams, yra svarbu. Nors pavardės pakeistos, bet gali atsekti tuos žmones, o atsekęs ir susiradęs internete, tu gali interaktyviai skaityti šitą romaną ir kai kuriais aspektais papildyti tą laikotarpį, pažvelgti į jį ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Į šį romaną žvelgiu kaip į tam tikrą ženklą, nes esu ir sau, ir kitiems kolegoms pasakęs tokią formulę: jeigu mes nerašysime, niekas už mus šitų istorinių darbų nepadarys, o jei darys – darys taip, kaip nori, ir tai galbūt netgi kirsis su tiesa. Šiuo atveju pateikiamas 1990 metų Kaunas, lokacijos, konkretūs faktai – darbas padarytas. Ir, manau, skaitysiantys romaną po dešimties ar dvidešimties metų galės sužinoti, kaip buvo anksčiau, o jei norės pasigilinti – tam yra internetas.