Rašytoja N.Kepenienė: tikiu tekstu
|
Rašymas suteikia tiek svaigių galimybių. Tekstai gali tapti paminklu, jais galima kovoti. Arba jais galima pabėgti nuo tikrovės ir gyvenimo. O kur dar visos žemiškos pagundos – praturtėti, išgarsėti. Kalbant su viena iš produktyviausių pajūryje gyvenančių rašytojų Nijole Kliukaite-Kepeniene, aiškėja, kad jai rašymas jau ilgus metus yra kasdienė praktika, padedanti geriau suprasti save ir gyvenimą.  Rašytoja N.Kepenienė prisipažino galinti rašyti bet kur, nes moka atsiriboti. Pauliaus Sadausko nuotr. Tai labiau į vidų nei išorę sutelktas veiksmas, padedantis sugaudyti ir nugludinti sūkuriuojančias mintis. N.Kepenienė rašo ir vaikams, ir suaugusiesiems. Rašo dažnai net kelis tekstus iš karto, mat jie yra linkę „maitintis“ vis kita nuotaika. Skaitytojai dar nebaigė džiaugtis naujausiu kūriniu – romanu „Maršalitas“, o rašytoja jau darbuojasi ties baltiškomis pasakomis. „Jau ir pamiršau, kaip ten baigėsi“, – juokėsi man prisipažinus, kad mudviem susitikus dar nebuvau perskaičiusi visos knygos. „Maršalitas“ – romanas apie trupančią šeimą, apie vertybes ir kūrybą, meilę, santykius tarp artimųjų, kitokio žmogaus priėmimą ir supratimą. „Maršalito“ sutiktuvės Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje ir buvo pokalbio su autore priežastis. Visas miestas žydėjo tulpėmis nešinais vyrais. Gėrėme kavą, dairėmės į už langų banguojantį vandenį ir kalbėjomės apie skaitymą, rašymą ir, taip, „Maršalitą“. Dabar įdomiausia – stilius – Per savo knygos pristatymą sakėte, kad rašote beveik kiekvieną rytą. Tad nekyla abejonės, ar esate rašytoja (o ir išleistos knygos bei gauti įvertinimai tai patvirtina). Bet ar randate laiko skaitymui, ar esate skaitytoja? – Rašymas ir skaitymas man yra kažkuo labai susiję. Itin dažnai būna – pasiimu knygą, bet negaliu ilgai skaityti, nes skaitau ir iškart kyla noras atsakyti, paprieštarauti, atsiranda visokių minčių, kurias vėliau bandau įterpti į savo tuo metu rašomą darbą. Kažkas ir įsipina. Skaityti be galo įdomu, tik trūksta laiko. – Ką mėgstate skaityti? Gal prisimenate, kas iš paskutiniu metu skaitytų kūrinių jums įstrigo labiausiai? – Mano svajonė yra psichologija, filosofija. Norėjau ir studijuoti, bet stojant ten reikėjo matematikos, o mano matematika – nekokia. Kai studijuoji savarankiškai, vis tiek kažkaip ne taip. Pavyzdžiui, pasiėmiau Arthurą Schopenhauerį, skaitau, labai įdomu, bet tas skaitymas yra tik priešokiais. Reikia gilumos. Gal dėl rašymo įpročio – turi mintį ir vėliau ją gvildeni. Pastebėjau, kad rašydama kartais išmąstau gana įdomių dalykų. – Michelis de Montaignis rašė, kad retai kada skaitąs mūsų laikų autorius, nes senovės rašytojai, jo nuomone, yra daug subtilesni ir turiningesni… Kaip manote, ar literatūrai svarbi laiko tėkmė, ar šiandieninių autorių kūriniai reikalauja kitokių skaitytojo savybių nei, tarkime, XX a. pradžios rašytojų knygos? – Norėtųsi, kad taip būtų. Kad kiekvieną kartą rastume kažką naujo. Pavyzdžiui, dabar labai įdomu skaityti Andrių Jakučiūną. Man atrodo, kad jis rašo labai naujai. Bet net ir tada, kai rašoma laiko patikrintu stiliumi, kaip rašo kad ir Kristina Sabaliauskaitė, – vis tiek juntamas savitumas. Dabar kaip tik tas metas, kai man įdomiausia stilius. Ateinu į knygyną, atsiverčiu knygos pradžią, po to vidurį, paskaitau po truputėlį ir man jau aišku, ar norėsiu tos knygos. Kiek bebūtų pagaunantis siužetas – jei man nepatiks stilius, kaip ta knyga parašyta, jos neskaitysiu. Šiuo metu man labai patinka Marguerite Yourcenar, Bruno Schulzas. Vaikams reikia sekti pasakas – Yra daug nerimaujančių, kad stiprėjant informacijos vizualizavimo tradicijai knygos labai greitai ims balansuoti ant išnykimo ribos. Pasaulyje augęs užsidarančių knygynų skaičius lyg ir patvirtino tą baimę. Kaip manote, ar reikia jaudintis? – Net ir paprieštaraučiau. Panašiai nuolat sakoma, kad ir kaimai, miesteliai baigia išmirti, prasigerti. O man atrodo, kad po truputį, po truputį atsigauna. Bent dabar, kai važinėju į susitikimus su skaitytojais, matau, kaip žmonės skaito. Gal net daugiau nei prieš kokius penkerius metus. Su vaikais sudėtingiau – jie skaito tai, ką jiems liepia mokykloje. Nors yra ir labai apsiskaičiusių vaikų, turbūt daugiau apsiskaičiusių nei mes kažkada. Būtent jaunimo. Kažkada rašytojai ėjome į bibliotekas (Juozas Šikšnelis buvo sugalvojęs tokį dalyką) ir kalbėjomės su skaitytojais. Bendraudama su vaikais pastebėjau, kad jie neatsimena autorių. Pavyzdžiui, sako: „Nežinau, ten tos knygos apie salas…“. Pasižiūriu lentynoje, o ten visa serija tų knygų. Parsinešiau namo, atsiverčiau ir matau, kad vaikystėje esu tai skaičiusi. Vaikai gal net netikėtų, kad ir aš galėjau jas skaityti. Tikiu tekstu. Kas bebūtų – geras tekstas išliks. Mes turbūt niekada neturėjome tiek daug popierinės literatūros, kaip dabar. Nesakau, kad visa geros kokybės, net jei kalbėtume apie garsias, verstines knygas. Juk yra rašytojų mokyklos, išmokstama sukonstruoti siužetą, bet nėra teksto gyvumo, skonio, stiliaus. Pažiūrėkime į klasikus – jie patys iš savęs rašė. Pavyzdžiui, Knutas Hamsunas, jis apskritai buvo neapsiskaitęs, jokios mokyklos nebaigęs. Bet pats iš savęs sukūrė naują rašymo sistemą. Jei taip teisingai, tvarkingais sakinėliais sudėlioji – viskas lyg ir vietoje, bet nežinau, ką ten skaityti. Tačiau žmonės skaito, ryja, vartoja. Gal net neieško išminties – pakanka meilės istorijų. – Kokius matote šiandieninius skaitytojus ir kaip manote, iš kur tas jų skaičiaus daugėjimas? – Patys žmonės atrodo paaugę, daugiau viskuo besidomintys. O skaitytojai labai įvairūs. Vieniems reikia meilės romanų, kitiems trilerių, detektyvų. Pavyzdžiui, mano anūkui patinka siaubo istorijos. Ir ką padarysi. Dabar toks tarpsnis tiesiog. – Kaip išauginti skaitytoją? Ar kas nors turi būti atsakingas už tai? – Manau, kad tėveliams reikėtų pasistengti. Bent jau pasakas sekti vakarais. Knygų dabar tikrai daug. Vaikystėje vaikai labai imlūs. Kad ir mano minėtas anūkas, jam patinka siaubo istorijos, bet jam patinka ir kurti. Labai įdomu, kai vaikas kuria siužetą. Visada rašo pirmiausia sau – Rašote plačiai auditorijai – vaikams ir suaugusiesiems. Kokias asmenines patirtis jums suteikia rašymas šioms skirtingoms amžiaus grupėms? – Gal kiek hedonistinė pozicija, bet iš tiesų visada rašau sau. Labai negražu. Bet taip yra. Net ir vaikiškas knygas. Turbūt manyje labai daug vaiko. Dabar grįžtu prie pasakų – negaliu be jų. Rašau jas pati sau. Aišku, labai tikiuosi, kad ir kiti skaitys, kad jiems bus įdomu. Bet be galo gera jas rašyti. Po to labai norisi grįžti ir prie tekstų suaugusiesiems. Knygos man yra tarsi dienoraštis. Bet bandau sukurti ir siužetą. Jau minėjau, kad savo tekstuose dažnai kalbuosi su skaitytais autoriais. Juk šiaip retai kada kasdienybėje pasikalbėsi tomis rimtomis temomis. O ir pačios mintys ateina rašant, vienatvėje, jų net neįmanoma išdėstyti paprastame pokalbyje. Protingiausi dalykai yra knygose. Mes turime skaityti. Kitaip mūsų bendravimas bus labai paviršutiniškas. – Turbūt galima pratęsti jus sakant, kad kiekvienas galėtų ne tik skaityti, bet ir rašyti. Rašydamas mėginti suprasti save. – Taip. Tikrai. – Teko vartyti įvairių knygų svajojantiems rašyti – jose nuoseklios instrukcijos (tiesa, vis skirtingos priklausomai nuo autoriaus). Pavyzdžiui, rašyti reguliariai ir kasdien parašyti tam tikrą skaičių puslapių, užsivesti idėjų kartoteką, saugotis epitetų ir pan. Ką manote apie tokius instrukcijų rinkinius, kiek jie reikalingi ir naudingi? – Gal ir gali būti naudingi. Kad ir kartoteka, pagalvojau, kad pačiai būtų naudinga pasidaryti veikėjų sąrašą. Ir dabar kažkur pasirašau, kad nepamirščiau, koks amžius ar kokios savybės, bet tai ne kartoteka. – Jei jau taip, gal ir iš savo patirties galite išskirti kažką, kas jums atrodo svarbiausia kuriant? Kokie būtų trys Nijolės patarimai rašantiesiems? – Man atrodo, kad reikia rašyti dažnai. Važiavau su draugės sūnumi iš knygų mugės ir jis pasakojo, kad Marčėnas per dieną parašydavo bent po 30 žodžių. Ir iš tiesų, galvoju, kad būtų puiku pasirinkti bent 10 tos dienos svarbiausių žodžių. Kas dar? Žinoma, skaityti. Be to, rašytojas ar kitas kūrėjas turi pats augti, kuo nors domėtis. Kad galėtum ką nors atiduoti, reikia kažkuo pasikrauti. Imti, atiduoti, dalytis  Pauliaus Sadausko nuotr. – Ar pastebite savo, kaip rašytojos, kismą? Kokia buvote ir kokia esate dabar? – Rašymo įpročiai išsiugdė, nes pradžioje jų išvis nebuvo. Esu ne kartą pasakojusi, kad rašyti pradėjau ne nuo vaikystės. Mane privertė mano vaikai. Dukrytė vakarais prašydavo ne paskaityti pasaką, o pasekti – apie langą, apie stalą. Taip ir prasidėjo. Tuomet buvo tik sekimas. Bet man patiko. Pastebėjau, kad mane ugdo vaikai. Mano gyvenime jie turi labai daug reikšmės. Jie – didieji mano auklėtojai. Jais tikiu ir pasitikiu. Dėl jų stengiuosi, todėl viskas ir pavyksta. Tai pirmiausia ir rašydavau apie nurodytus daiktus, kol jie atgydavo. Vienu metu jie visi buvo tokie gyvi… Dabar tai jau nyksta, gal prisivertus ir parašyčiau kokią lengvutę, mažutę, trumputę pasakaitę, bet rūpi nebe tai. Pastebiu, kad yra dalykų, kurie kuriant pasikartoja. Pavyzdžiui, šeima sukasi ir sukasi mano tekstuose. – Ar jums svarbi vieta, kurioje rašote? – Kad rašau visur. Visada aplink būdavo daug vaikų. Seniau buvo savi, dabar anūkai. Bet visada randu laiko rašyti. Atsimenu, pačiai buvo juokinga, stovėjau kartą eilėje prie žuvų ir kūriau eilėraštį. Buvau tiek atsiribojusi. Moku atsiriboti. – Paklaustas apie tai, ar literatūra turi kokių nors socialinių įsipareigojimų visuomenei, Ray Bradbury atsakė, kad „tiesioginių – ne“, bet tuoj pat paminėjo, kad, jo nuomone, įtakingiausias rašytojas pasaulyje yra Edgaras R.Burrougsas („Tarzano“ autorius), mat jis sužadino romantikos troškimą visai skaitytojų kartai, „tai yra tai, ką mes turime padaryti kiekvienam savo knygomis – dovanoti gyvenimo dovaną. Sakyti dešimties metų mergaitėms ar berniukams: „Ei, gyvenimas yra linksmas! Auk aukštyn!“. Ką jūs manote apie literatūros ir rašytojų pareigas? – Na va R.Bradbury kūryba vienu metu tiesiog gyvenau. Vėliau nustebau sužinojusi, kad tai fantastika. Kitaip tą fantastiką įsivaizdavau. O dėl pareigų, net nežinau. Kažkada varčiau knygą apie tai, kaip atpažinti vampyrą, vėliau pagalvojau, kad visi kažkiek esame vampyrai – turime iš kitų imti. Tad turbūt svarbiausia yra neužsisklęsti – laisvai atiduoti mintis, reikia dalytis gyvenimu. Dalytis visu kuo. Tada pats gyvenimas tekėtų laisviau. Iš gyvenimo įkrenta – Papasakokite apie „Maršalitą“. Kaip atsirado šis trupančios šeimos romanas? – Labai netikėtai. Manęs paprašė parašyti knygelę vaikams apie autizmą. Parašiau pasakojimą apie Lietinių šeimą. Kur yra autistas vaikas, apie jo santykius su sesute. O paskui daug skaičiau apie tai, buvo labai įdomu – juk autistai gali būti neapsakomai talentingi vienose srityse ir visiškai nesuprasti kitų. Bandžiau aiškintis, kaip vystosi jų gyvenimas. Taip mąstant ir atsirado paaugę Lietiniai, prie jų prilipo ir kiti veikėjai. – Lietinių šeima man pasirodė tokia efektinga. Pradėdama skaityti maniau, kad autizmu sergantis Ignius labai išsiskirs, bet visi šeimos nariai traukė akį savo temperamentu, mąstymu, neįtikėtinais poelgiais. – Ir kolegė Sondra Simanaitienė sakė, kad ten toks šeimos chaosas. Bet man labai dažnai atrodo, kad šeima yra chaotiškas dalykas – kiekvienas turi savų poreikių, kuriuos taip sunku suderinti. – Pristatydama knygą minėjote, jog pati save sugaunate, pastebite, kad dažnai rašote iš 17-metės pozicijos. Ir „Maršalito“ pasakotoja Laima yra 17 metų. Kuo tas tarpsnis jus traukia? – Kaip ir sakiau, manyje yra nemažai vaiko. Kai rašiau, mano mažoji dukrytė buvo to paties amžiaus. Susitapatiname su vaikais. Nesuprasi, jei nesusitapatinsi. O gal ir manyje iš to laiko yra likę kokių nors neišspręstų problemų, prie kurių vis grįžtu rašydama. – Kas buvo svarbiausia rašant šį romaną? Kam sąmoningai skyrėte daugiausia dėmesio – kalbai, veikėjams, siužetui? – Šįkart dėl kalbos, stiliaus pernelyg nesistengiau. Va kai rašiau „Vėjų rožę“, buvau užsiliūliavusi su kalba, poetinėmis frazėmis, jos mane vedė. Su „Maršalitu“ visai kitaip, turbūt jaunatviška pozicija reikalavo tokio rašymo. Dėl siužeto, prisipažinsiu, nežinojau, kaip baigsis. Bet paprastai niekad nežinau, kaip baigsis mano tekstai: pinu, pinu, pinu… – Dar tik pažindinantis su „Maršalito“ veikėjais pasirodė, kad M.Montaignis yra vienas jų. Kaip žymusis prancūzas atsidūrė jūsų romane? – Kaip tik tada jį skaičiau, savaime viskas nutiko. Matot, taip ir yra, kaip sakiau. Iš gyvenimo įkrenta. Pamaniau, „koks įdomus tas Montaignis, tegu močiutė Aliodija bus jo pasekėja“. — Vizitinė kortelė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, poetė, prozininkė, vertėja. Gimė 1957 05 01 Vilniuje. Išsilavinimas: baigė Vilniaus S. Nėries vidurinę mokyklą. Kartu mokėsi B.Dvariono muzikos mokykloje ir J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (akordeono klasė). Vienerius metus mokėsi režisūros Klaipėdos konservatorijoje, vėliau studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 2002 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą. Debiutas: 1992 m. pasakų knygelė vaikams „Labanakt“. Knygos: išleido 14 knygų vaikams, tris eilėraščių rinkinius („Būrimo pamokos“, „Jos“, „Tarp“), septynis romanus, iš jų – du biografinius („Šatrijos Ragana“, „Bitė“). Naujausias romanas – „Maršalitas“ (2013). Įvertinimai: pasakų knyga „Po riestainio saule“ pripažinta geriausia Lietuvos 2001 metų knyga vaikams. Už eilėraščių rinkinį „Jos“ ir apysaką-pasaką „Tititakos užburti“ 2002 m. pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. 2006 m. – „Lietuvių balso“ antroji premija už romaną „Šatrijos Ragana“. Šeima: ištekėjusi, trijų dukrų mama ir dviejų anūkų močiutė. Gyvenamoji vieta: Melnragė. |