Lengvos lengvų knygų meilės pamokos

  Jus ištiko didelė nelaimė, reikšmingai pasakė būrėja jaunai klientei. Greičiausiai jūs netekote vyro?

Bet aš mergaitė…

Tada tai buvo skėtis.

Cha, arba kitas:

  Dukrele, šis vaikinas juk šlubas ir dar našlaitis. Netekėk už jo.

Gražuolis ar turtuolis man nereikalingas!

Dukrele, aš ne apie tai. Pasigailėk vaikino, jam gyvenimas ir taip jau atseikėjo.

Lankydama tėvus visada pavartau tokį žurnaliuką „TV savaitė“. Man ypač patinka paskutinis viršelis. Dėl anekdotų. Ir šįkart viešėdama neišdaviau savo įpročio, bet skaitydama anekdotus (ir kurį ne kurį nusifotografuodama) pradėjau galvoti apie meilę bei kokią daugybę jos įvaizdžių sutikau literatūroje. Tik artėjančia Valentino diena galėjau pateisinti tai, jog grįžusi į Klaipėdą bibliotekoje ėmiau naršyti knygų, kuriose dalijami patarimai apie darnius santykius, skyriuje. Nuo to, kaip sugauti vyrą, kaip jį maitinti, ką su juo daryti miegamajame, iki to, kaip jį palikti ir nesudužti po skyrybų. Rašysiu apie atradimus šiame lengvosios literatūros skyriuje, mat, įtariu, kad jis gali geriau atspindėti masines nuostatas ir ekspektacijas meilės tema nei kad keliaaukščiais apdovanojimais apsikarstę romanai.

Autorės nuotr.

Kaip kad ir anekdotai, visos tos skystosios psichologijos knygos kalba plačiajai visuomenei apie tai, kas rūpi plačiajai visuomenei. Mažas kąsnis iš pokalbio interneto forume apie tokias knygas. „Mano ir žmonos santykiai pablogėjo, aišku, viskas yra per mane… Noriu keistis. Keisti požiūrį į gyvenimą ir t.t. Gal kam iš jūsų teko skaityti gerų psichologinių knygų? Kurios padėtų daug ką suprasti ir pakeisti požiūrį. Dabar turiu tris knygas: „Allan Pease – kūno kalba“, „Ar sugebate valdytis“, Johno Gray‘jaus „Vyrų ir moterų tarpusavio santykiai“. Gal kas žinote ir galite pasiūlyti daugiau kokių knygų?“ Toliau – visas sąrašas įvairių psichologinių knygų. Taigi, žmonės skaito. Vyras, pateikęs klausimą, vėliau prisipažįsta, kad, su jo jau minėtomis, bus perskaitęs visas tris knygas per savo gyvenimą. Ten, kur nepraeina net Viktoras Pelevinas, lyg niekur nieko praeina santykių ekspertas J. Gray‘jus.

Pati pasiėmiau Lauros Schlessinger (beje, šešių „New York Times“ bestselerių autorės) knygą „Tinkama vyrų priežiūra ir maitinimas“. Kita, kurią atsiverčiau, yra legendinės J. Gray‘jaus „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“ tęsinys „Marsas ir Venera amžinai kartu“. Mat šioji pasirodė esanti skirta ne tik moterims, bet ir vyrams.

Pastebėjimas apie tai, kas yra tokių knygų adresatas. Mano mintyse vis dar tebeklaidžioja neandartaliečiais kvepiantis modelis – patinas pareiškia teises į jam labiausiai patikusią patelę (būdai, kaip jis tą daro, keičiasi keičiantis laikmečiui). Pripažinkim, santykių pradžioje yra tikimasi šių konstantų, „jis pakvietė į pasimatymą“, „jis atnešė gėlių“, „jis pabučiavo“, „jis pasipiršo“ ir t. t. Jei narį „jis“ pakeisime nariu „ji“, sulauksime pastabų, kad ta „ji“ labai jau drąsi, gal net ne visai kukli?!

Taigi, standartinės meilės genezės procedūros nurodo, jog moteris turėtų būti pasyvioji pusė. Kantriai laukti, kol jos pasija sukaups drąsą ir paskambinusi pakvies arbatos arba nueiti į Jūrų muziejų. O ką aš radau tame darnių santykių paslaptis aiškinančiame skyriuje?! Radau krūvą knygų, skirtų moterims. Krūvą patarimų, kaip pergudrauti vyrus, kaip išlaikyti iliuziją, jog jie yra sprendžiančioji instancija, nors iš tiesų jie, vargšiukai, bus apsukti aplink pirštą, suvilioti ir nugalėti. „Moters galia“, „Kaip patikti vyrams“, „Paslaptys apie vyrus, kurias turėtų žinoti kiekviena moteris“, „Partneris prie slenksčio. Penki žingsneliai į laimę dviese“, „Kaip sutarti su vyrais“, „Kaip ištekėti už savo svajonių vyro“. Aišku, yra ir knygų apie santykius abiems pusėms, ir knygų tik vyrams. Bet patarimų moterims tikrai daugiau nei patarimų vyrams.

Prisiminkime, išspausdintas žodis yra įtaigus, o jei dar tas žodis puošiasi bestselerio etikete, yra apkarstytas efektingomis pagyromis iš įvairių mums nepažįstamų žurnalų, paminint daugybę pakartotų tiražų ir vertimų į kitas kalbas – ką gi, imdamas tokią knygą į rankas, nori nenori, patiki, kad joje slypi bent jau krislas tiesos.

2014-02-07 18.18.18

Ir štai ką sužinau apie vyrus iš minėtojo L. Schlessinger bestselerio. „Kaip jau minėjau, vyrai yra paprastos būtybės, kurias pagimdė, išmaitino, išugdė moteris, taigi jie trokšta ilgalaikės moters meilės, žavėjimosi ir pritarimo, juos žeidžia moters nuotaikos, norai, irzlumo priepuoliai, kritika, nusivylimas, nepasitenkinimas, pyktis ir atstūmimas“ (10 p.). Jau aišku, kuri lytis yra pranašesnė. Vargšai vyrai tenori ramybės saugiame mamytės glėbyje. Įdomiausia tai, kad įtvirtinus vyrų, kaip silpnosios lyties (bent jau dvasiškai) įvaizdį, knygoje popierius toliau užpildomas įvairiais patarimais, kaip puoselėti vyrus, kaip išlaikyti juos galios pozicijoje. Moterys aprašomos kaip žongliruojančios darbu, namų buitimi ir vaikų rūpesčiais, bet taip pat turinčios skirti ypatingą dėmesį savo sutuoktiniams ar mylimiesiems. Visada pasitikti vyrą su šypseną, jį palaikyti, girti, nezyzti, nemenkinti jo autoriteto, visomis išgalėmis skatinti jo viduje tūnantį akmens amžiaus medžiotoją (ach, medžiotojas jau iš J. Gray‘jaus knygos) ir t. t.

Paprastai patarimų knygų struktūra yra vienoda – gausus realių situacijų rinkinys ir jį komentuojanti autorė ar autorius. Pateikiami laiškai, pokalbių radijuje nuotrupos – situacijos iki pokalbio su ekspertu autoriumi ir po, pastebėjus ir ištaisius apmaudžias bendravimo klaidas. Daugiabalsis choras ragina tikėti porų patiriamų sunkumų universalumu. Bei universaliais sprendimais tiems sunkumams įveikti.

Tiesa, vartydama patarimų knygas, šiek tiek sutrikau. Pasirodė, kad kažkuriuo metu atlikau šuolį laike. Kokiu pusšimčiu, o gal ir daugiau metų atgal. Jau maniau, kad šiuolaikinė moteris yra „no-nonsense“ kovotoja, kuri moka vairuoti tanką, nepataikauja vyrų įgeidžiams, priešinasi moters objektyvizavimui, reikalauja ją gerbti kaip protaujančią asmenybę ir geba tinklines kojines dėvėti  kaip įrodymą, jog yra savo kūno šeimininkė. O patarimų knygose jutau klaidžiojant senovinių „šeimininkės vadovų“ šmėklą. Ji kužda, kad ideali moteris yra ta, kuri vyrui grįžtant iš darbo apsiauna aukštakulnius batelius, užsideda švarią prijuostę, išrikiuoja koridoriuje visus penkis vaikus ir, įsikandusi į dantis laikraštį, laukia prasiveriant durų. Ir labai svarbu leisti vyrui pabūti pačiam su savimi. Senieji šeimininkių vadovai išvis pataria nekalbėti, kol vyras nepakalbins. „Vyrams reikia atitrūkti nuo moterų ir namų reikalų, kad dar kartą patvirtintų svarbią, vis dar socialiai juodinamą tikrovę: svarbiausias ir esminis gyvuliškas vyriškumas turi būti gerbiamas. Kai vyrai pabūna kitur, grįžta pas mus geresni“ (179 p.), primena L. Schlessinger.

Ieškančius idealių santykių knygos moko, kad moteris turi lavinti savo moteriškumą ir kiek įmanoma padėti vyrui lavinti jo vyriškumą. Viską labai gražiai į konkrečius patarimus sutraukė garsusis J. Gray‘jus. Šio autoriaus stilius nėra toks rėksmingas kaip kitų. Nuo pat pradžių justi iki pat kaklo užsagstyti klasikiniai marškiniai. Šeimoje labai aiškūs vaidmenys – moters ir vyro. Ir, mielieji, jei jau norite išplaukti, darykite ką norite, bet tilpkite į juos!

 IMG_4909

Darnių santykių giduose meilė įmanoma, jei poroje yra silpnoji ir stiprioji pusės. Jei yra aiškūs moteriški ir vyriški vaidmenys. Tai kas, kad moteris yra atsakingesnė už meilės puoselėjimą nei vyras. Įdomu, kiek tokių nuolatine refleksija, savitvarda, pasiaukojimu remtų santykių yra realiame gyvenime.

Mano mėgstamos „TV savaitės“ viršelį puošiančiuose anekdotuose maža subtilių ir savo vyrų vidinį medžiotoją puoselėjančių moterų. Greičiau jau jos yra neištikimos, godžios, kandžios. Nors ir vyrai ne ką geresni – turintys po vieną ar kelias meilužes, nemylintys savo žmonų, įtarūs, linkę piktnaudžiauti alkoholiu. Nepanašu į supratingų, vienas į kitą įsiklausančių partnerių kuriamą idilę?

– Žmonai nupirkau žiedą su deimantu. Tai jau dvi savaites su manimi nekalba.

– Kodėl?

– Prieš pirkdamas tokią sąlygą iškėliau.

Visos tos populiariosios psichologijos knygos turbūt nėra skaitomos kasdien. Į jas gręžiamasi ištikus krizinėms situacijoms. Bet štai įvairūs žurnalai – kita kalba, o juose atsikartoja ta pati patarimų vadovų išmintis. Tik lakoniškiau. Vartydama minėtąjį L. Schlessinger bestselerį, radau gana griežtą skyrių, skirtą kūniškos meilės temai. Griežtą, nes jame baramos visos moterys, praradusios norą įsileisti į lovą savo vyrus. Kuriamas įvaizdis, kad vyrams seksas yra svarbus kaip deguonis, tuo tarpu moterims tai yra „hmmm“ pareiga, kurią jos turi atlikti, jei nori darnių santykių (na, ir kokį istorinį laikmetį tai primena?). Poros reikalų žinovė tvirtina, jog svarbu ne tik priimti vyro norus, bet ir nuolat rūpintis savo išvaizda, kad tie norai būtų stimuliuojami, „daugelis ištekėjusių ir, žinoma, susilaukusių vaikų moterų suserga „senamadės moters sindromu“, kurio simptomai tokie: užuot pasipuošusios nėriniuotais gražumynais, lovoje skendi flanelinėse pižamose ir mūvi puskojines arba sportinio kostiumo kelnes su pernelyg duksliais beformiais marškinėliais, nesiskuta kojų ir neprižiūri nagų<…>“ (120 p.).

Šioje trumpoje ištraukoje užkibau net už dviejų moters įvaizdžio stereotipų, kurie yra taip plačiai eksploatuojami masinėje kultūroje, kad tapo norma. Nėriniuotos grožybės. Prie kokio teksto jūsų akys besustotų, jei ten bus kalbama apie viliojimą – būtinai rasite nėrinius. Tai yra savaime aišku, nori sugauti vaikiną – dėvėk nėrinius, nori vyro ištikimybės ir dėmesio – dėvėk nėrinius. Minties, jog gali būti vyrų, kuriems labiau patiks kokie nors kitokie audinių gaminiai (arba latekso, jei jau apie tai kalbame), arba jokios medžiagos – net nėra. Apie tai, kas patinka pačiai moteriai, net nekalbu (alergijų neminėsiu). Kitas stereotipas – skustos kojos. Dar prieš keletą dešimtmečių moterys galėjo visai drąsiai mojuoti neskustomis pažastimis ir kojomis, bet dabar bet koks tekstas, kuriame kalbama apie patrauklumą vyriškajai lyčiai, glotnią odą išskiria kaip vieną svarbiausių traukos faktorių. Vėlgi net nesvarstoma galimybė, jog vyrus gali gundyti natūralios sąžalos.

Kūniškos meilės sritį tyrinėjančios lektūros skyrių esu kelis kartus perėjusi knygynuose, aišku, sunku susikaupti, kai kas nors ima įtariai žvilgčioti (negi imsi teisintis, kad tas dėmesys – tik sportinis interesas). Pastebėjau, kad kai veiksmo subjektai įžengia į miegamąjį, visos nuorodas pasidaro dar konkretesnės. Atrodo, kad žmonės mažai kuo skiriasi nuo bulvių tarkavimo mašinų – ten pasui, ten paspaudi ir veikia. Smalsus skaitytojas ras ne tik smulkias instrukcijas kaip, kiek, kada, kur ir kokius garsus pridera skleisti, bet ir įvairios statistikos. Pavyzdžiui, vienoje švietėjiškoje knygelėje, kuri šiaip jau išsiskyrė šiuolaikišku dizainu („Praktinis sekso vadovas“) dailus grafikas nurodo statistinę lytinio akto trukmę, kur vieną laiko intervalą žymi liūdnas, kitą linksmesnis ir t. t. veidukai. Įvairi statistinė informacija šiuo atveju tarsi išviešina, sunormuoja tai, kas iš esmės turėtų būti visiškai spontaniška ir nepavaldu jokiam klasifikavimui. Statistika sudaro sąlygas justi savo trūkumus ir ribas, leidžia save patirti platesniame kontekste.

Aišku, galima sakyti, kad lytinio švietimo naštą nešanti literatūra atgaivina suvytusius mylimųjų naktinius gyvenimus, padeda pakurstyti fantaziją. Bet kokia tai fantazija, jei keičiantis knygų viršeliams, jų turinys keičiasi gana menkai (nuo „papasakokite savo slapčiausias fantazijas“ iki „išsirinkite saugumo žodį“ ar „nepamirškite kvapnaus aliejaus“).

2014-02-12 20.00.47

Įvairūs tekstai nurodo, kaip ieškoti meilės. Kaip ją išlaikyti. Patariama, kaip atrodyti, kad vyrai atkreiptų dėmesį. Kaip elgtis lovoje, kad jie pašėltų iš aistros. Galima tuos tekstus laikyti menkaverčiais, perversti  pajuokaujant, nekreipti į juos dėmesio. Bet jie vis tiek nemačiomis, iš pamatų formuoja mūsų požiūrį į tai, kokie turi būti poros santykiai. Kas priimtina, o kas ne. Visa ta gausi lengva literatūra iš esmės kalba apie tuos pačius dalykus, juos atkartoja populiarūs kino filmai, jie skamba dainose, reklamose. Kol galiausiai, bam, ir gauruotos pažastys tampa ne tik seksualumo antonimu, bet ir šlykščiu įžeidimu visuomenei.

– Brangusis, netekau pusės kilogramo svorio!

– Nusiskutai kojas?

Visos patarimų knygos viliojimo ar santykių puoselėjimo tema pateikia universalias instrukcijas. Ką sakyti, kaip sakyti, kur žiūrėti, ką dėvėti, kokios spalvos žadina pasitikėjimą, kur dėti liežuvį ir kur dėti rankas – viskas sutraukta į išsamias suvestines. Juk, nepaisant viso to bruzdesio apie individualumą, asmenybės išskirtinumą, vyrai vyrai ir moterys iš tiesų yra gana universalūs archaiškų figūrų modeliai. Vadovaujantis tokia logika, turint pakankamai gerą instrukciją, galima susidoroti su bet kokiais iššūkiais. Ta mintis kažkiek priminė seną anarchistų knygelėje užtiktą tekstą apie didįjį dezodorantų blogį. Kiekvienas žmogus turi unikalų kvapą, o dezodorantai sunaikinantys visą tą įvairovę, palikdami tik kelis pasirinkimus – lotosai ar jūros brizas. Ir meilės atveju patarimų knygos pateikia ne tiek jau ir daug pasirinkimų. Nuo to, kokie turi būti idealūs santykiai, iki to, kokiomis erogeninėmis vietomis pasižymi vyras. Tereikia šiek pasistengti ir bus galima pakliūti į Keno ir Barbės rojų.

O jei ne? Jei ne, teks rinkti šukes ir skaityti kitas knygas. Gerai, kad santykių žinovai turi šūsnį literatūros ir nesėkmių atvejams. „Kaip gyventi su idiotu“, „Keršto vadovas merginoms“, „Ne taip jau jam ir patinki“. Kai ir tai nepadės, bus galima išvis nusigręžti nuo vyrų ir išeiti šokti su vilkais, „Bėgančios su vilkais“, „Moters galia“, „Karalienė ir laukinė moteris. Būk, kas esi“.

Tik Valentino diena kalta dėl šio teksto. Mat diena turi populiarios kultūros etiketę, tiksliau, širdelę, tad ir literatūrą populiariąją varčiau.

Gerai, kad yra poezijos, gerai, kad yra knygos, kuriose meilės negalima išvirti pagal vieną receptą. Pašlakstysiu jus trupučiu antitoksino. Yra kas primena, kad, be darnių santykių, yra ir meilė. Kurios nepastumdysi, neįkiši į planus, kuri augs ir praaugs, jei reikės, ir laiką, ir erdvę. Pavaldi tik pati sau. O gal – ir sau nepavaldi.

Netgi kai mes miegam

Netgi kai mes miegam sekam vienas kitą

Toji meilė sunkesnė už sunokusį ežero vaisių

Be juoko ir be ašarų per amžius tęsiasi

Diena iš dienos ir naktis jau po mūsų.

Paul Eluard

Parašykite komentarą