Lazario Lindto moterys

Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“ skaičiau neįprastai ilgai. Beveik dvi savaites. Taip jau susiklostė – darbai, vaikai, vėjas, tarpsezoninė melancholija, lyg kas nežinotų visų madingiausių pasiteisinimų. Natūralios ir nenatūralios tylos pauzės tęsdavosi po kelias dienas, paskui vėl leisdavau kalbėti romanui. Gal ir gerai, kad šitaip skaičiau. Nes savo kailiu galėjau pajusti laiko dimensiją – su keliomis mano dienomis prakapsėdavo dešimtmetis romane. Po šen-ten-tą-aną veiklų grįždavau prie puslapių būdama kita. Ir romane žmonės jau būdavo kitokie, labiau įsimylėję, labiau sielvartaujantys, viską praradę ar tik pradedantys užčiuopti galimą asmeninės visatos centro švytėjimą.

Prisimenu, kaip pernai skaičiau M. Šiškino „Laiškų knygą“. Paprastuose žodžiuose, tuose, kuriais diktuojame pirkinių sąrašą ar piktinamės oru, tilpo neįtikimos ilgesio ir vilties apimtys. Skaitančio žvilgsnio palytėti sakiniai plyšo, o tai, kas buvo juose, niekada nesibaigė, niekada nesibaigė, niekada. Romanas „Lazario moterys“ – kitokia knyga, bet joje radau tą patį emocinį intensyvumą. Tai, kas gali būti paprasto gyvenimo eilinė akimirka, tampa į smegenis mušančiu suvokimo trigeriu. Bet žiūrėkite, skaitykite patys – atsiverčiu knygą ir traukiu vieną iš tokių akimirkų. Skriejančios sniego gniūžtės ir galimo gyvenimo trajektorijos pranašiškoje akimirkoje susimezga į vienį:

„Ji suėmė pirštinėmis krūvelę sniego ir staiga pakėlė akis – neįtikėtinas, tamsiai geltonas, sklidinas saulės, su gyvomis rudomis liepsnelėmis pačiame džiaugsmingo, pusiau vaikiško žvilgsnio dugne, ir Lužbinas staiga pajuto, kaip visu greičiu trenkėsi veidu į nematomą, bet nesugriaunamą sieną, ir jį įkalinusiame nebyliame sustingusiame kadre mergaitė užsimojo, ir sniego gniūžtė, vis dar jos mažų delnų formos, nulėkė pirmyn, ir, kol ji lėkė, spindinti, apvali, ir be galo ilgai krito žemyn, Lužbinas aiškiai suprato, koks laimingas bus su šia mergaite, nepataisomai, negirdėtai, neįtikėtinai laimingas, ir pajuto jos lūpų skonį, ir jos nėščio pilvo svorį, jis nugyveno su ja visą ilgą, džiaugsmingą kaip pirmosios pavasario atostogos gyvenimą ir numirė praėjus lygiai savaitei po jos mirties, nes ji neturėjo liūdėti, neturėjo likti viena, ir kai gniūžtė pagaliau tėškėsi į mirštančio iš juoko vyresniojo Cariovo petį, viskas buvo baigta ir nuspręsta“ (347 p.).

Štai taip. Tiesa, nebijokite emocinio intensyvumo. Pastebėjau, kad tai, kas pavyksta tiems keliems mano žinomiems šiuolaikiniams rusų autoriams, turbūt vargu ar pavyktų kurios kitos valstybės kultūrinėje terpėje išaugusiems literatams. Dramatiškumą gesina ironija ir cinizmas, vulgarumą atsveria tyrumas, aštrus materializmas dera su poezija ir taip toliau, beprotišką meilę sutramdo gyvenimo aplinkybės.

Romanas „Lazario moterys“ talpina kelių kartų istoriją. Jos ašimi pasirinktas žydas našlaitis Lazaris Lindtas, talentingas chemikas ir fizikas. Sudėtingos istorinės aplinkybės jam nesutrukdo kilti į karjeros aukštumas – neįtikėtinas protas garantuoja neliečiamybę, galią, pinigus, „<…> Tėvynė, reikia pripažinti, fizikų apskritai stipriai nepešiojo – ko gero, suprato, kas ir kaip, kokių žmonių bobos dar prigimdys, o kokių geriau neliesti, nes baigsis tik vienaip – patiems brangiau kainuos“  (64 p.).

Likimo svarstyklės siekia balanso, tad lengvą genijaus profesinį gyvenimą atsveria ne toks laimingas asmeninis. Pirma nepasiekiama mylimoji – keliasdešimt metų vyresnė jo globėjo žmona Marusia. Marusia myli Lindtą, bet myli kaip sūnų. Kita mylimoji – keliasdešimt metų jaunesnė Galina, kurią Lindtas gali mylėti kaip nori – visa širdimi ir visu kūnu, bet Galina jo nemyli niekaip. Ir paskui yra dar viena moteris. Moteris – mergaitė. Lidočka, Lindto anūkė, kurios jis jau nebepamato. Ir Lidočka savo senelio nepažįsta, bet jis yra vienas iš mergaitės gyvenimo lėmėjų.

„Lazario moterys“ prasideda atostogomis prie jūros – tai pirma pažintis su Lidočka. Karštis, jūra, lipnios persikų sultis ir mažos mergaitės gyvenimą pakeičianti katastrofa. Pasakojimo kalba tiršta tiršta, vaizdinga, tad skaitant labai lengva viską matyti. Ne tik matyti, bet ir atpažinti – juk vaizduojamas pats buitiškiausias pasaulis, su visais defektais, vulgariomis detalėmis. Lyg pro atdarą langą.

Tiesa, teko girdėti, kad romaną sunku skaityti. Nesileiskite apgaunami. Jis turi savo kalbėseną, bet ji tikrai nėra nesuprantama. Juk kalbama žmonių kalba, gal net ta prokalbe, kurios žodžius žino visi: „meilė“, „praradimas“, „valdžia“, „likimas“ ir t.t. Kaip reikia priprasti prie naujojo pažįstamo, taip reikia priprasti ir prie naujos knygos. Ir didžiulis džiaugsmas, jei pasitaiko proga prie kažko pratintis – vadinasi, sutikote naują balsą. O tai yra dovana.

Bet grįžkime prie pasakojimo. Po pažinties su Lidočka jis visai logiškai sukteli kelis dešimtmečius atgal ir skaitytojas nubloškiamas į stingdančią žiemą Maskvoje. Ak, tie intriguojantys kontrastai! Tai pirma pažintis su pačiu Lazariu, tuomet dar niekuo – utėlėtu ir sulysusiu jaunuoliu. Pažintis su Lazariu, kaip ir pažintis su Lidočka, vyksta jo gyvenimą keičiančią dieną. Jis susipažįsta su savo būsimuoju globėju. Tą pačią dieną, globėjo namų tarpduryje Lazaris sutinka ir akinančia (žibalinės lempos ir vidinio žiburio) šviesa švytinčia savo didžiąją gyvenimo meilę Marusią. „Vėliau Lindtas visą gyvenimą ieškojo panašių atšvaitų daugybės, nesuskaičiuojamos daugybės moterų veiduose. Bet taip ir nesuprato, kad moteris savaime apskritai neegzistuoja. Ji yra kūnas ir atspindima šviesa“ (39 p.).

Galiną Lindtas sutinka po daug metų – jauna moteris institute pasimetusiam senyvam vyriškiui duris atveria vis dar švytėdama savo pirmojo bučinio laime. Kaip Lindtas galėjo jos neįsimylėti. Kaip galėjo neužsinorėti. Iš tiesų Lazaris nenorėjo nieko blogo, iš tiesų jis pats nė nebūtų ištiesęs rankų į Galiną. Bet jis jau buvo turtingas, svarbus, jo poreikiais rūpinosi brutalios valdžios brutalūs pakalikai. Tad man nebuvo keista, kai gražioji Galina tapo nelaiminga laimingo Lazario Lindto žmona. Likimo ratai sugirgždėjo ir įsisuko. Tegu jie sukasi toliau, o aš, kol dar turiu vietos, vardiju savo pastebėjimus apie knygą.

Už turtingą ir tirštą kalbą (ją jau minėjau) reikia dėkoti pasakotojui. Šiame tekste jis prieš skaitytojo akis išskleidžia platų istorinį, politinį, socialinį žemėlapį (apimantį XIX–XX amžių Rusiją) ir yra tas, kuriam laikas yra iš tiesų reliatyvus – jis pažįsta praeitį ir dabartį, regi jų ryšį. Be to, jis žino slapčiausias personažų mintis, troškimus ir nieko neslėpdamas pasidalina jais su skaitytoju. Negalima sakyti, kad pasakotojas itin didžiuotųsi savo viršenybe, bet jo, kaip viską žinančiojo, pranašumas tikrai juntamas. Gal iš jo požiūrio į veikėjus. Turbūt panašiai į juos žiūrėtų dievas. Stebima iš didelio atstumo, kai laikas neliečia stebinčiojo, kai matomos širdys ir poelgiai.

Pasakotojas su skaitytoju pasidalina ta panoptine pozicija, skaitytojas regi didžiųjų gamtos ir visuomenės jėgų sukamą mechanizmą, kuriame, patys to nejusdami, į savo vietas sukrenta visi pasakojimo veikėjai. Jų kuriamos idealaus gyvenimo projekcijos – tik menkos saviapgaulės, kurias leidžia platesnės perspektyvos nepažįstantis jų protas. Pasakotojas su šiokiu tokiu gailesčiu, bet kartu ir su didele doze cinizmo stebi visą tą kapstymąsi, bandymą išlikti, iškilti.

Atrodo, kad meilė yra tik vienas iš skydų, dar viena, ir pati didžiausia iliuzija, kuri apgauna veikėjus tikėjimu, jog jų rankose – didysis laimės išsipildymas, tas švytintis visatos centras, kurio neliečia joks pragaištingas judesys. Vis tik pasakotojas nestabčioja, su šiokiu tokiu švelnumu leidžia pamatyti meilės viltį, bet niekada nedelsia. Meilę šiame romane nuolat lydi praradimas, abejinga tyla ar atmetimas.

Net ideali Lindto globėjų, Marusios ir jos vyro santykių istorija, kuri tikrai trunka iki paskutinio atodūsio, primena, kad meilė – baigtinė. Kad mylimas žmogus galiausiai išeina ir po savęs palieka tik tylą. Čia nesusilaikau nepridūrusi Lazario Lindto pastebėjimo, kuris man užsimena apie kitą labai patikusią romano ypatybę: „Juk, jeigu susimąstytume, visi jausmai, kuriuos mes vieni kitiems jaučiame, – viso labo guanino nukleotido jungiamų proteinų aktyvavimas, tam tikras signalinių molekulių cheminis draugiškumas. Daugiau nieko“ (231 p.).

Pasakotojo regimas vaizdas tikrai platus – jis lyg niekur nieko beria įdomius istorinius faktus, kartais stabteli prie kurio nors veikėjų ir tarsi demonstruodamas savo galias leidžia žvilgterėti į jo ateitį – suranda jį įsitaisiusį ar prapuolusį istorijos tėkmėje. Pasakotojo žvilgsnis toks skvarbus, kad mėgindamas paaiškinti skaitytojui kartais leidžia stebėti net cheminį pjūvį, kuris, viena vertus, viską nuasmenina, kita vertus, leidžia suprasti, kas yra kas iš tiesų. Štai vienas puikus epizodas, „per jauną artimą aromatą smelkėsi kažkodėl nerimą keliantis pelkės priekvapis, atsiduodantis puvimu, purvu, riebalais, – tai buvo naktinio Galinos Petrovnos košmaro pėdsakas, adrenalino kvapas, už šį kvapą ir už adrenerginių ir histamino receptorių beta blokatorių sukūrimą Džeimsas Vaitas Blakas gaus Nobelio premiją, ir žmonija su palengvėjimu supras savo genetinį siaubą pelkių akivaizdoje – tiesiog pelkės dvokia koncentruota mūsų baime. Bet tai bus da negreitai, tai įvyks tik 1988 metais“ (179 p.).

Mano laikas ir vieta baigiasi, bet „Lazario moteris“ paliečiau tik paviršutiniškai. Jį galima skaityti kaip istorinį romaną, kuris leidžia pajusti didžiosios Rusijos krumpliaračių poveikį masėms. Jį galima skaityti kaip romaną apie meilę – ne tą banalią, kur visi pasibučiuoja ir gyvena ilgai ir laimingai, bet apie tikrą meilę, tikrą jos kainą. Galima net ne skaityti, o vien grožėtis teksto struktūra, jo sukimusi apie savo ašį ir uroborišką pabaigą, kur viskas grįžta į savo vietas, kai istorija, likimas ir dangus galiausiai parodo šiokį tokį atlaidumą. Tiesa, jei skaitytojas buvo atidus, jei įdėmiai sekė pasakotoju , jis žinos, kad taškas niekada nebus padėtas.

Marina Stepnova. Lazario moterys

Vilnius: Tyto Alba, 2013. – 390 p.

Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis