Dialogas apie praeitį, dabartį ir ateitį

Poeto Tomo Venclovos ir filosofo Leonido Donskio knyga „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“ parašyta tais laikais, kai daugelis akademikų, socialiai aktyvių mąstytojų rašo komentarus į didžiuosius Lietuvos interneto portalus.

Optimizmo_paieskos_pesimizmo_amziuje

Pastaruosius skaityti intriguojančiai įdomu, tačiau kurti įsivaizduojamą pokalbį tarp komentatorių, tarpusavyje jungiant jų mintis į vientisą pasakojimą, tenka pačiam skaitytojui, ir vis nepalieka įspūdis, kad kai kuriems komentatoriams svarbu tik šmėžuoti interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose. Nors nestinga ir tekstų, bylojančių apie aukštą autorių kompetenciją ir gebėjimą monologiškai argumentuoti.

T. Venclovos ir L. Donskio viena iš naujausių knygų yra jau sukurtas dialogas tarp labiau linkstančiojo į pesimizmą (L. Donskis) ir žvelgiančiojo kiek labiau optimistiškai (T. Venclova). „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“ yra tikras buberiškasis dialogas, išvengiantis visų monologinės kultūros neigiamų ypatybių – savęs demonstravimo, egoizmo ir uždarumo. Aptariamos knygos pašnekovams svarbu kreiptis vienam į kitą, ieškant atsakymų į tuos klausimus, kurie nemeluotai jaudina ir kelia nerimą. Knyga įvyksta tokiu būdu, kad, klausiant pašnekovo, sulaukiama svarstymų ir nuomonių, kurios grįžta kaip klausimai pradėjusiajam pokalbį. Tokio pobūdžio susirašinėjimas yra nykstanti bendravimo rūšis, kurią T. Venclova ir L. Donskis išskleidžia kaip teikiančią daugiausiai galimybių per pašnekovo supratimą kurti ir kitiems įdomius tekstus. L. Donskis sąmoningai palaiko knygos dramaturgiją, didindamas probleminę įtampą tuose laiškų fragmentuose, kuriuose pati tema reikalauja sunerimti. T. Venclova užima dažniau atsakančiojo nei klausiančiojo vaidmenį – L. Donskis jo atsakymus traktuoja kaip galimybę toliau gvildenti problemą ir kelti naujus klausimus. Tokio pobūdžio dialogas kyla iš ankstesnės L. Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“, kurioje autorius paskutiniajame tekste kreipiasi į T. Venclovą, refrenu rašydamas frazę „Mums nereikia vieniems kitų. Gyvename sau ir dėl savęs“. Knygoje „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“ du intelektualai pagaliau susitinka viename tekste.

„Optimizmo paieškų pesimizmo amžiuje“ autoriai aiškinasi tris pagrindines problemas: Rusijos politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę padėtį, teoretizuoja gėrį ir blogį Vakarų kultūroje ir knygą užbaigia apsikeisdami svarstymais apie žmogaus teises pasaulyje. Išvardijus šias temas, gali pasirodyti, kad T. Venclova ir L. Donskis diskutuoja apie tai, kas kasdien girdima ir kartojama per televiziją, mirga internete ir kitose medijose. Tačiau knygos autorių pokalbį nuo bendro fono skiria tai, kad dialogas čia tampa galimybe užklausti ne tik autoriams vienas kitą, bet ir skaitytoją. Vėlgi, regis, nieko ypač nauja ir negirdėta čia neįvyksta, o vis dėlto lieka pokalbio, kuris vyksta vis apie tą patį, tačiau skirtingose plotmėse, įspūdis: demokratijos ir režimų, žmogaus teisių padėtis Rusijoje ir Vakaruose bei likusiame pasaulyje ir apibrėžiama sąlyginiame teoriniame lygmenyje, ir nagrinėjama istoriškai, ir pagaliau narpliojama praktiškai. Abu laiškų autoriai turi tiek asmeninės patirties minėtose srityse, kad skaitytojas gali stebėti probleminį pjūvį – sukuriama aptariamų problemų analizės visuma, leidžianti knygą esmingai skirti nuo paprasto interneto komentaro.

Skaitant šią knygą, neišvengiamas savo politinių pažiūrų, socialumo ir uždarumo įtampų kvestionavimas. Iki „Optimizmo paieškų pesimizmo amžiuje“ dar buvo įmanoma nebūti nei nacionalistu, nei globalistu – plūduriuoti apskritai be pažiūrų. Po šios knygos pozicijos pasirinkimo išvengti neįmanoma, ir būtent todėl, kad faktai ir jų aiškinimas iš subjektyvybės (rodos, tokia ir buvo pradinė autorių intencija) išeina į objektyvybę – ten, kur kalbama apie praeitį, daugelio dalykų suprasti kitaip nei knygos autoriai yra tiesiog neįmanoma, nes būtų paprasčiausiai meluojama faktiniu požiūriu; ten, kur kalbama apie ateitį, pranašaujama, pasirinkimų lieka kur kas daugiau. Esminis klausimas „Kas laukia pasaulio XXI amžiuje?“ autoriams svarbesnis ne kaip teikiantis atsakymą, o kaip nuosekliai, iš praeities ir dabarties analizės plaukiantis neaiškumo būsenos konstatavimas ir suvokimas, kad ateitis, skirtingai nei praeities ir dabarties aiškinimai, jau išeina už racionalumo ir loginio pagrindimo ribų. Žmogaus ir pasaulio ateitis neaiški ir iracionali, todėl autoriai pasiūlo likti dabartyje – taigi, „optimizmo“ ir „pesimizmo“ priešprieša dekonstruojama skaitytojo akivaizdoje.

1 komentaras

  1. Knygos pavadinimas „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“ pažadina ir neleidžia likti abejingu – skatina susimąstyti ir įkvepia norą suairasti šią knygą ir perskaityti ne akimis bet širdimi

Komentuoti: Tomas Atšaukti atsakymą