Žilvinas Kempinas: jutiminio meno link

Įvairiais istoriniais laikotarpiais meno kūrinio interpretacijai svarbesnis buvo suvokėjas arba meno darbas. Iki XX amžiaus pradžios kūrinio interpretacijoje dominavo pats kūrinys: tikėta, kad jis pozityvistiškai turi išankstinę reikšmę, kurią į jį, lyg daiktą, „įdeda“ autorius. Suvokėjo vaidmuo buvo ne toks svarbus. Pozityvizmo filosofijos diktuojamas meno kūrinio interpretacijos veiksmas labai priminė kūrinio reikšmių atkodavimą.

Zilvinas_Kempinas

Žilvinas Kempinas. Instaliacija „Tuba“ Venecijos bienalėje, 2009 m.

 Manyta, kad kūrinys pats savaime turi objektyvias reikšmes. Meno darbe kaip autoriaus ir žiūrovo susitikime pagrindinis vaidmuo teko autoriui, kuris, jei institucijų yra pripažįstamas kaip talentingas ir perspektyvus, neretai imamas garbinti. Avangardas iki XX amžiaus pradžios gana greitai virsdavo klasika. Tai – pozityvistinis meno kūrinio suvokimas, kurio rezultatas yra didieji klasikinių menininkų, sukūrusių genialius darbus, pripažinimas.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Vakarų humanistikoje radosi fenomenologinė mąstymo kryptis, labai stipriai paveikusi ir meno kūrinių interpretacijos tendencijas. Iki tol dominavęs meno kūrėjas lieka svarbus tik genetiškai. Svarbus jau tampa suvokėjas, pagal savo lūkesčių horizontą ir patirtį priskiriantis meno kūriniui įvairias asmenines reikšmes ir kuriantis meno darbo prasmę. Jei kūrinys sukurtas, tačiau guli menininko rūsyje ir yra niekieno nematomas, to kūrinio tiesiog nėra. Aišku, išlieka galimybė, jog kada nors tas kūrinys iš tamsos išvys dienos šviesą. Fenomenologinė meno kūrinio interpretacija yra subjektyvistinė. Skepticizmas objektyvaus pažinimo atžvilgiu diktavo tai, kad net ir meno kūrinys neturi objektyvios reikšmės ir prasmės. Iš dalies objektyvumas tada dar pripažintas kaip subjektyvių nuomonė aibė ar visuma.

Fenomenologinio santykio su meno kūriniu metu suvokėjas užpildo darbo plyšius, kuriuos autorius palieka laisvus žiūrovo interpretacijai. Ši meno kūrinio interpretacijos permaina lėmė, kad autoriaus vaidmuo stipriai nuvertėjo. Suvokėjas įgyja teisę interpretuoti kūrinį kaip tinkamas, jokia interpretacija nėra visiškai klaidinga, nes visuotinių kūrinio reikšmių ir prasmės tiesiog nėra, ji neegzistuoja. Autorius dažnai pats negali paaiškinti, kodėl sukūrė vienokį ar kitokį meno darbą, todėl autoriai kanonizuojami kaip klasikai ir pripažinimą meno kritikų bei visuomenės akyse pelno nepalyginamai sunkiau nei anksčiau. Meno istorija tampa išsisklaidžiusi, aikštinga ir kreipianti dėmesį į marginalius procesus, kurie klasikiniame mene likdavo už akiračio ribų.

XX amžiaus pabaigos postmodernistinė meninės kūrybos ir jos interpretavimo kryptis viską dar labiau apverčia aukštyn kojomis: autorius svarbus tik epizodiškai, kaip trumpalaikė žvaigždė; suvokėjo vaidmuo irgi nuvertėja, nes subjektyvistinis meno traktavimas irgi nuvilia – žmogus apie realybę nežino beveik nieko, todėl šiuolaikiniame mene toks svarbus tampa verbalinis instaliaciją ar performansą lydintis tekstas. Dažnam suvokėjui jau trūksta drąsos priskirti meno kūriniui savo asmeninę interpretaciją.

Šiuolaikinis menas iš suvokėjo reikalauja išsilavinimo ir žinių. Šios savybės būdingos nedideliam meno kritikų ratui ir negausiam žiūrovų būriui. Jei fenomenologijos vyravimo laikais buvo itin svarbios originalios interpretacijos, iškeliančios į dėmesio centrą jau ne autorius, o puikius interpretatorius, tai šiuolaikiniame mene nei vieni, nei kiti nėra tiek svarbūs. Ima vyrauti instaliacijos kaip daikto ontologinio statuso klausimas: prasminga yra atsakyti, ar meno kūrinys apskritai egzistuoja, ar jis tėra virtualus, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių daiktų ir reiškinių. Kai Jean’o Baudrillard’o aprašytas simuliacijos procesas gamina simuliakrus – ženklus, kurie lengvai multiplikuojami, – reikia atsakyti į klausimą, kuris ir koks daiktas yra pirminis, ne prieš jį jau egzistavusio ženklo kopija.

Taigi esminis dėmesys postmodernizmo epochoje imamas kreipti į meno kūrinį kaip daiktą, beveik nepriklausomą nuo autoriaus, žiūrovo ir interpretacijos. Dažniausiai aiškėja, kad socialiniuose ir buitiniuose žmonių santykiuose ne simuliakrų nėra – viskas tėra ankstesnių daiktų kopijos. Mene galioja kiek kitokios taisyklės: pats autorius tampa unikalumo šaltiniu (ne veltui XX amžiaus pabaigoje tokie madingi tapo performansai, kuriuose jų autoriai ir atlikėjai eksperimentuoja su savo kūnu kaip pirminiu daiktu) ir meno kūriniu – šis procesas apima visas meno kūrinio stadijas nuo materializacijos kūnu ar estetiniu daiktu iki meno kūrinio reklamos bei menininko įvaizdžio. Meno kūrinys ir autorius dažniausiai institucijų yra kanonizuojamas kaip vertas būti klasikiniu. Estetika įgauna elitinį pobūdį. Kai kūrinio autorius ir žiūrovas atsitraukia, menas gyvena savo atskirą buvimą, ir kūrinys, gulintis autoriaus rūsyje, jau įgauna reikšmę ir prasmę. Šiuolaikinis menas neretai yra nereikalaujantis nei etiketės su autoriaus vardu bei pavarde, nei žiūrovų antplūdžio – tai daiktai, kurie būtent dėl, atrodytų, jokios jų prasmės nebuvimo, virsta nesuinteresuotais, taigi, estetiniais.

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Lietuvą palikęs ir į Jungtines Amerikos Valstijas gyventi, mokytis bei kurti išvykęs viduriniosios kartos menininkas Žilvinas Kempinas labiausiai pastebėtas tada, kai gimtosios šalies paviljone Venecijos bienalėje 2009 metais pristatė savo instaliaciją „Tuba“. Klasikinės renesansinės architektūros kontekste sukurta instaliacija yra sudaryta iš juostų, kurios ir perteikia perėjimą nuo kanoninio autoriaus garbinimo (Renesanso architektūros atveju) tiesiai prie postmoderniojo santykio su meno kūriniu. Menas, juostų rinkinys, čia suvokiamas kaip nepriklausantis nuo klasikos (iš juostų padarytas tunelis yra uždaras nuo to, kas yra aplink) ir įteisinantis juostas, nepriklausomai nuo žiūrovų. Dėl ypatingos progos, kuriai skirta instaliacija „Tuba“, šis kūrinys buvo lankomas, tačiau subjektyvios reakcijos ir interpretacijos, nežinant šiuolaikinio pasaulio įtampos tarp realios ir virtualios tikrovės, meno kūrinio nepaaiškina.

Objektyvistinė interpretacija būtų kiek labiau teisėta, nes žinoma, kuriai šaliai ir kodėl atstovauja autorius. Visgi vienintelės teisingos interpretacijos jis irgi nepateikia. Meno kūrinio būtį šiuo atveju įteisina ne autorius ir ne žiūrovai, o institucijos, kurios nusprendė eksponuoti būtent šį kūrinį. Ar tas institucijas sudarantys individai yra pakankamai išmanantys šiuolaikinio meno tendencijas, lieka atviras klausimas. Paradoksas tas, kad „Tuba“, kartą pašalinių jėgų atverta žiūrovams, vėliau nepriklauso nei nuo institucijų, nei nuo žiūrovų. Nuo kūrinio visi atsitraukia, nes jis figūruoja kaip būties statusą turintis daiktas. Interpretacijų visuma jo objektyvumo nekuria – kuo jų mažiau, tuo daiktas tikresnis, nes jam neprimetama verbalinė kalba. XX amžiaus kalbos filosofas Ludwig’as Wittgenstein’as yra rašęs, kad yra reiškinių, apie kuriuos negalima kalbėti ir reikia tylėti.

Ž. Kempinas savo instaliacija „Tuba“ ir daugeliu kitų kūrinių grąžina suvokėją į neinterpretuojamo jutiminio santykio lygmenį, todėl ir institucinė, ir verbalinė subjektyvistinė interpretacija tampa balastu. Šiuolaikinio meno kūrinys virsta sensoriniu, taip grąžindamas kūrinio žiūrovui laisvę nuo kūno kontrolės, kuri vyksta per verbalinę kalbą. „Tuba“ yra tunelis, izoliuotas nuo meno istorijos, sociologijos ir psichologijos. Šio kūrinio interpretacija artėja prie neįmanomos, nes jį galima tik patirti. Pirminiai ir prigimtiniai jutimai Ž. Kempino žiūrovams dar nemeluoja.

Parašykite komentarą