Pušies pušiškumas

Arvydo Šliogerio knyga „Daiktas ir menas“, kurios antroje dalyje jis filosofuoja apie pušies būtį, žinoma kone kiekvienam Lietuvos menotyrininkui, susidūrusiam su meno filosofija. Bet šis A. Šliogerio vintage tebus prikeltas ar perkeltas į technologinius laikus, kuriuose dėl elektroninės medijos šiam filosofui pušies būties turbūt dar labiau norisi. Jei jau A. Šliogeris ilgėjosi būties 1980-aisiais, kuomet didžiausia medija tebuvo televizorius „Šilelis“ ir radijas su telegrafu, tai ką jau kalbėti šiandien, kai apsiginklavę skaitmeniniais aparatais ir Wi-Fi mes žengiame per „tikrovę“.

pusis2_Tomo_Kavaliasuko_foto

Kaip norėtųsi, kad nuotraukoje būtų ne pušies „vaizdas“, o būtent pati pušis savyje… Tomo Kavaliausko nuotr.

Filosofas žavisi Paul’o Sezane’o nutapyta pušimi. Taip susižavi, kad mano, jog dailininkas perteikė jos būtį. Sezan’o paveikslo „Šv. Viktorijos kalnas ir pušis“ vertė ta, kad tapydamas jis atskleidė, kaip pušis būna Prancūzijos Provanso kalvose. Taigi Sezanas – ontologinis tapytojas (ontologijos nemaišyti su odontologija, nes čia kalbama ne apie dantų taisymą, o apie būties filosofiją). Jo paveikslas – net ne tos pušies kopija, o daiktas savyje, nes jame „iš tiesų“ regima pušies būtis. Pačiame paveiksle. Tad paveikslas – jau nebe paveikslas, o tos pušies buvimo atskleidimo daiktas.

Šioje vietoje būtina suskubti ir paaiškinti, kad „daiktas“ čia ne koks atsitiktinis ar net ne visai vykusiai parinktas žodis. „Daiktas“ filosofijoje turi ypatingą reikšmę. Imanuelis Kantas kalbėjo apie daiktą (das Ding) kaip nepažinų, mat mes negalime suvokti daikto be laiko ir erdvės. Mūsų protas pažįsta daiktą tik taip, kaip jis protui pasireiškia per laiką ir erdvę įvairiais rakursais, perspektyvomis, fenomenais. Todėl koks yra daiktas pats savaime (Ding an sich) be laiko ir erdvės, mūsų protui niekada neduota sužinoti. Anot filosofų, sužinoti, koks yra Ding an sich, – tai pažinti Dievą. Bet argi būna daiktų be laiko ir erdvės? Juodojoje skylėje, kurioje kaip tik ir nėra laiko bei erdvės, dingsta viskas, ką ji į save susiurbia. Siurbia visatą, siurbia visatos galaktikų būtį. Išeitų, kad Dievas tuomet ir yra aktyvus egzistuojantis Niekis. Ir jo vardas – Juodoji skylė. O šioje vietoje jau nevalingai tenka prisiminti Woody Aleną, kuris savo filme juodaodės sugulovės klausia, ar ji žino, kas yra „black hole“ – juodoji skylė..?

A. Šliogeris, prabildamas apie pušies pušiškumą Sezano tapyboje, iš tiesų tik pratęsė Martino Heideggerio meno filosofiją apie kūrinio kūriniškumą. Knygoje „Meno kūrinio ištakos“ M. Heideggeris pasitelkia Van Gogo nutapytus batus. Batai nutapyti taip, kad per juos, kaip per daiktą, atsiskleidžia juos avėjusio žmogaus gyvenimas. Sunkus gyvenimas. Daug vaikščiota. Per šlapius dirvonus. Batai sukrypę, raišteliai it žolės stiebeliai išsiplaikstę, padas byloja nuovargį ir išsekimą. Žinutė – nutapyk batus taip, kad jie, kaip daiktas savyje, alsuotų būtį. Taip, Van Gogo batų paveikslas – jau ne šiaip paveikslas, kuriame matome batus, o batų paveikslas, kuriame tie batai su savo būtimi gyvena, tiesiog realiai yra. Per nutrintų, sudėvėtų, išvaikščiotų batų buitį matome ir būtį.

Neatsitiktinai ir Rumšiškių liaudies buities muziejuje (pabrėžiant žodį buities) suprantame, kaip žmonės gyveno, t. y. kokia buvo jų kasdieninė būtis. Bet tai XIX amžius ar XX amžiaus pradžia. Šiandien, XXI amžiuje, mūsų buitis – elektroninė, skaitmeninė, internetinė, medijuota. Mes fotografuojame bet kur ir bet kada ir komunikuodami internetu persiunčiame nuotraukas. Persiunčiame ir nufotografuotą pušį Palangos pajūryje. Ar dėl to dingsta pušies būtis, kurią pastebėjau įkvėptas A. Šliogerio teksto apie Sezano pušį? Sezaniškų pušų apstu, o pro jas praeinantis poilsiautojas net nesusimąsto apie jų vienišumą. Stabteli ir nufotografuoji ją, taip Ją – Pušį! Tokiu poelgiu tu ją medijuoji, žiūrėk, jau ir patalpini planšetės skaitmeninėje atmintinėje. Bet gal tu ją ten patalpini, nes nori nešiotis su savimi, parodyti taip, kaip ją išvydai su visu jos besiskleidžiančiu pušiškumu?

Paul_Cézanne_107

Paul Sezane, „Šv. Viktorijos kalnas ir pušis“, drobė, aliejus, 1887 m.

Pušis, skirtingai nei Van Gogo batai, nėra buitinė. Batai, atskleisdami buitį, parodo savo ir juos avėjusio žmogaus būtį, o pušies pajūryje niekas nedėvėjo, išskyrus jūros vakarų vėją. Pušies būtis – anapus buities. Tai gryna Baltų žemių dukra, suaugusi su smėliu, sijojamu per audras tamsų rudenį ir šaltą drėgną pajūrio žiemą, bei kaitinama ir svilinama saulės vasarą. Jos šakos kerojasi kaip žmogaus charakteris. Kai kurios pušys laibos, droviai pasvirusios, vos išsilaikančios. Kitos tiesiai stiebiasi į dangų storais kamienais. O dar kitos, sulipusios poromis, susituokusios, apsivijusios viena kitą ne tik šakomis, bet ir kamienais. Tad ne visos jos vienišos. Jų pušiškumas skleidžiasi nebūtinai per vienatvę.

Ir jei tai matai ir supranti, kodėl turėtum bijoti jas medijuoti skaitmeniniu fotoaparatu? Kodėl daikto būtis kūrinyje turėtų atsiskleisti vien tik tapyboje ar poezijoje? Fotografija lygiai taip pat privilegijuota, o gal net dar labiau, nes jos dėka Pušį galima tiražuoti, dalintis, išsiuntinėti. Internete fotografija – globali. Fotografijos dėka vieniša pajūrio kopų Pušis tampa matoma kitiems. Ją galima atpažinti iš nuotraukos, o žinant, kur ji auga, – ir aplankyti.

Nuotrauka nesunaikina pušies, esančios savyje, pušiškumo, skirtingai nei tai nutinka su kaktusu didžiažiedžiu nakteniu (Selenicereus grandiflorus), kitaip vadinamu Nakties karaliene, žydinčiu kartą metuose – neduok Dieve spragtelsi fotoaparatu ir sužybsės blykstė. Tuomet žiedas nunyksta. Tokia tragedija yra ištikusi ne vieną botanikos sodą. O pušų atveju nuotrauka tik perkelia į elektroninį įrenginį tą rakursą, iš kurio įžvelgei pušiškumą. Pats medis to net nežino ir savęs nereflektuoja. Tai žmogaus gebėjimo estetiškai mėgautis privilegija. Jei labai norime, mes galime filosofuoti sau palankiai, taip palankiai, kad imsime ir nuspręsime, jog pušies nuotrauka tampa ne fotografuojamo medžio atvaizdu, o būtent daiktu savyje, nes, mat, perkėlėme pušiškumą, pušies būtį; nors nei mes ją perkėlėme, nei ką, kaip ir Sezanas jokios būties į savo paveikslą neįkėlė. Tai tik M. Heideggerio meno filosofija, kurią A. Šliogeris atkartojo kitais žodžiais, kitu meno pavyzdžiu, kad neva pats kūrinys dėl jame esamo kūriniškumo įgyja būtį, tampa daiktu savyje.

Tačiau nei paveiksle, nei nuotraukoje pušis nelinguoja ir neauga. Deja, tai tik originalo atvaizdas. Būtent žodžio „atvaizdas“ A. Šliogeris ir M. Heideggeris nepageidautų, nes, anot jų, kalbama ne apie originalo atvaizdavimą, o apie to originalo būties atskleidimą meno kūrinyje, gal netgi ir tos būties padauginimą (sic!).

VincentVanGogh_A_Pair_of_Shoes_1886

Vincent Van Gogh, „Batų pora“, drobė, aliejus, 1886 m.

Galima sutikti, kad Van Gogo paveikslas „Batų pora“ ir Sezano paveikslas „Šv. Viktorijos kalnas su pušimi“ turi tokią meninę pretenziją – atskleisti būtį. Tačiau ši pastanga, kad ir kokia vykusi būtų, paveiksle dar neanimuoja šių „daiktų savyje“. Reikia interaktyvios instaliacijos derinyje su šiais darbais, kad į paveikslą įkeltume daikto savyje būtį. A. Šliogeris, atvirkščiai, pasakytų, kad ne tik nereikia jokios interaktyvios instaliacijos, norint įkelti būtį, bet visos instaliacijos kaip tik sunaikina būtį iš principo… Sakytų, kad reikia siekti betarpiškos patirties, t. y. žiūrėti į pačią pušį… Juk tikima, kad mene, tapyboje – jei tai tikrai geras menas, o geras, jei yra būties (A. Šliogeris juk orientuotas į būties atvertį, o ne vien vaikosi malonių estetinių potyrių) – pasiekiamas tas betarpiškumas; šia prasme mene tas daiktas (pušis ar batai), to daikto daiktiškumas atsiskleidžia geriau, tikriau, autentiškiau, negu įprastame kasdien vartojamame daikte (apie kurio daiktiškumą nesusimąstome)… A. Šliogeris, tęsdamas M. Heideggerį, sulig Sezano pušimi regi tapybos civilizacinę didybę, kaip kad knygoje „Daiktas ir menas“ tvirtinama. Bet Van Gogas su Sezanu priklauso viso labo vienai iš daugelio tapybos krypčių. Tik veikiausiai šiam Lietuvos filosofui tai nėra „viena iš daugelio“, o kaip tik išskirtinė – būtent dėl būties atverties.

Bet meno istorijoje Sezanas ir Van Gogas gali būti vadinami impresionistais, o Van Gogas – ir ekspresionistu dėl spalvų intensyvumo, emocijų išraiškos. Sezanui priskiriamas nuopelnas padarius įtaką vėlesnių krypčių, tokių kaip kubizmas, atsiradimui. O kuo prastesnis fovizmas ir Paryžiaus fovistai, dažus išspaudę ant drobės tiesiai iš tūbelės? Garsieji fovistai – Henri Matisse, Maurice Vlaminck ir Andre Derain – meno pasauliui padovanojo žaidimą spalvomis, tapybišką chuliganizmą, kuriam nerūpėjo atskleisti daikto savyje būties, mat daug įdomiau buvo nutapyti žmoną su pernelyg didele skrybėle ar žalia nosimi. Vertybinis meno mokyklų ir jo krypčių hierarchizavimas pagal tai, kur daugiau prikišta, prisodrinta būties, o kur mažiau, tik atskleidžia, iki kokio laipsnio M. Heideggeris ir jo meno filosofijos pasekėjai meną sąmoningai pasitelkia savo būties filosofijai paremti! Jiems rūpi ne pats menas koncepcijų lygmeniu ir kaip meno istorijoje tos koncepcijos sulig laikmečiu kito, o tai, kaip menas padeda (kartais geriau nei racionalioji filosofija) išreikšti būtį! Tik M. Heideggeris medijavimo ne taip bijo, jis ir apie interpretacijas kalba, iš jo kilo ir ontologinė Gadamerio hermeneutika, kuri net labai viską interpretuoja ir medijuoja, nors per tas medijas ir išlaiko įcentrinę orientaciją į būtį!.. A. Šliogeris alergiškas medijavimui, jam net kalba yra prakeiksmas, nes be kalbos negalime mąstyti ir „kalbėti“ apie ne-medijuotą pasaulį. A. Šliogerio estetinio vertinimo kriterijus ir yra būties įkišimas į paveikslą traktuojant Sezano pušies paveikslą ne kaip mediją, o kaip daiktą savyje, turintį pačią pušies būtį.

Jei užburs tokia meno samprata, jei tik patikėsi, kad paveiksle gali būti būtis, lai pušies būtis bus ir nufotografuota, lai bus įkelta į išmanųjį telefoną. Kur tik būsi – pušies būtį nešiosi. Jei drobė gali talpinti būtį, kodėl to negali išmanusis?

pusis1_Tomo_Kavaliausko_foto

Pro jas tiesiog praeinama. Palangos vasaros vartotojai, t. y. poilsiautojai, tik pasižiūri į pušį, bet jos nefotografuoja. Jiems dzin, ar ji auga čia, ar kitur. Tomo Kavaliausko nuotr.

Bet negali! Nei drobė, nei planšetė negali. Tai, ką nusifotografuoji tam tikru rakursu, iš tam tikros perspektyvos, pasilenkęs, pritūpęs, nufotografuoji ne pačią pušies būtį, o tik tai, kaip toji būtis, anot tavęs, skleidžiasi pagal tavo paties suvokimą.

Pradžioje turi ją rasti ir su ja susitikti. Ten, kur ji būna. Iš pradžių pušyne ar pajūrio kopoje turi suprasti, kad tau toji pušis yra svarbi, kad tau ne tas pat, kaip ji išsišakojusi, kaip kamienas pasviręs, kaip žievė įtrūkusi. Jei tau svarbus jos skleidžiamas kvapas, toks gydantis ir valantis, jei ištiesi ranką ir įdedi pirštą į jos sakus ir mėgaujiesi jų lipnumu, nes tai jos, tavosios Pušies, lipnumas, jei tikrini jos spyglių aštrumą, o pavasarį grožiesi kankorėžiais, dygstančiais iš josios pumpurų, ir tuos kankorėžius renki ir globoji, tai tik tu ir žinai, ką ir dėl ko nufotografavai. Ar kitas atpažins tavo fotografijoje tavo santykį su ja? Juk iš kur kyla tavo sieloje jos personifikacija ir kreipinys:

– Ir jei tu, Pušaite, gyveni tris šimtus metų, o gal net ir šešis šimtus metų, tai kai mūsų nebuvo, tu jau buvai, o kai mūsų nebus, tu vis dar būsi.

Kas myli gyvūnus, o kas – pušis. Klausimas toks: ar tas ,,pušofilas“ myli pušies būtį, ar tik jos estetiką?

***

M. Heideggeris „Meno kūrinio ištakose“ rašo: „Kūriniui būdingo daiktiškumo nederėtų nuneigti; tik tiek, kad šį daiktiškumą, kuris juk priklauso jau kūrinio kūriniškam buvimui, reikėtų mąstyti kūriniškumo požiūriu. O jei taip, tai kelias į daiktišką kūrinio tikrovės apibrėžimą veda ne per daiktą kūrinio link, o per kūrinį daikto link.“

Kitais žodžiais tariant, M. Heideggeris sako, kad paveikslas (jis pateikia Van Gogo batų poros pavyzdį) tampa daiktu būtent todėl, kad jame yra kūrinio kūriniškumas. Paveikslas tampa daiktu ne ta prasme, kad jis turi rėmelius ir nutapytą drobę, kabo ekspozicijoje kaip „daiktelis“, kažkoks meno „vienetas“, o ta prasme, kad turi kūrinio būvį.

Jei tik tuo patikėjus, jei tik tai būtų tiesa, o taip norėtųsi, kad taip būtų, tuomet, perfrazuojant M. Heideggerį, išeitų: kelias į daiktišką pušies tikrovės apibrėžimą veda ne per pušį fotografijos link, o per nufotografuotos pušies pušiškumą nuotraukos daikto link.

Tokiu atveju fotografija taptų daiktu savyje, mūsų atveju – pušimi savyje, skaitmeninėje medijoje ta prasme, kad ji čia taip pat turi savąjį kūrinio būvį. Net jei tokiu sakiniu patikėtų M. Heideggerio pasekėjas, kaip tuo įtikėjo A. Šliogeris, vis viena jiems netiktų tezė, kad planšetėje pušis yra savyje, jos skaitmeninė nuotrauka turi būtį. Netiktų, nes A. Šliogeris prieš medijuotą pasaulį. Būties mene gerbėjui net šventvagiška klausytis, kad kažkokioje planšetėje gali tūnoti pušies pušiškumas, jos būtis. Tai ontologinė erezija!

pusis_Tomo_Kavaliausko_foto

Skaitmeninė fotografija nesunaikina ir neatima alfa tikrovės iš pušies, esančios savyje pajūryje. Jos šaknys lieka kopų smėlyje. Tomo Kavaliausko nuotr.

Knygoje „Daiktas ir menas“ A. Šliogeris rašo: „Nutapytas daiktas yra ne užuomina apie tam tikrą daikto būtį, ne tapybinis paties pakaitalas, net ne daikto „vaizdas“, o būtent p a t s daiktas, t i k r a s daiktas, tikresnis už savo provaizdį, daiktas, turintis daugiau būties už originalą.“ (p. 148).

Kaip norėtųsi, kad tas pats galiotų ir pušies nuotraukai. Kaip norėtųsi, kad nuotraukoje būtų ne pušies „vaizdas“, o būtent pati pušis savyje, būtent pats daiktas, tikras daiktas, tikra pušis, tikresnė už savo provaizdį, turinti daugiau būties už originalą. Deja, jokios būties nėra nei Sezano tapyboje, nei fotografijoje; bet jei būtų, tuomet filosofinės ontologijos fanai neturėtų baisėtis siūlymo perteikti pušies pušiškumą į kažkokią, atsiprašant, niekingą planšetę ar į apps’ų prifarširuotą išmanųjį telefoną. Neturi bijoti, nes niekas tų pušų nefotografuoja. Pro jas tiesiog praeinama. Palangos vasaros vartotojai, t. y. poilsiautojai, tik pasižiūri į pušį, bet jos nefotografuoja. Jiems dzin, ar ji auga čia, ar kitur. Jiems dzin jos sakai, dzin jos kankorėžiai ir visas jos išsišakojimo charakteris. Pušis fotografuoja ir jų būties beviltiškai siekia tik pušofilai. O jų negali būti daug.

Arvydas Šliogeris, regis, toks pat ąžuolofilas, kaip ir pušofilas.

Kitame savo veikale „Alfa ir omega“ jis kritikuoja hominizaciją – žmogaus kultūrą, kuri per kalbą įdeda prasmes tikrovei. Gamta be žmogaus alsuoja savo tyra būtimi be prasmių; o štai, matai, žmogus, kuris kalba, pliurpia, tauškia, per ją, per kalbos mediją, įbruka prasmes, sukuria omegos tikrovę (nemaišyti su „Omegos“ žuvies taukais, kaip ir nemaišyti astronomijos Juodosios skylės su Woody Alleno filmo juodosios skylės antrine prasme).

„Omega tikrovė gyvena parazitiškai – alfa-tikrovės sąskaita“, – sako A.Šliogeris (p. 364). Prieš tai jis pateikia pavyzdį, susijusį su jo ąžuolofilija: „Jei akistatoje su ąžuolu būsiu vienas, žodis „ąžuolas“ veikiausiai išvis nebus ištartas, ir aš paprasčiausiai nugrimsiu ąžuolo esatyje, joje tarsi ištirpdamas, be refleksijos, be atstumo, be priešstatos skendėdamas paties ąžuolo tyloje…“ (p. 101).

Arba: „Kad ir kiek priartėčiau prie štai šito ąžuolo, kad prie jo ir prisiglausčiau, kad jį ir apkabinčiau, tarpas tarp mano kūno ir ąžuolo kūno neišnyktų… [...] Žodis „ąžuolas“ ištariamas, ir tą pačią akimirką štai šitas juslinis ąžuolas tampa tariamu ąžuolu, ir pirmą kartą atsiranda tariama (ištariama) tikrovė, kuriai apibūdinti labai tinka massmedia būties būdą nusakantis žodis – virtual reality“ (p. 101).

pusis3_Tomo_Kavaliausko_foto

Pušis fotografuoja ir jų būties beviltiškai siekia tik pušofilai. O jų negali būti daug. Tomo Kavaliausko nuotr.

Prieš hominizavimą A. Šliogeris pasisakė ne tik veikale „Alfa ir omega“, jis hominizaciją kritikavo ir knygoje „Daiktas ir menas“, taip rasdamas raktą į, anot jo, tikrąją prasmę Sezano tapyboje: „Sezanas maištavo prieš kiekvieną gamtos ir daikto hominizavimą, prieš kiekvieną bandymą p a t į daiktą pakeisti jo hominizuotu ekvivalentu, pagražinti jį… Vietoj paties daikto būties pakišti jo anonimiškąją prasmę.“ (p. 178–179).

Ir didžioji A. Šliogerio šventė, didysis atradimas tas, kad Sezanas savo draugams sakydavo: „Aš ne paryžietis.“ O kad jau ne paryžietis, tai ir ne miesto hominizuotos omegos tikrovės auka. Jei jau ne „miesčionis“, tai jau tikras provincialas. Tik Prancūzijos Provanso provincialas – visai ne toks kaimietis, kaip kai kurie Lietuvos provincijos kaimiečiai, verta būtų pastebėti. Vienam provincialui per pietus degtinėlė, o kitam – vynas, Sauvignon blanc vin. Bet A. Šliogeriui pakanka, kad Sezanas provincialas iš Provanso, nesigilina į provincialų skirtumus, nė motais, kuriam provincialui pietums reikia une bouteille de vin, o kuriam une bouteille de Vodka. Svarbu, kad provincialas šlovintų alfa tikrovę – nemedijuotą! Ir Šliogeris su džiaugsmu sušunka: „Sezanas buvo provincialas iš prigimties ir pašaukimo“ (p. 185, „Daiktas ir menas“).

Ir A. Šliogeris nenori būti vilnietis, kaip Sezanas nenorėjo būti paryžietis ta prasme, kad A. Šliogeris žavisi dirvožemio bulve Krosnos kaime, Krosnos bažnytkaimyje. Jau kitame kūrinyje, šį kartą „Bulvės metafizikoje“, jis provincialiai sušunka išsiilgęs alfa tikrovės:

„Krosnos bažnytkaimyje
tėvuko kapliu
kapstydamas juodą,
lašiniais kvepiančią žemę,
Jūs nepatikėsite, aš pamačiau bulvę.“

Hominizuotas perfrazavimas galėtų skambėti kad ir taip:

Vilniaus „McDonalde“
Savo kosmopolitiniais pirštais
Kapstydamas amerikietišką kečupą,
Kvepiantį Amerika ir jos greituoju maistu,
Jūs nepatikėsite, aš pamačiau bulvytę fri!

Jei bulvė Krosnos bažnytkaimio dirvožemyje priklauso alfa tikrovei, tai bulvytės fri „McDonalde“ priklauso hominizuotai omega tikrovei. Žinoma, kad bulvytė fri sunaikino Krosnos bažnytkaimio dirvožemyje rastos bulvės alfa tikrovę taip, kaip kečupas sunaikino pomidorą. Žinoma, kad skaitmeninė fotografija su savo apps’ais įvelka pušies alfa tikrovę į omega tikrovę. Bet, skirtingai nei bulvių atveju, skaitmeninė fotografija nesunaikina ir neatima alfa tikrovės iš pušies, esančios savyje pajūryje. Jos šaknys lieka kopų smėlyje, jos spygliuotos šakos judinamos jūros vėjo taip, kaip tai buvo iki fotografijos. Po fotografijos akto niekas nepakito. Pušies pušiškumas ir toliau liko nepažeistas, o tu tik pasiėmei to pušiškumo pajautą ir persikėlei į savo hominizuotą skaitmeninę erdvę. Jei taip, nors ir užkrovei pušiai omegos tikrovę, tai padarei ne ten, kur ji auga šimtmečius, o tik savo planšetėje. Ir dėka to tu bent kiek gali pažvelgti į tikrosios pušies alfa tikrovę. Pažvelgti medijuotai tada, kai fiziškai negali būti šalia jos, kuomet ji – pati savyje kažkur toli. Štai šia prasme tegyvuoja medijuotas pasaulis ir medijų technologijos!

Bet pušys ne visuomet auga pušynuose ar pajūrio kopose. Kartais jos, it architektūriniai inkliuzai, paliekamos augti liuksusinių apartamentų apsuptyje. Tam, kad ryte išėjęs į balkoną galėtum ištiesti ranką ir pasisveikinti su jos šakele…

Parašykite komentarą