Meilus potėpis, arba A. Zakarausko ir A. Danusevičiaus tapybos panašumai bei skirtumai

Kažkas (gal net aš pats) yra pasakęs, kad Andrius Zakarauskas yra gabus arba tiesiog įdomus. (Manau, kad vis dėlto buvo vartojamas antrasis epitetas, nes gabumo samprata ir netiksli, ir kvailai pritempta). Ir jis buvo teisus (net ir tuo atveju, jeigu tai buvau aš).

Adomo Danusevičiaus tapyba

Adomo Danusevičiaus tapyba

Kažkas (net kelios kolegės) lygiai taip pat yra pasakęs (bet tai tikrai buvau ne aš – mano išankstinė nuomonė, prisižiūrėjus tų gabių, genialių, daug žadančių ir panašiai, labiau rezervuota) apie Danusevičių. Ir, po paraliais, nesikeikiant, kuomet galų gale natūroje, in situ, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose pamačiau jo tapybos visumą, supratau, kad tas „kažkas“ buvo absoliučiai teisus.

Vis dėlto kalba ne apie tai…

Daugiausia minčių, kontempliuojant Zakarauską ir Danusevičių, kyla apie šių tapytojų panašumus.Ir, be jokių abejonių, skirtumus.

Taip, taip – Zakarauskas ir Danusevičius vizualiai yra panašūs!

Bet čia nesinori samprotauti:

– Kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis?

Nes man visuomet atrodė (šitaip regisi net dabar), jog A. Zakarauskas yra toji višta, o A. Danusevičius – kiaušinis. Tokį, tegul subjektyvų, požiūrį yra suponavusi reali, gyvenimiška prielaida. Meno arenoje, ryškių žibintų šviesoje dailės rampoje Zakarauskas chronologiškai pasirodė anksčiau. Danusevičius – keleriais metais vėliau. Taigi – vienas, kalbant kariniais terminais, buvo, o gal dar ir yra (senstame, ir labai sparčiai, mes visi – nei vieno nėra forever young) naujosios ar jaunosios tapybos žvalgyboje, kitas – avangarde.

Vėlgi nenukrypkime ir neįsinarpliokime į kibias laiko pinkles.

Zakarauską ir Danusevičių pirmiausia vienija ir jungia tapyba.

Tapyba – plati ir daugiareikšmė sąvoka…

Zakarausko ir Danusevičiaus tapybą irgi jungia daug kas – pilkšvai sidabriški koliorai, antropomorfizuoti personažai (ir ten, ir ten – liauni, net ir tuomet, kai yra mažiau ar daugiau neblogai fiziškai suręsti), visas tas sociokultūrinis (šią sąvoką-parazitą mėgsta vienas bendradarbis, todėl pasinaudoju jo įdirbiu) patosas.

Visgi esminis abu tapytojus jungiantis požymis – tai meilus potėpis.

Norintiems įsitikinti – kas tai yra MEILUS POTĖPIS, tereikia patiems meiliau pažvelgti kaip meiliai minėtasis Zakarauskas ir aptariamasis Danusevičius teptuku pagriebia ant paletės sumaišyto dažo sasyską, kaip simpatingai ir šiltai (vaikučio galvos taip neglosto jį garbinantys tėveliai!) ją tepa ant drobės.

Zakarauskas ir Danusevičius dažą ant drobės tepa vienodai meiliai (jeigu meilė yra graduojama…). Ir būtent šiame – potėpio bei drobės santykyje – prasideda bei baigiasi visi panašumai.

Menant visa tapybinį rebusą šifro raktu galėtų būti minėtasis sociokultūrinis (žr. aukščiau) epatažas ir tam, lyg lozungas, naudojamas jų personažas (taip pat minėtas tekste).

Zakarauskas, tapydamas save (ne paslaptis, kad jis taip daro – atpažįstama šiek tiek balerūniška jo figūra, kad ir kokia deformuota ir iškraipyta ji bebūtų), į drobę, į plokščią paviršių žvelgia it Narcizas į veidrodį ar upelio atspindį.

O Danusevičius, tapydamas kitus – atletiškus vaikinus, vyriškos lyties gimnastus, į drobę žvelgia lyg į ekraną: plokštuma čia neatspindi, o retransliuoja, atskiria vieną realybę (tikrą) nuo kitos (fiktyvios) – juk kalbame apie televizoriaus ekrano, kompiuterio monitoriaus efektą!

Žvelgiant į šią problemą moksliškai – filosofiškai ir metafiziškai, Zakarausko tapybos atveju matome objekto ir objekto arba subjekto ir subjekto santykį. Danusevičiaus atveju – subjekto ir objekto ar objekto ir subjekto sąveiką.

Ir vėlgi – visa tai, viską, absoliučiai viską išduoda tas meilus potėpis.

Jeigu Zakarausko potėpis yra kūniškai mėsingas (dažas tepamas ganėtinai riebiai) – tartum prieš veidrodėlį (tą, kuris sufleruoja, „kas pasaulyje yra gražiausias“) pozuojanti pamotė-karalienė negailėdama jėgų ir kosmetikos sąnaudų, teptųsi storiausiu makiažo sluoksniu, tai Danusevičiaus potėpis yra akvareliškai skaidrus, moteriškai švelniai (kalbu iš stereotipinės „vyriškos“ lietuviškos tapybos pozicijų) lytintis baltą, išblyškusį ir negyvą drobės paviršių (vos neparašiau – miegančios karalaitės kūną). Šitaip ar panašiai marmurinę statulą bandė glamonėti ne kas kitas, kaip ponaitis Pigmalionas.

Apie naujausią Andriaus Zakarausko parodą Vilniaus galerijoje „Vartai“ skaitykite čia.

1 komentaras

  1. nEIMA

    Kažkaip nesupratau. Tai čia GOOD ar BAD?

Komentuoti: nEIMA Atšaukti atsakymą