Kūrybinės industrijos vs Laisvė

Klaipėdoje jau kelinti metai dedami pamatai kūrybinių industrijų inkubavimui – tiek virtualiame pasaulyje, tiek po fiziniu stogu. Klaipėdoje ir Ventspilyje baigiamo įgyvendinti paramos kūrybiniam verslui projekto ENTERBANK metu sukurtas virtualusis verslo inkubatorius praaugo elektroninės erdvės ribas ir tapo veiklių jaunų žmonių aktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo platforma, kuri, anot tarptautinio projekto pagrindinio partnerio VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros, teikia pagrindo manyti, kad užsimezgusios pažintys ir bendravimas jo dalyvių bus plėtojami ir toliau – naujame kūrybiniame inkubatoriuje „Kultūros fabrikas“, duris kūrybininkams ir menininkams atversiančiame jau 2014 m. pavasarį.

Kalbant apie Kūrybinių industrijų (KI) perspektyvas Klaipėdoje, reikėtų sudėlioti globalizacijos politikos ir lokalių verčių žemėlapį, paskaičiuoti kūrybinių industrijų įsigalėjimo Klaipėdoje pliusus ir minusus bei sėkmės laipsnį. O dar svarbiau išsiaiškinti kieno atžvilgiu, kokiame kontekste ir svarbiausia – kas tampa, gali tapti, taps pliusu, o kas minusu.  Todėl šis tekstas yra užrašytas tezėmis, teiginiais, pastebėjimais ir citatomis. Kiekvienas iš teiginių kiekvienam skaitytojui gali pasirodyti minėtais pliusu ar minusu arba dvilypiu, talpinančiu abu galimus pasirinkimo variantus. Ar tikrai KI iš kūrėjo atima laisvę kurti ir mąstyti? Ar tikrai KI nustumia į šalį tikrąjį meną? Ar Klaipėdos kultūros vartotojų bendruomenė yra pasiruošusi dalyvauti KI? Kas yra KI iš tikrųjų. Ką jų suklestėjimas reiškia? Ko tikėtis iš kultūros ir meno ateityje? Deja, vieno atsakymo nėra, kartais klausimas prognozuojantis ateitį yra žymiai svarbesnis, nei žinojimas kuri pozicija laimi šiandieną, kadangi šiuolaikinėje itin paslankioje kultūroje bet kada ir bet kur įmanomas autentiškų patirčių, atminties, istorijos perkonstravimas, manipuliacija, ir saugi koegzistencija su simuliakrine tapatybe.               

  • Į Klaipėda atvykau kurti ir gyventi 2000 m. Atvykau kūrybinės laisvės iliuzijos ir „laukinių vakarų“ paviliotas. Klaipėdą pasirinkau sąmoningai, kaip miestą kuriame kultūriniai procesai ir jų reformos turėtų vykti ženkliai greičiau nei kituose Lietuvos didmiesčiuose.
  • Tuomet kūrybinėmis industrijomis dar nekvepėjo, tačiau apie Tabako fabriko panaudojimą kultūrinėms reikmėms buvo kalbama. Tiesą sakant jis ir buvo naudojamas, tik stichiškai, nors ir sezoniškai, daugiausia rudenį. Čia „Rudens sezono Tabako fabrike“ metu vykdavo ne tik teatro, bet ir šiuolaikinio šokio, vizualiųjų menų ir klubinės kultūros projektai, puikiai prie nušiurusios aplinkos pritapo mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“.
  • „Projekto organizatoriai žadėjo, kad šiemet žiūrovų suolai negrius, kaip atsitiko pernai. Kur kas didesnė problema, ar bus galimybė kitais metais rengti „Rudens sezoną Tabako fabrike“ – pastato likimas kol kas neaiškus [...]“.[1]
  • Tas pastatas ištrupėjusiais dantimis, suskirdusių dažų sienomis, tabako dulkėmis išklotomis grindimis, šiltai purvina atmosfera ir skardiniu angaru, skleidė anarchijos atmosferą ir leido mėgautis alternatyvios kultūros samprata Klaipėdos menininkams.   
  • Šiandieninėje kultūroje, kuri sparčiai transformuojasi į kūrybines industrijas būdinga decentralizacija, vietoje vieno „prabuoto“ ir „aprobuoto“ traukos centro atsiranda daug skirtingo tipo, skirtingos ideologijos centrų. Marginali teritorija atsiduria mainstreame.
  •  Šiuolaikinėje Klaipėdos kultūroje iki šiol nėra nei aiškiai išreikštos „pozicijos“ nei „opozicijos“. Nėra ir šiuolaikinio meno scenos, tik keli menininkai kuriantys šiuolaikinį meną ir galbūt laikinai gyvenantys Klaipėdoje.
  • Tačiau dėl to nereikėtų nusiminti, kadangi KI yra labiau siejamos su tarpdiscipliniškumu ir komercija. Didelę KI kūrybinių projektų dalį sudaro fotografijos, televizijos ir vaizdo projektai, o tarpdisciplininė kultūra apima daugelį visuomenės gyvenimo sričių: miesto erdvėje plėtojamos komunikacijos priemonės, verslo strategijos, viešųjų organizacijų rėmimo priemonės, kultūros bei politikos „valdymas“ bei elektroninė komercija.
  •  Menas vis labiau tampa istoriniu archyvu, dokumentika, socialiniu tyrimu, protesto akcija ir vis labiau gręžiasi į savo ištakas, kuomet buvo sinkretiškas, neatskiriamas nuo mokslo ir technologijų.
  • Šį pokrypį lemia ne kultūriniai, tačiau politiniai svertai. Kultūra eina ekonomikai, o ši politikai iš paskos. Menas yra tiesiogiai priklausomas nuo rinkos, kurios formavimuisi klaipėdietiškas „glokalumas“, savitas kūrybinių industrijų koloritas būtų itin sveikintinas.
  • Kuriant vienokį ar kitokį „šiuolaikinio meno“ formatą vietinis koloritas labai svarbus. Tačiau ji formuoja žmonės kurie keičia aplinką kurioje gyvena. Jeigu menininkai meninėse praktikose strategiškai nuosekliai nedirbs tarkim su uostamiesčio urbanistika, pajūrio peizažu, paukščių migracija, nedresuos žuvėdrų bei Neringos šernų, ir panašiai ką būtų galima įvardinti vietiniu koloritu, tai šis koloritas savaime nepagimdys „formato“. Jeigu žinia akcentuojanti tąją vietos specifiką nebus paskleista per meno kūrinį ir su juos susijusias meno proceso procedūras, apie kažkokį vietinį koloritą niekas taip ir nesužinos. Klaipėdą visomis prasmėmis (turizmas, menas, smulkusis verslas ir kt.) išgelbėtų orientacija į glokalumą. KI – kad ir globalizuojantis reiškinys, galinga niveliacijos sistema, bet šiuo atveju stipriai pasitarnautų užtikrinant finansinius, ekonominius, žmogiškųjų resursų srautus.
  • Klaipėdos meno pasaulyje išskirtinį „glokalumo“ efektą pasiekti būtų sunku, mat čia ramiai koegzistuoja trys pasauliai – menininkai gyvenantys dar 19 amžiuje ir besikeliantys su Monet saule; alternatyviais save vadinantys menininkai ir meno renginius bei juos pristatančių viešųjų renginius įstaigų segmentas, biudžetinių kultūros įstaigų kuruojamos kultūros sektorius. Kartais jie formaliai persipina, tačiau šis heterogeninis junginys būna trumpalaikis ir nepatvarus, bei iškrenta socialinės neteisybės ir identiteto nuosėdomis.
  • Klaipėdoje yra juntamas kritinės kuriančiosios ir reflektuojančiosios, vertinančiosios kultūros vartotojų masės trūkumas. Jį tolydžio mažėja dėl racionalios, kūrybinius eksperimentus, ir elementarią menininkų būtį palaikančios miesto kultūrinės koncepcijos, meninių veiklų kokybės diferenciacijos, lėšų kryptingam postūmiui kuria nors kryptimi nebuvimo. Dominuoja liberalus lėšų skirstymas, kuris garantuoja egzistavimo paįvairinamą retais „stryktelėjimais“ sostinės bei pasaulinių tendencijų horizonto linkui.
  • Šią nišą bemat užima pramogų kultūra ir kūrybinės industrijos, kurios dėl savo komercinio pagrindo yra labai palankios į inovacijas pasiruošusiai investuoti pramogų kultūrai. 
  • „[...] Lietuvoje kūrybinės industrijos siejamos ne tik su šalies ūkio atgaivinimu, bet ir nauja komunikacine meno samprata, nauju požiūriu į menus ir menininkus bei jų vietą visuomenėje. Kūrybinėse industrijose palaikomas komunikacijos kaip reikšmių kūrimo ir keitimosi jomis požiūris kaip pranešimai ar tekstai sąveikauja su žmonėmis, kad sukurtų reikšmes. Lietuvoje paplitusi romantinė meno koncepcija neskatina meno ir rinkos sąveikos. Nauja kultūros ir meno situacija neatsispindi Lietuvos švietimo institucijose: čia meno samprata dažniau yra siejama su įsitvirtinimu meno pasaulyje ir pripažinimu tarp profesionalų, o ne su meno galimybe tapti socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei [...]“.[2]
  •  Ar iš tiesų KI vs MENAS?
  • KI, kartais dar vadinamos kūrybine ekonomika, išreiškia menų susiliejimą su naujųjų medijų (informacijos ir komunikacijos) technologijomis bei žinių ekonomika. Kitaip tariant, KI – sintetinė veikla, reikalaujanti ne vien meninių, bet ir vadybinių gebėjimų, kultūros bei informacinių technologijų išmanymo. Kūrybinės industrijos neatsiejamos nuo naujosios žiniasklaidos (naujųjų medijų), globalizacijos ir žinių ekonomikos.        
  • KI – labiau tinka „medijiniams“ menams realizuoti, kadangi pastarieji lankstesni, nei tradicinės medijos tiek turinio, tiek pristatymo, tiek ekspoziciniu formatu. Klaipėdoje, betgi vis dar dominuoja tradicinė kultūra. Todėl KI regis tartum kapitalizmo baubas surysiantis paskutinius menininko nepriklausomybės likučius.
  • Redas Diržys ir Gintautas Mažeikis – abu teisūs.[3]
  • „Kol kritinė menininkų masė nesuvoks, kad jų vaidmuo šioje visuomenėje atneša pelną ne jiems, bet jais manipuliuojančioms struktūroms“, – sako šiame straipsnyje R. Diržys.
  • Kita vertus, lazda turi du galus. Patys menininkai neretai kreipiasi pagalbos į tas struktūras, prašydami suorganizuoti, „išprominti“, „išpiarinti“ ir padėti parduoti savo meno kūrinius.
  • Dar kitą vertus, tikroji laisvė ir yra toks darbo pasidalijimas, kai kiekvienas daro tai ką moka geriausiai, o visa kita kas lieka po to yra neišvengiamas kompromisas. 
  • Ar sunku pradėti kūrybinį verslą? Ar galima išgyventi iš kūrybos? Kaip realiai įsivaizduojami miesto ir naujos kultūrinės erdvės – būsimo Klaipėdos kultūros fabriko, jame kuriančių menininkų ir kūrybinių verslų santykiai, kokia čia steigiamo meno ir verslo inkubatoriaus prasmė?
  • Ar gali meno ar kūrybos veiklos vystytis pagal verslo modelius? Kūrėjai, kurie save identifikuoja kaip menininkus, gauna pelną iš savo kūrybos, dažniausiai labai tiesiogiai, iš pirmojo pridėtinės vertės sluoksnio (t.y. tik nutapius paveikslą ar tik sukūrus dizaino objektą), visai neinvestuodami į savęs pristatymą, savo kūrybos tęstinumą per sąsajas su kitų sferų projektais ir pan.
  • Tikrojo, nevienadienio pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės vertės kūrimo, bet ši sąvoka daugelį vyresniosios kartos kūrėjų varo į neviltį.
  • Tiek Lietuvoje, tiek Europos šalyse tie menininkai kurie neturi gerų ryšių su galerijomis, nėra kviečiami į meno muges, bienales ir pan. (established artists), arba negyvena iš fondinių – projektinių – rezidencinių honorarų (beginners, emerging artists),  dalį laiko kuria produktą rinkai („ne meną“) , o laisvu laiku realizuoja savo idėjas, kurios formaliai neatsiperka (menas). 
  • Dalis minėto segmento menininkų taip įsitraukia į KI, jog palieka tiesioginį šiuolaikinio meno sektorių arba jame dalyvauja jau ne kaip kūrėjai, o KI atstovai (apšvietėjai, parodų architektai, IT specialistai, dizaineriai ir pan.).
  • Dalis minėto segmento menininkų save tapatina su „alternatyviąja kultūra“.
  • „Alternatyvioji kultūra“ KI inkubatorių nemėgsta.
  • Po 10 metų kalbų, dialogų ir monologų kūrybinės industrijos Klaipėdoje pradeda materializuotis Tabako fabriko konversijos į Kultūros fabriką būdu.  
  • Visi vėl pradeda domėtis kas tai yra tos kūrybinės industrijos arba KI.  
  • Taigi, KI, kartais dar vadinamos kūrybine ekonomika, išreiškia menų susiliejimą su naujųjų medijų (informacijos ir komunikacijos) technologijomis bei žinių ekonomika. Kitaip tariant, KI – sintetinė veikla, reikalaujanti meninių, vadybinių, gebėjimų, kultūros bei informacinių technologijų išmanymo. Kūrybinės industrijos neatsiejamos nuo naujosios žiniasklaidos (naujųjų medijų), globalizacijos ir žinių ekonomikos.        
  • Menas – ne tikslas, o kūrybiškumo skatinimo priemonė, teigia KI apologetai.
  • Toliau turėtų sekti mums gerai pažįstamas devizas – „Kiekvienas žmogus yra menininkas“.
  • Kūrybinės industrijos kaip ir populiarioji kultūra skatina neišsiskirti iš minios ir prie jos pritapti. Kūrybiniai sprendimai čia pakankamai racionalūs. Galima teigti, kad taip prarandama tapatybė. O alternatyva?  
  • Tikroji kūryba, kad ir kaip tai pompastiškai nuskambės yra neįmanoma be opozicijos kažkam – autoriui, vyriausybei, egzistuojančiai kultūros sistemai, be alternatyvos isteblišmentui arba vyraujančiam „mainstreamui“, arba popkultūrai, arba netgi sau pačiam.
  • Kūryba lankas, protestas – templė, strėlės – kūriniai. Nusišauti lanku – sunku. Belieka laidyti alternatyvos t.y. kritikos strėles į kitus nealternatyvius.
  • Alternatyva bijo oficialių erdvių „parketo“, nes tektų priimti isteblišmento iššūkį, t.y. taisyklių, elgesio, kūrybinės etikos, stiliaus, mados formatą.
  • Patekusį ant parketo „alternatyvščiką“ ištinka klaustrofobijos ir egsiztencinio birbesio priepuolis, pasireiškia nepilnavertiškumo kompleksas, nes nusispjauti ant parketo nepatogu, nesgi spjūvis turi būti estetiškas bei ironiškai patrauklus žiniasklaidai, kitaip norimo alternatyvaus feedbacko nebus. 
  • Isteblišmento atstovas Klaipėdos alternatyviame renginyje jaučiasi nepatogiai tik dėl to, jog gali išsitepti švarius rūbus „neformaliose erdvėse“ tiesiogine prasme.
  • Klaipėdoje alternatyva šiuolaikiniame mene suprantama kaip kažko neigimas iš principo.
  • Kita vertus, ši „neformali“ meno scena yra finansuojama iš tų pačių šaltinių kaip ir „oficiali“.
  • Gal reiktų liautis vaidinti nesuprastus menininkus, opoziciją, neformatą, alternatyvą, o persikvalifikuoti iš marginalų į kūrybos industrininkus?
  • Alternatyva. Neparsiduoti. Ar parsiduoti? Hm… Už kiek?
  • Parsiduoti teks. Kai kam tai bus kultūrinis šokas. Kita vertus, tai yra normali įprasto adaptacijos naujoje kultūroje proceso dalis. Sveiko organizmo reakcija.
  • Parsiduoti reikia, svarbiausia brangiai, bet tik tam, kad galėtum nupirkti kitą ir taip gauti laisvės iliuziją. Taip kuriasi rinka.
  • Lietuvos meno rinka itin silpna, o kultūrinė centralizacija itin didelė. Išlikti provincijoje įmanoma tik globalizuojantis – kuriant infrastruktūrą, stiprinant kultūrines institucijas.  Viešosioms Klaipėdos įstaigoms tapti aktyvių kultūrinių Lietuvos proceso dalimi šansų nėra.
  • KEPOS rengtuose susitikimuose su vietos kūrybine bendruomene buvo įvardinti stambiausi kūrybinio verslo Klaipėdoje sektoriai – leidyba ir vizualinis dizainas, reklama ir medijos (videomenas, filmai etc.). Todėl tikėtina, kad būtent jų atstovai susiburs fabrike. Vienintelė priežastis, kuri galėtų riboti sektorių bendradarbiavimą,– skirtingi rezidentų profesionalumo lygiai.
  • Kokiais kriterijais remiantis galėtų būti atrenkami rezidentai? Galimi pretendentai nurodė šiuos: finansiškai įgalus, išlaikęs bandomąjį laikotarpį, savo profesionalumą galintis įrodyti atliktų darbų ar būsimų idėjų portfolio.
  • Organizuojantys fabriko veiklas ir besiruošiantys čia kurti neretai tuos pačius dalykus suvokia skirtingai. Štai daugumai jaunųjų menininkų laisvė – tai noras niekieno nevaržomiems būti ir reikštis, o organizatoriai kalba apie finansinę nepriklausomybę. Kas ją užtikrins fabriko kūrėjui – fondai, miesto savivaldybė ar verslo sektorius? Šis klausimas lieka atviras.
  • Kaip iš meno „padaryti“ verslą ir ar būtina jį daryti kiekvienam? Iš kiekvieno menininko verslininko nepadarysi ir ne kiekvienas menininkas to nori.
  • Būsimo fabriko kūriniai – tai Klaipėdos veidas, todėl pats fabrikas duris atvers siekiantiems legalumo, profesionalo statuso ir prestižo. Tiems, kurie nori absoliučios laisvės, lieka asmeninės dirbtuvės, o „tusovkėms“ ir gyvenimui mene – loftai.
  • Alternatyvi istorija. Kas būtų jeigu..?  Kuo nuo kitų Lietuvos inkubatorių galėtų skirtis Klaipėdos kultūros fabriko veikla?
  • 2013 m. Klaipėda įkuria prestižinį kūrybinių industrijų objektą, kuris ilgainiui tampa patrauklus tiek uostamiesčio, tiek kitų Lietuvos miestų kūrėjams.
  • 2020 m. Žodžių deriniai „Sukurta Klaipėdoje“, „Klaipėdos stilius“, „Uostamiesčio formatas“, tampa idėjų kokybės sertifikatu.
  • Minėti kūrybinių industrijos sektoriai Klaipėdoje dominuoja dar 2 ateinančius dešimtmečius.
  • Laisvė visada yra kažkur šalia.

Parašykite komentarą