Baltijos šalys ir jų regioninė tapatybė*

1989-ųjų gyvų žmonių Baltijos kelias Ribentropo-Molotovo paktui paminėti atspindėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos vienybę siekiant atgauti nepriklausomybę bei įtvirtinti regioninę trijų šalių kaip sesių tapatybę. Tuo metu bendra tapatybė buvo lyg ir savaime suprantama.

3FREE_Domas_Rimeika23

Lietuvos, Latvijos ir Estijos šiuolaikinio meno projekto „3FREE“ pristatymas: tarptautinės menininkų grupės „Non Grata“ performansas. Domo Rimeikos nuotr.

Lietuva, būdama Lenkijos kaimynystėje ir turėdama Abiejų Respublikų LDK paveldą, mieliau žvelgė ne į kaimyninę Lenkiją pietuose, o į šiaurėje esančias Latviją – per Baltų genčių istorinio paveldo prizmę, ir Estiją – kaip mažąją Baltijos žvaigždę.

Tačiau ši vienybė kiek ėmė trupėti prieš 2004-uosius, kuomet imta varžytis, kas pirmas įstos į ES ir NATO. Vien jau mintis, kad kuri nors šalis iš šio mažo regiono liktų už narysčių borto, atskleidė bendrojo intereso stoką. Dar 1999-aisiais Toomas Hendrikas Ilvesas Stokholme iškėlė mintį, kad Estija netgi yra Šiaurės, o ne Baltijos šalis, taip transformuodamas savąją tapatybę. Ši strategija turėjo mintį – tolyn nuo postsocialistinės Baltijos šalies įvaizdžio, artyn Suomijos ir Skandinavijos. Tačiau po Krymo aneksijos ir karo Rytų Ukrainoje 2014-aisiais Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendras suinteresuotumas kalbėti vieningai dėl Rusijos grėsmės vėl suartino šias šalis.

Dėl vieningo Baltijos šalių Krymo aneksijos pasmerkimo ir Kijevo Maidano revoliucijos palaikymo atsirado bendra pozicija ir dėl Gegužės 9-osios – Antrojo pasaulinio karo pergalės šventimo Maskvoje. 2005 metais, kuomet buvo švenčiamas Gegužės 9-osios 60 metų jubiliejus, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus atsisakė vykti į Maskvą, tačiau Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga neatsisakė. O štai 2010-aisiais, kuomet buvo švenčiamas 65 metų jubiliejus ir Kremliaus Raudonojoje aikštėje žygiavo 10 500 rusų armijos kareivių su Lenino portretu bei TSRS transparantais, tame parade nedalyvavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet dalyvavo minėtas Estijos Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas ir Latvijos Prezidentas Valdis Zatleras.

Tai daug ką pasako apie vienybės stoką Gegužės 9-osios šventimo proga, nors Baltijos šalys laikosi vienodo valstybinio diskurso, kad ši diena simbolizuoja okupaciją, o ne išvadavimą. Lietuvos prezidentų nedalyvavimas Maskvoje 2005-ųjų ir 2010-ųjų jubiliejiniuose Gegužės 9-osios paraduose simbolizavo Baltijos šalių paradoksą, tačiau 2015 metais, kuomet buvo švenčiamas 70 metų jubiliejus, nedalyvavo visi trys Baltijos šalių prezidentai, priėmę vieningą poziciją dėl grėsmių bei karo Rytų Ukrainoje. Šioje istorijoje išryškėjo, kad geopolitiškai Estija priklauso Baltijos šalių regionui, neatsižvelgiant į ankstesnį T. H. Ilveso mėginimą priskirti savo šalį Šiaurės šalių regionui.

***

Šalių priskyrimas tam tikram regionui visuomet reikalauja tam tikro atsargumo. Keičiantis socioekonominėms sąlygoms bei geopolitinei orientacijai, konkretaus regiono tapatybė taip pat keičiasi. Įtakos turi netgi tai, kuri regiono valstybė bus minima pirma, kuri – antra. Kuomet vyko pasaulio futbolo čempionatas Pietų Korėjoje ir Japonijoje, iškilo klausimas, kurios šalies vardą įrašyti pirma. Pirmumas kaip ir simbolizuoja pranašumą, lyderystę. Tas pat ir su Baltijos šalių vardais: ar bus skirtumas, jei išvardinsime: Estija, Latvija, Lietuva, ar vis dėlto kitaip: Lietuva, Latvija, Estija?

Pradedant sąrašą nuo žemėlapio šiaurės, pirmu numeriu atsiranda Estija, o pradedant nuo pietų – Lietuva. Latvijai kaip ir užprogramuota „antroji vieta“. Maža to, kuomet Estija save tapatina su Suomija kaip kalbiškai gimininga šalimi ir kuomet Lietuva save tapatina su LDK kultūriniu-istoriniu paveldu, taip su savo tapatybe priartėdama prie Lenkijos, Latvija lieka vieniša. Tačiau kai Lietuva atsigręžia į savo pagonišką praeitį ir Baltų genčių kovas prieš kryžiuočius, tuomet nutolstama nuo Lenkijos ir suartėjama su Latvija. Tokį suartėjimą galima jausti iš Arvydo Juozaičio pasisakymų ir jo knygos apie Rygą. Išmokęs latviškai jis atkreipia dėmesį į mūsų bendrą Baltų lingvistinį pamatą. Pasirinkęs gyventi ir dirbti Klaipėdoje, lyg ir toliau nuo slaviškos LDK, arčiau baltiškojo pajūrio, artėliau kuršių ir prūsų genčių paveldo, savo asmeniu primena pasirinkimą dėl regioninės tapatybės. Tuo tarpu kai kurie kiti Lietuvos intelektualai linksta atsigręžti į LDK paveldą per Abiejų Tautų Respublikos lenkiškąją prizmę, kaip kultūriškai esminį savo tapatybės pamatą. Pastarojo diskurso formavimui daug įtakos turėjo Česlavo Milošo (Czesław Miłosz, 1911–2004) ir Tomo Venclovos akademinis bei kūrybinis duetas. Be Č. Milošo romano „Isos slėnis“ ir Šetenių apylinkių istorijos bei T. Venclovos intelektualinio gido po Vilnių neturėtume tokio literatūriškai ryškaus pasakojimo apie poloniškai lietuvišką paveldą.

Estijos literatūrologas Jaanas Unduskas yra rašęs apie kitokius kultūrinius Baltijos šalių persiklojimus. Anot jo, Estija ir Latvija yra artimesnės religiniu pagrindu. Jų bendras protestantiškosios krikščionybės paveldas jas daro artimesnes. Katalikiška Lietuva religiškai artimesnė Lenkijai. Tačiau kalbinio artumo prasme Lietuva poruojasi su Latvija. Kuomet Šiaulių bažnyčioje randi Tėve mūsų išverstą į latvių kalbą, o pačiame mieste matai kelio ženklą Rygos kryptimi, apima skirtingas jausmas su skirtingomis kultūrinio paveldo jausenomis, nei kuomet Vilniuje randi Tėve mūsų išverstą į lenkų kalbą ir pamatai kelio ženklą Varšuvos kryptimi.

Galbūt tas skirtingas jausmas susijęs ne tik su istorinėmis nuoskaudomis, bet ir su tuo, kad „Varšuvos kryptimi“ išnyra daug didesnė valstybė ir tauta; o „Rygos kryptimi“ – maža kaip ir lietuvių tauta. Mažos tautos trapumo jausmas yra bendras ir su Estija. Tai mus ir vienija. Tačiau, anot Jaano Undusko, estus ir latvius vienija vokiškasis paveldas.

„Pažvelkime į Baltijos šalių ir Vokietijos istorinį palikimą. Tai susiję su Estija ir Latvija, bet ne Lietuva. Vokiškasis komponentas, apibrėžiantis mūsų kultūrinį, ekonominį bei politinį identitetą, neįveikiamas. Baltijos-Vokietijos mentalitetui paribio bendruomenės įvaizdis buvo nepaprastai reikšmingas. Iki šiol mes per daug pabrėžėme pertraukiamumą mūsų nerimastingoje koegzistencijoje su vokiečiais ir praleidome esminį tęstinumą. Pagrindinė Estijos istoriografinė schema buvo tokia: pirminė tautinė laisvė – vokiečių užkariavimas – nacionalinės laisvės atgavimas įkuriant Estijos Respubliką 1918 m. Mes įpratę vertinti vokiečių kryžiuočius kaip okupantus, kurie iš estų (ir latvių) atėmė jų prigimtinę laisvę. Žinoma, tai tiesa. Tačiau mes nepastebime kitko. Baltijos vokiečių bendruomenė įkūrė ir gynė Baltijos autonomiškumą, politiką, taip pat kultūrą nuo rusų (ar švedų) supervalstybės. Pirmoji nepriklausoma valstybė Šiaurės Baltijos regione buvo Livonijos ordinas. Be šios patirties būtų beprasmiška kalbėti apie nepriklausomų Estijos ir Latvijos valstybių gimimą bei sužydėjimą po kelių šimtmečių. [...] Panašiai yra sumišę kultūrinės raidos santykiai pasienio teritorijose. Pavyzdžiui, literatūra Estijoje ar Latvijoje iš pradžių buvo tik Baltijos-Vokietijos daugiakalbės literatūros dalis. Arba, tariant dar paradoksaliau, Baltijos-Vokietijos kalba taip pat buvo užrašyta estų ir latvių kalbomis.“ (Jaan Undusk, Ar mes Baltijos Baskai?. In: Hermeneutinė literatūrologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 290-291)

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad J. Unduskas be reikalo iš vokiškojo, germaniškojo istorinio paveldo išbraukia Lietuvą. Klaipėdos krašte poloniškasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos paveldas nėra juntamas taip, kaip Vilniuje. Mažoji Lietuva, nors didele dalimi prarasta kaip Kaliningrado sritis, alsuoja savo germaniško protestantizmo praeitimi, kurios dėka, skirtingai nei lenkiškosios katalikybės atveju, sukūrė kitokią terpę atsirasti lietuviškam rašytiniam žodžiui, literatūriniam pasakojimui. Vokiškoji kultūrinė ir architektūrinė linija plonesnė Lietuvoje, nes ji brėžiasi pajūrio ir Mažosios Lietuvos vietomis, tačiau ji brėžiasi iki Rygos ir Talino.

Vis dėlto būtų klaida taip smarkiai pabrėžti germaniškąjį paveldą praeityje, neakcentuojant rusiškos kultūros esamybės šiandien – XXI a. ir didumą XX a. Su 1945 m. gegužės 9-osios okupacija Baltijos sesės pateko būtent po rusų kultūros skėčiu. Ignoruoti jos įtaką būtų klaidinga. Kelios kartos užaugo su rusiška televizija, pramoginėmis humoro laidomis. Kelios kartos žino rusų kino klasiką, patys kalba rusiškai ir dalijasi bendrais kultūriniais bruožais. Taline, Rygoje ir Klaipėdoje išvysi architektūrinį vokišką paveldą, bet išgirsi kalbant rusiškai dažniau nei vokiškai.

Sovietmečio rusiškasis paveldas – ne tik kad dar šviežia praeitis, bet ji turi ir kultūrinių tęstinumų, kurių negali nematyti, negirdėti. Ženkli Estijos rusų, Latvijos rusų, Lietuvos rusų (ypač Ignalinos rajone) gyventojų dalis švenčia minėtąją Pergalės dieną. Jie, bet ne tik jie, neretai ir Estijos estai, Latvijos latviai, Lietuvos lietuviai žiūri rusišką televiziją, klausosi „popso“. Jūrmala ir Palanga vasaros sezono metu sutraukia būtent rusakalbius turistus labiau nei kitus ir šių kurortų koncertų salėse koncertuoja tos pačios sovietmečiu iškilusios estrados žvaigždės. Tai, kas politiškai priimama antagonistiškai, ypač dėl vykstančio informacinio karo po 2014-ųjų įvykių Ukrainoje, kultūriškai ir toliau toleruojama ir mėgaujamasi.

***

Žvelgiant subjektyviai iš lietuviškosios perspektyvos, grįžtant iš Estijos ir Latvijos į Lietuvą į akis krenta lietuviškų sodybų bei vienkiemių gyvumas – didesni namai, daugiau gėlių, augalijos. Tarp Talino ir Tartu vargiai pamatysi miestelių, akis rėžia dykvietės, lygiai taip pat šis tuštumos jausmas persmelkia važiuojant nuo Rygos iki Estijos sienos ar skrodžiant Latviją link Daugpilio, o Lietuvoje, išskyrus Kauno – Klaipėdos kelio ruožą, tokio nykumos (gyventojų nebuvimo prasme) jausmo nėra: tarp Šiaulių ir Radviliškio, tarp Baisogalos ir Dotnuvos, tarp Kėdainių ir Kauno (centrinė kelio arterija grįžtant į Lietuvą iš Estijos ir Latvijos per Šiaulius) palieka aktyvios, besitvarkančios provincijos įspūdį. O atvykus į Estiją iš Lietuvos vasaros metu negali nepasigesti gėlių vazonėlių ant palangių. Neatsitiktinai lietuviai rašydami įspūdžius apie kelionę Estijoje apibūdina ją kaip „skandinavišką“ šalį.

Antai katalonas Jordi Arrufatas, 2018-ųjų gegužę pėstute per 31 dieną pakartojęs 1989-ųjų legendinį Baltijos kelią, taip pat pastebėjo Estijos ir Latvijos teritorines tuštumas, gyventojų stoką (daugiau – čia). Bet alinamas kataloniškos karščio bangos, kuri šiais metais gegužės mėnesį užplūdo Baltijos šalis, Jordi Arrufatas nuolat galvojo apie Baltijos šalių iškovotą laisvę, kurios dar siekia Katalonija. Paradoksas: Katalonija nori laisvės būdama Europos Sąjungos sudėtyje, o antai Baltijos šalys 1989-aisiais net neįsivaizdavo, kad 2004-aisiais taps Europos Sąjungos, o netrukus – ir Šengeno zonos narėmis. Tačiau eidamas kelkraščiu su iškeltomis Baltijos šalių ir retsykiais Katalonijos vėliavomis, Jordi Arrufatas sulaukė daug sveikinančių pravažiuojančių automobilių pyptelėjimų. Jis buvo pasveikintas Estijos-Latvijos pasienyje ir Latvijos-Lietuvos: žmonės atėjo su tautiniais drabužiais ir mažų šalių laisvės dvasia.

Jordi Arrufatas savo žygiu parodė, kad mažos Europos šalys yra vienijamos noro išlikti, būti suvereniomis, išsaugoti savąją tapatybę. Islandija, pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais, taip pat prisijungė prie mažų tautų drąsos. Tad užuot priskyrus Estiją prie Šiaurės šalių, verčiau visas Baltijos šalis susieti su Europos mažųjų tautų klubu.

Regioninė Katalonijos, Islandijos ar Baltijos šalių tapatybė nebūtinai pririšta prie geografijos, ji gali būti siejama su kultūra ir politinės laisvės idėja. Tačiau dėl geopolitinės orientacijos ir Rusijos keliamos grėsmės Estija kartu su Latvija ir Lietuva toliau išlieka budriomis Europos Sąjungos ir NATO rytų pasienio sergėtojomis. Šioje Europos pasienio zonoje, šioje „periferijoje“ mes esame ryškūs, girdimi, matomi. Kartais netgi kartu su Katalonijos vėliava.

 

* Rašytojo, Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto filosofijos dėstytojo Tomo Kavaliausko esė skirta KKKC Parodų rūmuose 2018 m. gegužės 18 – birželio 23 d. eksponuojamam Lietuvos, Latvijos ir Estijos šiuolaikinio meno projektui „3FREE“.

Parašykite komentarą